„Gaida“ jau senokai laikoma svarbiausiu šiuolaikinės muzikos renginiu ne vien Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, o pasigiriant, ko mes labai vengiame, ji iš tiesų vertinama ir Europoje. Be šio pripažinimo prisikviesti puikių atlikėjų, kokių „Gaidoje“ turime, regis, nelabai pavyktų. Tad visiems, prisidedantiems prie šio festivalio gyvavimo, dėkokime ir prašykime, kad ta pagalba kasmet didėtų.
Šiųmečio festivalio moto „Perdirbimai ir sankirtos“ nusako jo programos pagrindines ašis – tai žinomų kūrinių rekompozicijos, įvairūs skirtingų idėjų susidūrimai, senų muzikos sluoksnių intarpai ir panašūs dalykai.
Šeštadienį festivalis pradėtas, kaip ir dera, simfoniniu koncertu. Visą vakarą scenoje grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam dirigavo tikras šiuolaikinės muzikos entuziastas iš Jungtinės Karalystės Jonathanas Bermanas, ryžtingai vadovavęs orkestrui ir solistams.
Solavo du aukšto kalibro muzikantai – smuikininkas Inmo Yangas (Pietų Korėja) ir trimitininkė Matilda Lloyd (Jungtinė Karalystė). Programa buvo labai įdomi ir intriguojanti, mat visi kūriniai Lietuvoje skambėjo pirmą kartą, o vienas jų – Vytauto Germanavičiaus „Twilight Tide“ („Saulėlydžio banga“) simfoniniam orkestrui – netgi specialiai sukurtas šiam festivaliui.
Koncertą pradėjo škotų kompozitorės H.Grime (g. 1981 m.) opusas simfoniniam orkestrui „Limina“ (2019 m.). Pavadinimas, pasak autorės, reiškia „slenksčius“, momentus, kai viena emocinė būsena virsta kita.
Drastiškai kontrastuojančios būsenos kyla iš autorę inspiravusio literatūrinio šaltinio – norvegų rašytojo Tarjei Vesaaso romano „Ledo rūmai“, aprašančio jaunos mergaitės išgyvenimus keliaujant po užšalusį krioklį, kuriame susiformuoja menami ledo kambariai.
Orkestrui pateikta labai sunki užduotis su gausybe sudėtingo ritmo faktūrų, į individualias partijas išskaidytų styginių grupių, klasterių, pūtikų signalų, gražių ir baisių skambesių, kai staiga sutrinksi mušamųjų baterija arba prabyla tylutėlis smuikas labai aukštame registre. Kūrinys skirtas dideliam simfoniniam orkestrui su trigubomis medinių pučiamųjų ir mušamųjų sudėtimis, fortepijonu ir arfa.
Neilgas, vos dvylikos minučių, opusas tiesiog žaižaruoja neįprastomis garsinėmis idėjomis, pagavia įtampos ir keisto neapibrėžtumo kaita. Kūrinys ir baigiasi gana netikėtai, tarsi kažkas nutrūktų. Nepastebėjau, kad kuris nors iš orkestro muzikantų būtų įšokęs į pauzę ar pasimetęs, tad vertindama iš klausos galiu sakyti, kad orkestras su užduotimi susidorojo. Beje, autorė dalyvavo koncerte ir atlikimu buvo patenkinta.
Kitas kiek vėliau atliktas jos opusas – Koncertas trimitui night-sky-blue („Nakties dangaus mėlynumas“), jame solavo šio instrumento virtuozė Matilda Lloyd. Koncertą kompozitorė kūrė įžymiam trimitininkui Håkanui Hardenbergeriui, jis pirmasis jį ir atliko. Šį kūrinį taip pat įkvėpė knyga, šiuokart fotografijų albumas, kuriame vaizduojama gamta sutemus, o pavadinimas paimtas iš Fionos Benson eilėraščio.
Į menamą nakties peizažą turėjo įvesti gražus pirmasis trimito solo su surdina. Paskui šios vizijos tampa nebereikalingos, kūrinio klausaisi kaip nepažįstamo įdomaus instrumentinio koncerto. Autorė puikiai išnaudojo įvairias trimito garso formavimo galimybes, diapazoną, štrichus, smulkią techniką ir gražų dainingą legato. Kompozitorės garsines idėjas solistė artikuliavo raiškiai, jos trimito skambesys buvo turtingas ir įvairus. Kontrastingus epizodus vienijo tam tikri pasikartojantys garsiniai ir ritminiai motyvai, formavę muzikos tėkmę.
Šiais laikais orkestruose daugėja moterų, grojančių variniais instrumentais, tačiau tokių solisčių virtuozių – labai reta. Tad pažintis su M.Lloyd tikrai įsimins! Sužavėta publika jos ilgai nepaleido, tad išgirdome bisą, škotų liaudies dainos melodiją, kuri išsiliejo iš pačių trimitininkės širdies gelmių.
