Pats publikai užmestas masalas buvo gerai apgalvotas, renginys žadėjo keletą traukos taškų. Vienas jų – savitu stiliumi ir rimtomis aspiracijomis garsėjančio Kristupo Bubnelio, šiuo metu kuriančio Niujorke, kūryba, kitas – pianizmo pasaulyje išsiilgtas Andriaus Žlabio pasirodymas, visuomet suburiantis savąjį gerbėjų ratą. Be to, „Gaidoje“ ir šiaip smalsu išgirsti naujienų, tarp kurių gali rasti įdomios muzikos.
Pirmąjį koncertiškumo modelį vakare pateikė dar tik pradedanti savo kelią kompozitorė Silvija Miliūnaitė, kuri kūrinyje „Fire Games for Two“ (2025 m.) dviem perkusininkams ir styginių orkestrui leido mušikams „iššaudyti“ visas baterijas. Kompozitorės pasirinkta ugnies metafora, kurią ji interpretuoja lyg „besitransformuojančią per įvairias simbolines formas“, tam neprieštaravo.
Keistokai tik toje aplinkoje jautėsi nuskambėjusi „Beauštanti aušrelė“. Suprantu, kad Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metai, bet... Įdomu, kad šiame kūrinyje tarsi rungėsi Lietuvos (Pavel Giunter) ir Latvijos (Guntars Freibergs) perkusininkai.
Nors perkusija figūravo ir K.Bubnelio muzikoje, bet čia ji veikė kur kas subtiliau (jos partiją kūrinyje atliko Andrius Rekašius), o pagrindinis koncertanto krūvis teko klarnetininkui Rimvydui Savickui, kuris taip natūraliai įsiterpė į mikrotoninę terpę, lyg būtų tik joje ir augęs. Šiuo atlikimu jis, manau, prisivilios ne vieną kompozitorių ir, kaip kažkada jo mokytojas Algirdas Budrys, sulauks specialiai jam rašomų opusų.
K.Bubnelio kūrinyje bangomis sklindantis sonorizmas vis iškildavo naujomis viršūnėmis. Faktūros sluoksniai supinti taip meistriškai, o oktavos, padalintos į 17 lygių dalių, neįprasti garsų deriniai taip nejučia (nepastebimai) perlieja iš vienos būsenos į kitą, kad tai jau gali įvardinti meistro darbu.
Savo kūrinio „Substantia Innominata“ (2025 m.) klarnetui, perkusijai ir styginių orkestrui anotacijoje nenorėjęs suteikti programinių užuominų, kompozitorius vis dėlto užsiminė apie klajojančio klarneto odisėją. O daugiareikšmis pavadinimas lotynų kalba, kurio pirmasis žodis gali būti šifruojamas kaip „medžiaga“ arba „esybė“, o antrasis – reikšti uolienos smailę Tatruose arba tam tikrą smegenų dalį, tai odisėjai nutiesia pasirinktinai labiau išorinius ar vidinius kelius.
Taip pat spalio 22 d. koncerte girdėjome plačiau šių metų festivalyje supažindinamo svečio iš Prancūzijos Pascalio Dusapino du darbus. Tai „Khôra“ styginių orkestrui (1993 m.) ir Etiudas Nr. 6 fortepijonui solo (2012 m.). Komplikuoto ritmo orkestro partitūra išsiskyrė individualizuotomis partijomis ir beveik kvartetiniu intensyvumu.
Antrosios koncerto dalies svorio centru tapo šiemet į kitą laiką iškeliavusios Sofijos Gubaidulinos 1978 m. parašytas kūrinys fortepijonui ir orkestrui „Introitus“. Tai aliuzija į mišių pradžią, kreipianti į apmąstymus. Čia nedaugžodžiaujama, orkestras ir fortepijonas daugiausia skamba pakaitomis ir tik pabaigoje susivienija. Fortepijono partija tolima koncertiniams purslams, reikalaujanti didelio susikaupimo.
A.Žlabio susikoncentravimas į kiekvieną atskirą garsą jam labai tiko. Tai pianistas, kuriam nereikia ieškoti jokių triukų ar pasakoti apie save legendų. Jis tiesiog kiekvienam garsui kuria aureolę ir klausant atrodo, jog skambinama asmeniškai tau.
Neabejodama pritarčiau „The Philadelphia Inquirer“ kritikai, kad „jis negaili nė vienos smegenų ląstelės, tyrinėdamas didžiuosius fortepijono literatūros kūrinius, ieškodamas prasmės, ir visa tai pateikia su nepajudinamu skaidrumu“. Koncerto pabaigoje pianistas dar paskambino savo 2020 m. kompoziciją „Echoes of Light“ (Homage to W.A.Mozart). Šiame minimalistiniame darbe per kelias ištraukas iš „Requiem“ autorius į tolimų pasaulių erdvę projektuoja mūsų civilizacijos aidą.
Šio vakaro klausytojų įaudrinimas didele dalimi buvo ir jauno dirigento Eliaso Brauno iš JAV rankose. Iš karto buvo justi, jog jis neatsitiktinai atsidūrė šiuolaikinės muzikos brūzgynuose, o laisvai čia naviguoja. Nors dar jauno amžiaus, jau spėjo padirbėti su San Francisko, Los Andželo, Paryžiaus simfoniniais orkestrais. Ir Lietuvos kamerinis, panašu, kad atliepė daugelį jo mostų. Beveik tris valandas trukęs koncertas publikos buvo geidžiamas dar tęsti, o tai, sutikime, būna ne su visa naująja muzika.
Kitas festivalio GAIDA 2025 koncertas – spalio 24 d. Nacionalinėje filharmonijoje: vieno žymiausių šiandienos kompozitorių Anderso Hillborgo kūrinį atliks smuiko įžymybė Carolin Widmann, taip pat pasirodys violončelės virtuozas Glebas Pyšniakas, diriguos Gediminas Gelgotas.