Nuo pat „bohemiečių“ veiklos pradžios buvo kalbama apie šiuolaikinių operos solistų ugdymą ir tobulėjimą neribojant savęs valstybių sienomis. Šiandien, kai galimybės studijuoti ir dirbti užsienyje atrodo savaime suprantamas dalykas, kalbėjomės su „Salomėjoje“ jau pasirodžiusiais ir į „Makbetą“ grįžtančiais solistais Karoliu Kašiuba ir Žilvinu Steponu Miškiniu. Jiedu pasirinko du skirtingus kelius augti operos pasaulyje: Karolis šiandien – vienas ryškiausių jaunų Lietuvos tenorų, Žilvinas tapo Diuseldorfo operos solistu.
– Kaip kiekvienas pasukote į muziką?
Karolis Kašiuba: Vaikystėje buvau išsiblaškęs ir labai judrus, gal kiek daugiau, nei tikėjosi tėvai. Spėju, tai buvo pagrindinis motyvas mane nuvesti į muzikos mokyklą – Kauno berniukų chorą „Varpelis“. Toliau viskas klostėsi savaime ir apie muzikos „metimą“ šeimoje niekada nebuvo kalbos. Muzikos mokyklą keitė konservatorija, ją – akademija ir dabar nematyčiau savęs kitoje profesijoje. Sykiu visi tie metai muzikoje užaugino charakterį ir žinau, kad niekur neprapulčiau.
Žilvinas Steponas Miškinis: Turiu dėdę ir tetą chorvedžius, o kiti į menus linkę giminaičiai labiau reiškėsi dailėje, grafikoje. Brolis taip pat operos solistas, tačiau jis už mane jaunesnis. Aš pats visada turėjau šiokių tokių gabumų muzikai, mėgau dainuoti, o J.Tallat-Kelpšos konservatorijoje mokiausi dirigavimo.
Pamenu kartą klasėje draugas grojo pianinu, o aš ėmiau dainuoti. Tuomet atsisukęs po kurio laiko pamačiau, kad klasiokės mane filmuoja, pamaniau: oho, kas čia vyksta? Taip po truputį supratau, kad dainavimas man tikrai artimesnis.
Žinoma, dirigavimas davė stiprų pagrindą, nors kasdien susiduriu su jo neturinčiais vokalistais, kuriems lygiai taip pat puikiai sekasi, tačiau mano atveju muzikos aistra visada buvo, tik iki išraiškos formos atėjau laipsniškai.
– Jūsų kartai studijos, gyvenimas užsienyje yra kasdienybė. Kaip įvyksta skirtingi pasirinkimai esant tokiai galimybių įvairovei, kai vieni renkasi užsienio mokyklas, stažuotes, o kiti nusprendžia likti Lietuvoje?
Ž. S. Miškinis: Man tiesiog nuoširdžiai patinka keliauti. Pabuvęs svetur pasisemiu kitos kultūros, aplinkos – lyg įkvėpimo. Anuomet po ketverių metų studijų akademijoje instinktyviai ėmiau žvalgytis svetur ir visos aplinkybės sutapo taip, kad pasirinkau Estiją. Ten papuoliau pas puikią dėstytoją, kuri kaip tik dirbo su tuo, ko man reikėjo labiausiai, – kvėpavimo technika, o ir pati šalis pradžiai buvo geras pasirinkimas: nėra labai toli ar kitokia, bet tikrai justi daugiau Šiaurės įtakos, kaip ir slaviškų spalvų.
Pabuvus ten natūraliai atėjo laikas vėl keliauti, taip, stebėdamas kvietimus į perklausas, keliose sudalyvavau ir pasirinkau stažuotę Berlyno valstybės operoje. Čia programa man pasirodė stipri, kaip iš tiesų ir buvo. Teko lipti į sceną su žvaigždėmis, bet vis prisiminęs savo debiutą su VCO, dainuojant Asmik Grigorian bei Kostui Smoriginui, pagalvodavau, kad ir Lietuvoje tokie dideli balsai – ne išimtis. (Juokiasi.)
Iš esmės aš nesijaučiu, kad būčiau išvykęs iš Lietuvos. Visuomet palaikau ryšį, o dirbdamas kitur galvoju apie tai, kad atstovauju savo šaliai. Paprasčiausiai visada mėgstu ieškoti naujų galimybių ir pasirinkau gyvenimą platesnėje, judresnėje rinkoje.
