Pirmojoje vakaro dalyje pianistų duetas pristatė trijų skirtingų kartų amerikiečių kompozitorių kūrinius. Kiekvienas jų turi tam tikrą santykį su savo šalimi ir jos tradicija.
Frederico Rzewskio „Winnsboro Cotton Mill Blues“ yra kompozicija iš keturių Šiaurės Amerikos baladžių ciklo, parašyto pagal tradicines amerikiečių protesto ir sąjungų dainas. „Winnsboro Cotton Mill Blues“ remiasi 4-ojo dešimtmečio medvilnės fabriko darbuotojų protesto daina, kai dėl pramonės automatizavimo ir itin prastų darbuotojų sąlygų kilo masiniai protestai. Todėl F.Rzewskio kompozicijoje mechaninis, ritmiškas, faziškas žemų klasterių skambesys, imituojantis mašinų triukšmą, susipina su lyriškesne, tradicine bliuzo stiliaus melodija.
Iš pradžių ji sutampa su mašinų ritmu, tačiau ilgainiui tampa savarankiškesnė ir tarsi išklibina mašinų eigą. Po ilgos, reikšmingos pauzės svajingai išnyra dainos melodija, pamažu besiplečianti plačiais akordais; net sugrįžta mašinų ritmas. Finale – gausus energijos pliūpsnis. Kūrinys, rodos, reikalauja daug jėgų – tiek interpretacinių, tiek fizinių. Ir ši interpretacija nebuvo pernelyg subtili, o daugiau susikoncentruota į tą energiją.
Su šia energija ryškiai kontrastuoja šviesus ir skaidrus Collino McPhee „Balinese Ceremonial Music“. Kompozitorius jaunystėje susižavėjo antropologija (ir antropologe), tad persikėlė į Balį, kur nagrinėjo vietos gyventojų tradicinę muziką ir kultūrą. Balio ceremoninės muzikos ciklas dviem fortepijonams įkvėptas gamelanų – tradicinių baliečių metalofonų skambesio, dermių ir atlikimo stilių.
Kontrastinga dinamikos, tempų ir skambesio atžvilgiu pirmoji dalis atskleidė skirtingą Luko ir Anos energiją. Antroji dalis prasideda gana šalta, kiek melancholiška melodija, tačiau greitai perauga į šviesų ir skambų, laisvai tekantį muzikinį piešinį, reikalaujantį iš atlikėjų nepaprasto subtilumo. Trečioji dalis remiasi gamelano gongų skambesiu, tad pagrindinis motyvas griežtas – pagrinde dviejų tonų skambesys, išaugantis į didingą ir sodrų skambesį.
Johnas Adamsas žinomas kaip minimalistas, neretai savo kūriniuose remiasi istoriniais JAV įvykiais, tačiau šįvakar skambėjęs „Hallelujah Junction“ įkvėptas kelio sandūros netoli Siera Nevados kalnų (JAV). Čia pavadinimas – tarsi nuoroda ne tik į susidūrimą kultūros, bet ir jo brandaus postminimalistinio stiliaus bei sudėtingesnių harmoninių struktūrų, taip pat – dviejų instrumentų pokalbį trumpais motyvais, kuriančiais sudėtingą ritminį ir harmoninį paveikslą.
Čia ne tik atsiskleidžia šio dueto meistriškumas (mes jau tai žinojome ateidami), bet ir nepaprastas susigrojimas. Pirmoji dalis varoma nepaprastos energijos, griežtai sudėliotų fazių, galiausiai „sukietėja“ ir suskeldėja. Antroji dalis – ilgesinga, reflektyvi – tai ryškus kontrastas, atvedantis į finalą, daug labiau intriguojantį, nepastovų ir vis sudėtingesnio ritmo.
Antroji vakaro dalis gali būti kiek neįprasta nuolatiniam Filharmonijos lankytojui. Čia pasirodė šiuolaikinės akademinės ir elektroninės šokių muzikos pasaulyje puikiai pažįstamas vardas (ir pavardė) – Gabrielis Prokofjevas. Tokiems muzikos klausytojams kaip aš jo muzikos stiliaus balansas yra puikus derinys.
Kompozitorius meistriškai jungia klasikinės muzikos tradiciją, šiuolaikines išraiškos priemones, garso meną, elektroniką ir elektroninės šokių muzikos ritmus. Rengdamasi šiam koncertui klausiausi kūrinių, kurie pirmiausia buvo kurti elektronikai, ir svarsčiau, kaip tai suskambės Filharmonijos erdvės ir jos publikos atžvilgiu.
