– Kuo jums svarbus šis atvykimas į Lietuvą, pasirodymas vienoje svarbiausių šalies koncertinių įstaigų ypatinga proga – minint vieno iškiliausių lietuvių kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio 150-ąjį gimtadienį?
J. K.: Ši viešnagė Lietuvoje mums yra nuostabi proga susitikti su nuostabiais žmonėmis ir Vilniaus publika, išreikšti gilią padėką Lietuvai už paramą Ukrainai jos kovoje prieš neteisingą ir necivilizuotą Rusijos agresiją. Tai taip pat galimybė nutiesti dar vieną kultūrinį tiltą tarp mūsų šalių – tarp kultūrų, kurios tokios skirtingos, bet kartu ir tokios artimos.
Ši kelionė tampa dar prasmingesnė dėl to, kad ji skirta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms – menininko, kuris savo muzikiniais kūriniais ir tapyba perteikė gamtą, žmogų gamtoje ir gamtą žmogaus sieloje.
Kaune man teko koncertuoti dar nuo studentavimo laikų, ir tai visada buvo džiaugsmas. Vienas iš paskutinių mano koncertų Kauno filharmonijoje įvyko jau prasidėjus karui, ir kaskart jaučiau nepaprastą lietuvių publikos dėmesį ir supratingumą. Šis pasirodymas bus pirmasis mūsų kaip dueto koncertas Vilniuje – iš tiesų, bendrai mūsų dueto debiutas Lietuvoje.
I. A.: Man vizitas į Lietuvą ir galimybė koncertuoti Lietuvos publikai yra didžiulis džiaugsmas ir garbė, ir tam turiu keletą priežasčių. Visų pirma, aš niekada anksčiau nesu buvusi Lietuvoje, tad tai nuostabi proga geriau pažinti šią gražią šalį ir jos puikius žmones. Kaip jau minėjo Jurijus, kartu su daugeliu ukrainiečių esu giliai dėkinga Lietuvos žmonėms už ilgalaikę paramą Ukrainai kovoje su Rusijos agresija bei už tai, kad po plataus masto karo pradžios ši šalis priėmė tūkstančius Ukrainos pabėgėlių ir suteikė jiems prieglobstį bei antruosius namus.
Antra, mane be galo įkvėpė galimybė giliau susipažinti su iškiliojo lietuvių kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba. Kartu su savo vyru esame pagerbti, galėdami įtraukti jo kūrinį „Miške“ į savo koncertinę programą Vilniuje. Taip pat labai laukiu naujų kūrybinių bendrysčių, kultūrinių mainų ir galimo bendradarbiavimo su Lietuvos muzikais ateityje.
Rengėjų nuotr.
– Scenoje susitiks du fortepijoniniai duetai – grosite kartu su vienu visų laikų geriausių Lietuvos duetu Zbignevu Ibelhaubtu ir Rūta Riktere. Kuo išskirtinis grojimas duetu jums, atlikėjams, ir klausytojams? Ko reikia tokiam geram lygiui pasiekti, kas, galbūt, sunkiausia?
I. A.: Vienas ryškiausių ir labiausiai jaudinančių šios viešnagės meninių akcentų man yra galimybė susitikti ir dalintis scena su šiuo Lietuvos fortepijoniniu duetu – Rūta Riktere ir Zbignevu Ibelhauptu. Tokie bendri pasirodymai visada praturtina – jie atveria naujas kūrybines perspektyvas, įkvepia naujoms idėjoms ir suteikia progą įvertinti kolegų meniškumą bei repertuarą.