K. Kašiuba: Apie išvykimą esu svarstęs labai trumpai ir tai dažniausiai buvo kitų žmonių įtaka ar svetima svajonė. Stengdavausi skirti dėmesio studijų siekiui užsienyje, bet supratau, kad nenoriu vadovautis kitų standartais, o man asmeniškai mokytis ar dirbti užsienyje savaime nėra vertybė. Taip nusprendžiau nesiblaškyti ir dirbti tėvynei.
Mūsų rinkos mažumas yra vienu metu ir pliusas, ir minusas. Viena vertus yra daug stabilumo, kur kas patogiau kelti kvalifikaciją, apie tave greičiau sužino, esi patogiau pastebimas, kai yra nedaug vietų pasirodyti, palyginti su visos Europos ar pasaulio masteliais. Viskas yra tiesiog aiškiau. Tačiau lygiai tie patys dalykai gali tapti minusu, jei imi jaustis apribotas to nedidelio salių, scenų ir kolektyvų skaičiaus.
– Žilvinui paminėjus savąjį debiutą, gal abu apie pirmus kartus scenoje galite papasakoti? Koks jausmas pirmą kartą atlikti solo partiją?
Ž S. Miškinis: Taip, mano atveju tai buvo VCO „Pikų dama“, kur atlikau Narumovo vaidmenį. Buvo tikrai daug streso, tada dar nežinojau, kaip veikia teatro mašina, o aplink tokie stulbinami solistai, kad norėjosi tiesiog visą laiką tik jų klausytis. Tikrai, ką tik baigus akademiją, kur partiją ruošdavai metus, pirmą kartą per tokį trumpą laiką paruošti vaidmenį, repetuoti savo scenas (kad ir kokios jos būtų mažos) vos porą savaičių buvo tikras šaltas dušas. Ir vis dėlto tai buvo pirmoji geroji praktika, tą kartą davusi kur kas daugiau naudos nei nusivylimo, ir iš karto po šito debiuto gavau savo pirmuosius kontraktus.
K. Kašiuba: Rimtesnis debiutas scenoje man buvo operetė „Sarsuela“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2021 metais. Tą kartą atrodė, kad žiūrovų salėje sėdi kokie penki tūkstančiai žmonių! Vis dėlto prieš išeidamas į sceną visiškai nesijaudinau. Kaip tik norėjau kuo greičiau pasirodyti, nes repeticijų buvo labai daug ir jaučiausi puikiai pasiruošęs. Pamenu, kad pagaliau išėjus mane sukrėtė tik scenos ir parterio dydis.
– Palyginti su aktoriais, vokalistai akademijoje gauna ne tokį didelį vaidybinį pasirengimą, o šiandienos operos reikalauja didelio artistiškumo. Kaip sekasi įvaldyti aktorystę ir kaip galbūt ilgainiui jaučiate besikeičiantį požiūrį į patį scenos meną?
Ž. S. Miškinis: Daug priklauso nuo režisieriaus: jų būna blogų, gerų, vieni nori, kad ateitum kaip baltas lapas ir jie viską sudėlios, kiti žiūri, laukia, kaip veiksi pats. Kai supranti, su kuriuo iš visų „variantų“ dirbi šį kartą, kuo greičiau tą įsisąmonini, tuo geriau reaguoji ir dirbi. Turi būti labai adaptyvus. Ir, taip, bent šiokių tokių sceninių, aktorinių gebėjimų reikia, nors tikrai nesilyginčiau su aktoriais.
Mūsų specialybė reikalauja žinoti daugiau platesnės medžiagos. Gerai būti susipažinus su visa statomos operos muzika ir libretu, bent kiek susipažinti su kalba, kuria atliksi kūrinį, taip pat labai padeda istorinės žinios, nes daug veiksmo būna perkelta į skirtingas epochas ir nuo to taip pat labai priklauso vaidmuo.