Kai kurioms kompozicijoms būdingas ypač eksperimentinis skambesys, daug dėmesio sutelkiant į sintezatoriaus garsą. Tačiau tai nuskambėjo kiek kitaip nei įrašuose. Pirmiausia dėl to, kad visi kūriniai buvo pritaikyti L.Geniušo atliekamam fortepijonui su G.Prokofjevo elektronika, bet ir todėl, kad garsas ir interpretacija buvo subtilesni. Temų atžvilgiu ši koncerto dalis atliepia F.Rzewskio kūrinį – G.Prokofjevas savo kūryboje mėgsta nagrinėti mašinos ir žmogiškųjų pradų santykį, tyrinėti technologijų poveikį visuomenei ir jų keliamas socialines ar politines problemas.
Transhumanizmo idėjas gvildenančios „Transhuman Etudes“ kompozicijos pirmiausia parašytos keturioms rankoms, tačiau čia suskambo L.Geniušo ir G.Prokofjevo duete. Transhumanizmas kelia idėjas, kad mašina galėtų pakeisti ar net patobulinti žmogaus sugebėjimus ir būtį. Kas būtų, jei žmogus turėtų 20 pirštų? Deja, tai neįmanoma. Tačiau žmogaus ir instrumento sugebėjimai čia praplečiami elektronika. Etiudai intensyvūs, labai skirtingi, o elektronika čia įsilieja labai nepastebimai. Alteruojami fortepijono garsai įgauna skirtingų tembrų.
„HOWL!“ siuita labai aktuali ir šiandien. Įkvėpta Arabų pavasario – demonstracijų, protestų ir karų bangos, prasidėjusios 2010 m., – kelia klausimus apie tai, kaip modernūs konfliktai yra neatsiejami nuo interneto. Per jį galima pasiekti daugiau žmonių, susivienyti vardan vieno tikslo, tačiau kartu kyla ir savitos sociopolitinės problemos.
Tai atspindi ir kaip niekad aktualios koncerte atliktos šios siuitos dalys: „Separation“ (angl. atskirtis) ir „Swarm“ (angl. minia). Klausantis „Separation“ kyla asociacijos. Elektroniniai garsai – atskirti klikai, žemos boso natos su nedideliais praplėtimais juda daugiausia tolygiai. Tai tarsi internetinės erdvės, kuriose vyksta atskirtis – ar tai būtų skatinama iš išorės, ar tiesiog dėl to, kad net garsiausiose diskusijose galiausiai esi vienas prieš ekraną.
Fortepijonas, papildytas klarnetišku tembru, tarsi atspindi žmogiškąjį pradą, dinamiškai auga, plečiasi, prisipildo nerimasties ar net pykčio – žmogaus būsenos skaitmeninio pasaulio akivaizdoje. „Swarm“ dalyje derinamas subtilus technomuzikos ritmas ir fortepijonas, kur minios energija nuolat užsiplieskia. Tokios dvi aktualios dalys – ypač šiais laikais, kai dabartiniai konfliktai nuolat transliuojami ir tai turi savitus padarinius.
„Technosuite“ yra stilistinis derinys, jungiantis G.Prokofjevo technomuzikos ir akademinės muzikos pradus. Kaip jau šiame festivalyje teko girdėti, derinant klasikinės muzikos tropus su populiariosios muzikos skambesiu kartais gali išeiti geras, bet ne toks ir originalus rezultatas, tačiau čia, sakyčiau, išlaikomas balansas ir išeina kažkas naujo.
Siuitą autorius apibūdina kaip „barokinę / klasikinę šokių siuitą XXI amžiui“. Kaip ir baroke, čia vyrauja šokiai, kurių pagrindinis bruožas – išraiškingas ritmas ir populiarus, platesnę publiką įtraukiantis skambesys. Skiriasi tik stilius ir priemonės. Ir vis dėlto vyksmas – forma, ritmas, elektronikos partija – nors ir kaip šaukia „Berghainas!“, kartu tai labiausiai „klasikinis“ šio vakaro kūrinys – galima girdėti raiškias melodijas, aiškią dramaturgiją.
Bisui nuskambėjo G.Prokofjevo „Mobocracy“ – dar vienas politinę žinutę turintis kūrinys. Čia ypač juntama technomuzikos įtaka, be ritmų papildant ir elektronikos tekstūra. Ritmas taip pat nepastovus, naudojami neįprasti metrai. „Mobocracy“ yra „Breaking Screens“ albumo dalis, kuriame stengiamasi pavaizduoti distopinį pasaulį kaip reakciją į internetinio gyvenimo atgarsius tikrame pasaulyje.
Kiti festivalio „Gaida 2025“ koncertai: spalio 29 d. pasaulio operos teatruose spindintis lietuvių tenoras Edgaras Montvidas pasirodys Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos kameriniu orkestru ir dirigentu Christianu Jostu (Vokietija), o spalio 30 d. LVSO koncertų salėje pasirodymą surengs klasikinės muzikos garsenybė, pianistas virtuozas ir kompozitorius, neeiliniu improvizuotojo talentu muzikos pasaulį pakerėjęs Fazilis Say.