H.Grime – viena iš trijų šių metų festivalio „in focus“ kompozitorių. Ji išgarsėjo po to, kai 2003 m. jos sukurtas ir pačios Edinburge atliktas Koncertas obojui buvo išrinktas geriausiu metų kūriniu ir pelnė Britų kompozitorių apdovanojimą. Obojus buvo pasirinktas neatsitiktinai, kompozitorė juo grojo daug metų, buvo kelių orkestrų obojininkė. Daug H.Grime kūrinių, ne tik mūsų girdėtieji, yra inspiruoti literatūros, tapybos, skulptūros. Mūsų kompozitores moteris irgi neretai įkvepia įvairių žanrų menai, taigi, akivaizdu, kad idėjų mainai cirkuliuoja įvairiomis kryptimis.
Viešnios vyras Huw Watkinsas taip pat yra kompozitorius ir pianistas, neretai atliekantis jos kūrinius. Šiuo metu H.Grime yra Londono karališkosios muzikos akademijos kompozicijos profesorė, 2020 m. jai suteiktas Britų imperijos ordino narės titulas.
Koncerte, kaip minėjau, išgirdome pasaulinę premjerą – V.Germanavičiaus „Twilight Tide“ („Saulėlydžio banga“). V.Germanavičius kuria įdomią, stilistiškai gana sunkiai apibrėžiamą muziką. MIC (Muzikos informacijos centras) teigia, kad šio autoriaus kūriniams būdinga „laisva stilistika, balansas tarp intuicijos ir naujųjų kompozicijos technikų, ypatingas dėmesys garso spalvai, naujų atlikimo galimybių paieškos“.
Mano galva, išvardytų savybių buvo gausu ir naujajame veikale. Klausantis kiekvieno naujo kūrinio pirmiausia kyla klausimas, ar tai abstrakti muzika, ar apie kažką. Šiuo atveju pavadinimas sako, kad apie kažką. Klausydamasis energingo muzikos vyksmo, ypač agresyvios pačios pradžios, panašios į paprastą ne muzikinį triukšmą, pirmiausia ir bandai užčiuopti prasmę. Gal tai kraštutinė neviltis? Kuo ilgiau klausai, tuo įkyresnis šis klausimas.
Atverskime anotaciją: „Kūrinio pavadinime [...] užkoduotas ramybės jausmas, stebint nežemišką vandenyno grožį saulėlydžio metu. Šiame kūrinyje šis jausmas pasireiškia kylančių bangų, lūžio taško, audros atmosfera, kuri palaipsniui tirpsta mistinėje spalvų gamoje.“
Jei pasitikime autoriaus žodžiais, laukiame tos mistinės spalvų gamos, bet ji pasirodo tik pačiame gale – kai kūrinys visai priartėja prie pabaigos ir labai neaiškiai primenamas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, mediniai liaudiški trimitai, liaudies muzikos struktūros, o visai pabaigai – skaidrus varpelis. Sveikinu kompozitorių, atlikusį didelį darbą, tikėdamasi kūrinio pasiklausyti dar ir dar kartą.
Prieš antrąją koncerto dalį vakaro dirigentas J.Bermanas kreipėsi į publiką, išreikšdamas pritarimą mūsų kultūrininkų ir visuomenės kovai už kultūrą. Jo žodžiai sulaukė audringų ovacijų.
Paskutinis šio koncerto opusas – Berlyne gyvenančios iškilios korėjiečių kompozitorės Unsuk Chin Koncertas smuikui ir orkestrui Nr.1. Jį atliko smuiko žvaigžde tituluojamas tarptautinių konkursų laureatas I.Yangas, atstovaujantis Pietų Korėjai, šiuo metu studijuojantis Berlyne. Du prestižinius konkursus – Paganini Genujoje ir Jeano Sibeliaus Helsinkyje – laimėjęs muzikas grojo iš tiesų didmeistriškai.
Prasidėjęs ir pasibaigęs žaviais flažoletais, koncertas patraukė visiškai netikėta muzikine kalba. Jo solinėje partijoje gausybė specifiškų smuikavimo būdų ir technikų, taip pat pačios kompozitorės sugalvotų iššūkių. Kūrinio klausymas priminė žavų nuotykį, kai nuoširdžiai gėriesi originaliu minčių dėstymu, žaismingais solinio ir orkestro balso deriniais, savitais kalbos kirčiais arba laisvų stygų kvintomis.
Tuo pat metu suvoki, koks tai techniškai sunkus kūrinys, ypač dėl to, kad ir solisto, ir orkestro kalbėsenos dinamika nuolat kinta, joje nėra pertraukų. Staigus pianissimo akimirksniu virsta fortissimo, aštresnis akcentas – nuostabiai dainingu garsu. Autorė pati sako, kad solistas šiame kūrinyje nėra solistu įprastine prasme, jis traktuojamas kaip orkestro partneris.
Dar per spaudos konferenciją Inmo pasakė, kad pagroti šį kūrinį sunku tiesiog fizine prasme, jis visą laiką groja, tyli gal tik kelias dešimtis sekundžių, berods dvidešimt. Ovacijos netilo, kol solistas pagrojo bisą. Iš dabarties jis peršoko į baroko epochą ir atliko vieną dalį iš Georgo Philippo Telemanno Fantazijos Nr. 1. B-dur smuikui solo.
Kitas festivalio „Gaida 2025“ koncertas – spalio 22 d. Nacionalinėje filharmonijoje: intriguojančią programą rengia garsusis pianistas Andrius Žlabys, Lietuvos kamerinis orkestras, solistai ir dirigentas Eliasas Brownas (JAV).