J. K.: Tokie susitikimai mums visada suteikia progą išmokti kažką naujo – ne tik profesine, bet ir žmogiškąja prasme. Grojimas ansamblyje yra tikras džiaugsmas! Aš dievinu savo instrumentą, fortepijoną, tačiau tikroji magija prasideda tuomet, kai prie garso išgavimo prisijungia dar viena rankų pora – tavo partnerio, arba kai atsiranda antrasis fortepijonas. Tuomet iš tiesų patiriu viso orkestro pilnatvę. Ši muzikinė pasaka manyje gyvena nuo vaikystės, kai su močiute kartu grodavome paprastus kūrinius keturioms rankoms. Vėliau radosi simfonijų transkripcijos keturioms rankoms, ir galiausiai sutikau Iryną
I. A.: Mūsų fortepijoninis duetas su Jurijumi gyvuoja jau beveik keturiasdešimt metų. Viskas prasidėjo dar studijų metais Chmelnickio muzikos koledže. Iš pradžių vienas kitam akomponuodavome, atlikdami fortepijoninių koncertų orkestrines partijas. Labai greitai supratome, kad esame vienas kitam idealūs muzikiniai partneriai – galintys groti iš klausos, improvizuoti ir skaityti iš lapo laisvai, lygiaverčiai ir be jokių apribojimų.
Šis atradimas buvo toks įkvepiantis, kad netrukus pergrojome kone visą mūsų bibliotekos simfoninį repertuarą, aranžuotą keturioms rankoms ar dviem fortepijonams. Laikui bėgant ėmėme vis labiau domėtis turtingu repertuaru kūrinių, sukurtų specialiai fortepijoniniam duetui. Galiausiai mūsų muzikinis ryšys peraugo į asmeninį ir sužydėjo – susituokėme. Tikiu, kad būtent meilė muzikai, gilus tarpusavio supratimas ir retas kūrybinis džiaugsmas kartu kvėpuoti kaip vieniui padėjo mums pasiekti tokį aukštą atlikimo lygį.
J. K.: Kaip atlikėjams, vienas pagrindinių mūsų tikslų yra dalintis mintimis ir idėjomis su klausytojais, užmegzti nematomą ryšį su publika – pasiekti tokį ryšį yra nepaprastai džiuginanti patirtis.
Kas sunkiausia ruošiantis koncertams? Apie tai būtų galima daug kalbėti. Esant dabartinėms aplinkybėms, didžiausias iššūkis – tai fizinis negalėjimas reguliariai repetuoti. Dėl karo buvome priversti palikti Ukrainą kartu su viskuo, kas buvo mums artima ir pažįstama. Dabar gyvename skirtingose šalyse – Iryna Ispanijoje, aš – Kroatijoje. Vasarą išnaudojame kiekvieną galimybę repetuoti, ir nors šiuo metu turime tik vieną akustinį ir vieną elektrinį fortepijoną (su vienu neveikiančiu ir, deja, labai svarbiu klavišu), niekas nesutrukdo mums su džiugesiu pasinerti į magiškus M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ garsus.
Be to, prieš tris mėnesius patyriau peties lūžį, kuris pareikalavo operacijos. Dabar esu aktyvioje reabilitacijoje, bet grojimas duetu išsyk su kasdieniu plaukiojimu jūroje labai padeda atsigauti!
I. A.: Mes matomės tik du ar tris kartus per metus, o tai kelia rimtų sunkumų rengiant naujas koncertines programas ir repetuojant kartu. Be to, gyvenu su dviem mūsų šunimis, todėl kiekviena kelionė ir būtinybė juos palikti kitiems žmonėms reikalauja kruopštaus planavimo ir kelia emocinį stresą – ne tik man, bet ir jiems.
Rengėjų nuotr.
– Jūsų parengtoje programoje skambės performatyvių ukrainiečių liaudies šokių motyvais sukurtos jūsų kompozicijos, N. Gogolio apysakos „Baubas“ motyvais parašytas ciklas. Kuo bendrai ypatinga ši programa, kas lėmė tokius pasirinkimus? Ko galėtų tikėtis klausytojai ir kuo šis koncertas išsiskirs iš daugybės kitų šia proga rengiamų koncertų ir renginių?
J. K.: Koncertinė programa tikriausiai atspindi mūsų norą plėsti repertuarą įtraukiant Irynos kūrinius bei apskritai Ukrainos kompozitorių muziką. Tai mūsų tapatybė – erdvė, kurioje jaučiamės visiškai natūraliai ir autentiškai.