Nesu dirbęs LNOBT, bet VCO darbo principai man atrodo artimi Vokietijai, kur viskas vyksta greitu ir kokybišku konvejeriu. Čia nėra išteklių tinginystei. Taip pat patyriau, ką reiškia darbas Italijoje, kur viskas labai lėta, pastatymas trunka mėnesį, repeticijos vis atšaukiamos, o prasideda tik nuo vidurdienio. Ateini, truputį padainuoji ir sako: gerai, ateik po savaitės
K. Kašiuba: Taip, kalbant apie operos vaidybą reikia nepamiršti, kad labai daug įtakos turi režisieriai, choreografai, kūrybinė komanda. Dabar vis svarbesnė tampa vaizdinė operos meno dalis ir čia nėra nieko blogo. Muzikinėje dalyje improvizacijos irgi nėra tiek daug, taigi tavo asmeninė interpretacija labiau reiškiasi per vidinę emociją, kūno kalbą, charizmą ir kitus niuansus. Žinoma, yra režisierių kurie nori kurti kartu su solistu, taip atsiranda diskusijos ir bandymai kurti daugiau vietos savitai interpretacijai.
Dabar, jau kurį laiką padirbęs teatre, susidūręs su skirtingais kūrėjais, dažnai vien žinodamas, iš kur jis atvyksta, jau beveik nuspėji, kaip bendrauti ir ko tikėtis iš sceninio darbo. Savaime suprantama, spėjimai ne visada pasiteisina, tačiau tokia bendravimo įvairovė ir savitumas labai padeda man kaip kūrėjui, o ir pačiam spektakliui suteikia daugiau spalvų. Dalijantis ir keičiantis idėjoms su žmonėmis iš viso pasaulio bendras darbas tik gerėja.
– Kokia ta nepastovi operos teatre dirbančio solisto rutina?
Ž. S. Miškinis: Žinoma, pirmiausia tai yra dažnos repeticijos. Kartais spektakliai eina blokais – vienas po kito, tada kasdien pasirodai, būna intensyvu. Mūsų teatre yra taisyklė, jog negali dirbti be pertraukos ilgiau nei dvi savaites. Tarp tokių maratonų gali būti daug laisvo laiko, tada gali užsiimti kitais darbais, gastrolėmis ar tiesiog ilsėtis. Tačiau daug į save investuojame kasdien, nes reikia mokytis būsimas partijas, palaikyti sveiką kūną ir balsą, na, ir dar būtų puiku, kad turėtum ir ką pasakyti, todėl vis renkiesi, ką skaityti, ieškai inspiracijų ateičiai. Scenoje matomas rezultatas yra šio visokeriopo darbo išdava.
K. Kašiuba: Taip, gal dar galima patikslinti, kad pirmiausia savo vaidmenį rengi individualiai, o tik tada keliauji į bendras repeticijas, po kurių būna pasirodymai. Na, o pats nepastovumas ir tampa rutina. Jaučiuosi turtingiausias tuo, kad mano hobis ir yra mano darbas. Turiu nuostabų kolektyvą kolegų, kurie, kai ne taip gerai pasiseka, palaiko ir motyvuoja, o kai viskas vyksta puikiai, visada gali kartu pasidžiaugti. Turime palaikyti vieni kitus, nes esame to paties operos pasaulio seserys ir broliai, net ir dirbantys užsienyje.
– Kokia patirtis buvo dainuoti „Salomėjoje“ praeitais metais? Kas išliko ir ko galbūt tikitės, laukiate iš Makbeto?
K. Kašiuba: Dirbti su tokia meistre kaip D.Ibelhauptaitė visada didelis malonumas. Ji aiškiai žino, ko nori, prie kiekvieno moka individualiai prieiti, puikiai įspėja žmogaus galimybes ir leidžia joms atsiskleisti. Lygiai kaip ir maestro G.Rinkevičius, su kuriuo teko dirbi daug daugiau ir kuriam esu dėkingas už savo, kaip muzikanto, augimą. Darbas „Salomėjoje“ buvo labai trumpa ir prestižinė kelionė, kuria labai didžiuojuosi. To paties laukiu ir šįkart, ir ateityje, jei tik pasiseks. (Šypsosi.)
Ž. S. Miškinis: Praėjusiais metais viskas vyko labai greitai ir pakartojimo nebuvo (juokiasi), tad džiaugiuosi, kad dabar „Makbetu“ kartosime tokią puikią patirtį. Man visada smagu čia sugrįžti.
Labai kviečiame visus vilniečius ir miesto svečius „Makbetą“ spalio 28 d. tiesiogiai stebėti Rotušės aikštėje nemokamai! Renginio pradžia 18 val., transliacijos – 19 val.