Programoje – vienas kūrinys chorui – „Kanon pokajanen“ (Atgailos kanonas). Tiesą sakant, sunku būtų rasti nedėkingesnį kūrinį jubiliejiniam koncertui – beveik pusantros valandos trunkanti Ortodoksų bažnyčios malda, giedama nesuprantama senąja bažnytine slavų kalba, monotoniškas choro rečitavimas a cappella. Tačiau kažin kas išlaikė publiką visą šį laiką nė nekrustelėjusią, tarsi užgniaužusią kvapą. Kokie elementai daro A.Pärto muziką tokią išskirtinę?
Pirmiausia tai vidinis vyksmas, kylantis iš maldos, artimos liturgijai. A.Pärtas niekada nesidrovėjo savo tikėjimo, priešingai, išvykęs į Vakarus praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje (1980-aisiais), kūrė beveik vien religinę muziką (svarbesniosios stambios kompozicijos – „Te Deum“, „Johannes-Passion“).
Greta kūrinių tradiciniais lotyniškais tekstais jis rašė ir ortodoksams. Būtent toks buvo skambėjęs koncerte „Kanon pokajanen“, sukurtas Kelno katedros statybos 750-osioms metinėms paminėti. Kūrinio premjera įvyko 1998 m. Kelno katedroje, kur jį atliko Estijos filharmonijos kamerinis choras, diriguojamas Tõnu Kaljuste, – jiems (ir chorui, ir dirigentui) šis kūrinys buvo dedikuotas. Tačiau Lietuvoje jis nuskambėjo pirmą kartą beveik po trijų dešimtmečių!
A.Pärtas šį kūrinį rašė apie dvejus metus. Pats priklausydamas Ortodoksų bažnyčiai, jis įdėmiai gilinosi į maldų tekstus. Atgailos kanonas jam nuo pat pradžių darė didžiulį įspūdį.
„Dažnai grįždavau prie šių eilučių, lėtai ir sunkiai bandydamas atskleisti jų prasmę. Du kūriniai chorui („Nun eile ich...“, 1990, ir „Memento“, 1994) buvo pirmieji bandymai priartėti prie kanono. Tada aš nusprendžiau jį perkelti į muziką nuo pradžios iki pabaigos. <...> Laikas, kurį praleidau kurdamas, buvo nepaprastai turiningas. Tai galbūt paaiškina, kodėl ši muzika man reiškia tiek daug“, – yra kalbėjęs kompozitorius.
Dešimtyje dalių (ode, kondakion, ikos, malda po kanono) tekstas kalba apie nuodėmingumą, atgailą, viltį, dėkojimą. Vis pasikartoja kelios frazės, kurias galima atpažinti. Tai 50-osios, atgailos, psalmės motyvas „Помилуй мя, Боже, помилуй мя“ (Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėk manęs) ir mažoji doksologija „Слава Отцу, и Сыну...“ (Garbė Tėvui ir Sūnui...)“.
„Kanon pokajanen“ pasižymi ryškiais A.Pärto „tinntinabuli“ stiliaus bruožais. Tai unikalus jo kūrybos stilius, kurį kompozitorius išgrynino po kelerių metų šabo – tylos kūryboje – metų. Harmoninį stiliaus pagrindą sudaro įvairiai išdėstomi trigarsiai, jais ir grindžiama rečitacija. Tekstas išlieka svarbiausias dėmuo, ir niekas iki šiol nėra taip perpratęs prozodijos principų, kaip A.Pärtas. Sakiniai liejasi natūraliai, kaip kalbant; didžiulę reikšmę įgyja pauzės, atsikvėpimai, frazuotė. „Tinntinabuli“ ritmo tvinksniai atliepia tarsi širdies dūžiai – savęs pačio, gal šalia klausančiojo, o gal Kito, kuris yra visur?
Latvijos radijo choras, išsidėstęs pusračiu scenoje, atliko kūrinį sėdėdamas, o atsistojo tik pabaigos maldai. Prieblanda salėje, veiksmo statika sukūrė ypatingą atmosferą, kuri atskleidė kūrinio sakralumą. Parašytas d-moll tonacija jis iškart kelia sunkių užduočių atlikėjams, pirmiausia dėl intonacijos (tam pravertė ir kamertonai). Nors kūriniu norėta atskleisti maldos natūralumą ir jo diapazonas chorui patogus, keliose vietose pasiekiama ribinių balsų tesitūrų, tarsi siekiant paryškinti teksto visuotinumą, galios apimtį.
Šiam chorui atlikti A.Pärto muziką – ne naujiena. Kaip žinoma, prieš gerą dešimtmetį (2014 m.) Latvijos radijo choras drauge su estų ansambliu „Vox clamantis“ ir Estijos filharmonijos kameriniu choru už A.Pärto kūrinio „Adam’s Lament“ įrašą pelnė "Grammy" apdovanojimą. (2007 metais šį apdovanojimą gavo ir Paulo Hilliero diriguojamas Estijos filharmonijos kamerinis choras, įrašęs A.Pärto „Da pacem“.)
Grįžtant prie A.Pärto muzikos pagavumo, vis dėlto čia esama tam tikrų nesuprantamų dalykų. Kaip pastebi vienas autorius, rašęs apie jo muziką, „A.Pärto kūriniams naudojami tekstai apie Dievą, Kristų, Mariją, nuodėmę ir išganymą paprastai atstumtų sekuliarią auditoriją, tačiau čia ji juos priima su nuostaba ir susijaudinimu“.
Panašus pojūtis aplankė ir šiame jubiliejiniame koncerte. Nuskambėjus paskutiniam kūrinio žodžiui, salę persmelkė ypatinga, sakrali tyla, kuria nutraukti aplodismentais, regis, ne vienam buvo nelengva. O kompozitoriaus moto „gyventi pagal Dievo įsakymus – tai tiesiog kūrybinis veiksmas“ (iš jo dienoraščio), atrodytų, ir šiandien prasmingai sujungia Rytų Romos ir Vakarų Romos paveldą.
Kitas festivalio „Gaida“ koncertas – lapkričio 8 d.: menų fabrike „Loftas“ savo „hibridinį setą“ sugros elektroninės muzikos ikona Carlas Craigas – legendinis JAV atlikėjas, Detroito technostiliaus krikštatėvis, tūkstančių įrašų autorius.