I. A.: Kiekvienas muzikas, o ypač kiekvienas kompozitorius, yra savo tautos unikalios kultūros atstovas. Didžiausių istorijoje kompozitorių kūriniuose iš karto galima atpažinti nacionalines intonacines, melodines ir ritmines šaknis. Būtent šis autentiškumas daro mus įdomius klausytojams iš kitų šalių ir kultūrinių aplinkų.
Keliaudama kaip fortepijoninio dueto atlikėja užsienyje pastebėjau, kad mano kūriniai, įsišakniję Ukrainos temose ir muzikos kalboje, klausytojams rezonuoja ypač stipriai. Dėl to visada džiaugiuosi galėdama dalintis šia mūsų kultūros dalimi – pristatyti auditorijai kažką tikrai „ukrainietiško“, įkūnyto mano originaliuose darbuose.
Nuo plataus masto karo pradžios visuotinis susidomėjimas Ukrainos muzika smarkiai išaugo. Kaip kompozitorė dabar gaunu daug užsakymų naujiems kūriniams ir užklausų iš norinčiųjų įsigyti partitūras – tiek orkestrinių, chorinių, kamerinių, tiek solistų kūrinių atlikimui. Labiausiai mane jaudina tai, kad daugelis užsienio chorų dabar nori dainuoti ukrainiečių kalba! Nuoširdžiai dėkoju visiems geros valios žmonėms iš viso pasaulio už jų palaikymą.
Kalbant apie šį konkretų koncertą, jo išskirtinumas – mano originalių kompozicijų įrašymas į programą, jos tapo mūsų dueto kūrybine vizitine kortele. Dauguma mano dueto kūrinių parašyti specialiai man ir Jurijui, ir aš jomis nesidalinu su kitais duetais. Tai mūsų meninis parašas: originalios muzikos programa, pripildyta improvizacijos, teatrališkų elementų ir subtilaus humoro. Mes ne tik atliekame muziką – mes pasakojame istorijas, kur garsas ir sceninė raiška eina koja kojon.
J. K.: O Čiurlionio kūrinyje aš girdžiu ne bet kokį mišką – girdžiu būtent lietuvišką mišką, su jo šimtmečius skaičiuojančiais pušynais ir oru, stipriai persisunkusiu spyglių kvapu. Mūsų miškai yra kitokie, nors ir panašūs. Ir tai ne botanika – tai istorija. Mūsų miškai galėtų papasakoti daugybę įdomių istorijų apie tai, kas vykdavo mūsų žemėse per šimtmečius, kiekvienas jų turi savo pasakojimą. Tą patį galima pasakyti ir apie muziką, – jei ji turi natūralias tautines šaknis, tampa unikali, o tai ją daro dar vertingesnę. Būtent todėl nusprendėme įtraukti lietuvišką klausytoją į mūsų istoriją, mūsų praeitį.
– Kaip jau patys minėjote, į koncerto programą įtraukėte ir M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ J. Aleksos parengtą aranžuotę dviem fortepijonams. Iryna, kaip šis kūrinys dera su Jūsų pačios sukurtais ir atliksimais kūriniais?
I. A.: Mano nuomone, mus su Čiurlioniu kaip kompozitorius vienija bendras polinkis į programinę muziką, gyvus, paveikius garsinius peizažus, kurie pažadina vaizdinius ir formuoja pasakojimus. Jo simfoninė poema „Miške“ klausytojui nutapyto garsinį kraštovaizdį – panašiai kaip ir mano kūriniai, kuriais dažnai siekiu perteikti vaizdines, naratyvines ar emocines-psichologines scenas per garsą.
Vis dėlto, į klausimą ar tikrai tarp mūsų yra panašumų galbūt geriausiai galės atsakyti klausytojai, kurie išgirs mūsų muziką skambant greta tame pačiame koncerte. Aš pati labai norėčiau išgirsti jų įspūdžius.
– Bendrai, kaip gerai esate susipažinę su Čiurlionio kūrybiniu palikimu, ir kokias asociacijas, mintis jums ši asmenybė ir jo kūryba kelia?
