– Kaip gimė spektaklio „Shield is a weapon“ idėja?
– 2024 metais sukūriau spektaklį penkiems atlikėjams, pavadinimu CHIAROSCURO. Jame nagrinėjau baimės ir šleikštulio temas – kaip šios emocijos veikia mūsų kūnus ir vaizduotę visuomenės poliarizacijos laikais.
Ruošdamasi spektakliui skaičiau knygą „Emotional Life of Populism“, kurioje radau sakinį: „When shields are used as weapons“. Ši mintis mane sudomino ir paskatino mąstyti apie santykį tarp gynybos ir agresijos, tarp pažeidžiamumo ir pykčio. Apie skydą iki tol nebuvau galvojusi, bet jis pasirodė itin įdomus objektas. Kadangi dirbu su kūnu, mane ypač patraukė faktas, kad skydas yra ergonomiškas fiziniam kūnui sukurtas gynybos įrankis, kurio naudojimas siekia bronzos amžių.
– Kokią funkciją spektaklyje atlieka skydas?
– Spektaklyje nenaudoju fizinio skydo – jis veikia kaip metafora, atspindinti ribas, kurias sukuriame tarp savęs ir kito, o kartais net tarp savęs ir savęs. Spektaklyje skydas pasirodo kaip simbolis, padedantis tyrinėti vidines ribas ir išorinius gynybos mechanizmus. Pavyzdžiui, pavojaus akivaizdoje mes jaučiame baimę ir mūsų reakcija dažnai būna dvejopa: statome sieną, už kurios slepiamės, arba tampame agresyvūs ir net pavojingi. Abiem atvejais skydas tampa gynybos priemone.
– Kodėl tau, kaip žmogui ir menininkei, svarbu kalbėti apie baimę?
– Aš esu ir menininkė, ir pilietė, todėl man įdomu tyrinėti ir bandyti suprasti politinę realybę ir jos kompleksiškumą per įkūnytą choreografinę praktiką. Man smalsu, kaip baimė veikia mūsų sprendimus ir pasirinkimus.
Pavyzdžiui, kurdama spektaklį „Chiaroscuro“, pradėjau į baimę žiūrėti per kūną ir atradau, kad išsigandęs kūnas nejaučia žemės po kojomis – jis tarsi pakibęs ore. Tada supratau, kad toks kūnas yra lengvas ir jį paprasta judinti. Politiniame kontekste išsigandusiais kūnais lengva manipuliuoti, nes jie praranda atramą ir gebėjimą jausti aplinką, todėl lengvai prisitaiko prie kitų valios ar spaudimo. Išsigandęs žmogus dažnai net nesupranta, kodėl pasuko į dešinę ar į kairę.
Kita mane dominanti emocija – šleikštulys. Kai jį jaučiame, mūsų kūnas reaguoja: nenorime matyti, liesti ar leisti, kad tai patektų į mūsų kūną ir erdvę. Norime apsisaugoti – užsidedame pirštines, kaukę arba tiesiog nusisukame.
Valstybiniu lygiu, įtakojami baimės arba šleikštulio, kuriame sienas tarp šalių, kurios lyg apsaugo mūsų teritoriją ir nacionalinį kūną nuo „kito”. Bet sienos tarp šalių yra tarsi tikros, tarsi ne. Susitarėme, kad jos egzistuoja, bet galime susitarti jas uždaryti arba atidaryti.
– Tai solo darbas. Koks buvo kūrybos procesas – ką atradai dirbdama viena?
– Dažnai solo darbus choreografai kuria vienus pirmųjų, o aš jį kūriau jau turėdama nemažai kūrybinės patirties. Šiuo atveju, kai kūrinys nagrinėja socialinę temą, o ne mano asmeninę istoriją, man reikėjo rasti būdą, kaip vienas kūnas galėtų kalbėti apie polifoniją. Vienas iš būdų buvo naudoti balsą – aš daug su juo žaidžiau, taip pat mokiausi pilvakalbystės.
Man buvo svarbu per kūną parodyti, kad manyje yra kažkas, kas nori kalbėti, bet kam aš neleidžiu. Ieškojau kūne skydo metaforos ir pasirinkau burną – erdvę, kurią galiu atidaryti arba uždaryti. Iš to išsivystė praktika: burna kaip skydas, balsas kaip ginklas.
– Kokį įvaizdį pasirinkai šiame darbe ir kodėl?
– Man atrodo, kad gyvename itin radikaliais ir emocionaliais laikais, todėl galvodama apie įvaizdį norėjau naudoti ekspresyvias formas. Šio spektaklio estetika balansuoja tarp juokdario, magijos pasirodymo ir lėlių teatro. Norėjau sukurti iliuziją, kuri šiek tiek klaidintų žiūrovą – aš kalbu, bet tarsi ne aš, aš judu, bet tarsi ne aš.
– Be to, kad kuri spektaklius, šoki ir kitų choreografų darbuose. „Contempo“ festivalyje Kaune šokai choreografės Gabrielės Bagdonaitės premjeroje „Saitais“. Kaip renkiesi projektus, prie kurių prisijungti kaip atlikėja?
– Aš nenoriu prarasti ryšio su Lietuva – man tai labai svarbu. Taip pat vertinu tęstinumą. Man atrodo, kad mūsų nestabiliame ir dažnai netvariame darbe būtent tarpusavio santykiai kuria tvarumą. Gabrielė buvo mano studentė, vėliau – šokėja mano kūriniuose, todėl man labai norėjosi ją palaikyti jos kūrybiniame procese.
Tęstinumas man yra pagrindinis kūrybos variklis: jei su kažkuo dirbau ir pakviečia vėl, dažniausiai sutinku. Beveik visi mano darbai kaip šokėjos, dramaturgės ar kūrėjos kyla iš ankstesnių bendradarbiavimų.