J. K.: Pirmą kartą susipažinau su Čiurlionio kūryba savo ankstyvaisiais metais Kijevo muzikos licėjuje. Pamenu, kaip mūsų mokytoja Nina Mytrofanivna Naidych paskirdavo kiekvienam iš mūsų po mažą Čiurlionio fortepijoninį kūrinį ir rodydavo tapybos darbus, kurie geriausiai atliepdavo jo muzikos nuotaiką ir vaizdinius. Tiksliai nepamenu, kurį kūrinį grojau, – tai buvo labai seniai! Tačiau iki šiol ryškiai prisimenu tą paslapties kupiną ir kerintį jausmą, kuris užpildydavo erdvę.
Man jo muzika sukelia gyvosios gamtos vaizdinius – gilų, paslaptingą, dažnai nuo žmonių paslėptą gyvenimą. Vis dėlto ji išlieka artima ir atvira tiems, kurie turi kūrybinę vaizduotę ir sugeba pajusti gamtos gyvenimo ritmą kaip savo vidinį pasaulį. Tautiniai elementai jo muzikoje yra ypač svarbūs, susipynę su pačiomis geriausiomis Europos romantizmo tradicijos ypatybėmis. Būtent šis derinys daro jo meninį palikimą iš tiesų unikalų ir autentišką.
I. A.: Aš pirmą kartą su M. K. Čiurlionio kūryba susipažinau studijuodama Chmelnickio muzikos koledže. Klausėmės jo muzikinių kompozicijų ir nagrinėjome biografijos detales. Tačiau giliausią įspūdį man paliko momentas, kai mūsų mokytoja atnešė į klasę didelę iliustruotą jo paveikslų knygą. Jie mane labai sužavėjo – savo švelnia pasteline spalvų palete, unikalia atmosfera ir filosofine giluma, slypinčia už vaizdinių. Ypač įsiminė vienas paveikslas – ketvirtasis iš septynių paveikslų ciklo „Laidotuvių simfonija“. Jis mane visiškai užbūrė. Net ir šiandien, kai gamtoje pamatau panašų saulėlydį su tokiais pačiais spalvų atspalviais, prisimenu Čiurlionį ir jo vizionierišką pasaulį.
– Ko norėtumėte palinkėti kompozitoriui ir dailininkui M. K. Čiurlioniui jo jubiliejaus proga? Ne tik jam, bet ir visiems, besižavintiems jo kūryba?
I. A.: Nuoširdžiai linkiu, kad vis daugiau žmonių visame pasaulyje atrastų ir pamiltų šio iškiliojo Lietuvos Meistro kūrybą, nes ji tikrai verta būti žinoma ir branginama. Jo meninis pasaulis yra gilus, šviesus, kupinas filosofinės prasmės ir rafinuotos estetikos.
J. K.: Be jokios abejonės, šio didžiojo Lietuvos Meistro muzika turėtų būti girdima ne tik jo gimimo dieną ir ne tik Lietuvoje; dėkui Dievui, taip ir yra. Jo kūryba žmonėse ugdo grožio pajautą, skatina vienybę su gamta ir tikėjimą begaliniu žmogaus dvasios ypatingumu. Jo muzika šiandien yra aktualesnė nei bet kada, kai žmonija, atrodo, pamiršo savo tikrąjį tikslą ir pašaukimą bei grįžta prie žemiausių gyvuliškų instinktų – kariauja ir gina blogį. Čiurlionio menas kalba apie Gėrį. Jis kalba apie Gyvenimą.
I. A.: Taip pat labai džiaugiuosi, kad mūsų fortepijoninio dueto repertuare dabar yra M. K. Čiurlionio kūrinys ir kad turime galimybę jo muziką atlikti klausytojams Lietuvoje. Nuoširdžiai tikiuosi, kad jie pajus mūsų bendros lietuvių ir ukrainiečių muzikinės atmosferos skleidžiamą džiugesį ir įkvėpimą!
Parengė Teodoras Jucius