Istoriniu vien dėl pagrindinio atlikėjo pasirinkimo laikytinas elektroninės šokių muzikos įvykis – tai paskutinis šių metų aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ renginys, iš baigiamojo akcento virtęs į sprogdinančią bei ilgam įsiminsiančią kulminaciją.
Jeigu 2024-aisiais kitas tos pačios kartos muzikas ir ne ką mažiau nusipelnęs techno pionierius Jeffas Millsas auditoriją šokiui provokavo klasikinėje LSVO koncertų salėje, tai šių metų „ritmologijos“ sesijai pasirinkta elektronikos gerbėjams kur kas labiau pažįstama erdvė.
Šokių aikštelę renginio metu kone sausakimšai užpildė demografiškai ir kultūriškai labai įvairi auditorija, kas sukūrė Berlyno techno klubams būdingą atmosferą, kurioje tarpsta labai skirtingos socialinės klasės, statusai bei interesai, nepaisant šių skirtumų vienijami tos pačios aistros elektroninei muzikai.
Vakarą atidarė Ambroza – „Opium“ klubo rezidentas ir vienas ryškesnių šokių muzikos kultūros dalyvių, kurio intensyviam pasirodymui netrūko galingos energijos, stipriai sukaltų ritmų ir organiškai į vientisą garso kelionę sulydytos skirtingų techno žanrų įvairovės – nuo funko iki progressive.
Šis programinis didžėjaus strateginis pasirinkimas išpildytas buvo puikiai, o besirenkanti publika apšildyta techniškai tvarkingai (neminint kelių vos girdimų miksavimo artefaktų ar disonansiškų sąskambių). Tai buvo tikrasis vakaro hibridinis setas.
Pulto valdymą iš kolegos vėliau perėmė Maria Paskevic, pristačiusi savo naujausią kūrinį „Club Edits: XX (2025)“. Maria įkaitusią publiką kiek atšaldė, kviesdama pasinerti į aktyvesnio klausymo seansą, mat šokių aikštelėje mentalinio judesio būta daugiau nei fizinio.
Gyvame pasirodyme pristatyta ambicinga „perdirbtos XX amžiaus muzikos“ eksperimentinė interpretacija, kuri prasidėjo intriguojančiai, plėtojosi nuobodokai, tačiau galiausiai buvo išpildyta ir palydėta aplodismentų. XX a. garvežys, taip sunkiai judėjęs iš Vilniaus Perono, pagaliau išvyko, užleisdamas vietą XXI a. techno traukiniui iš Detroito.
Carlo Craigo techno mašina atgabeno technofilų ne be reikalo su dideliu entuziazmu lauktą muzikinį krovinį, kuris su trenksmu išsprogdino bet kokias abejones dėl gyva legenda laikomo muziko stulbinančių sugebėjimų prie pulto. Profesionalumas, meistrystė, precizika, o visų svarbiausia – performatyvi, kupina energijos atlikėjo laikysena buvo tai, kas apibrėžė būsimos kelionės maršrutą.
Viename interviu C. Craigas aiškiai apibrėžęs savo metodą: „Mano tikslas – sukurti karštą miksą. Ir taškas. Jei nepavyksta – bandymą metu lauk ir bandau iš naujo. Man patinka į miksą įnešti truputį dramos. Ji slypi filtrų ir rezonanso pokyčiuose, tarsi važiuotum amerikietiškais kalneliais“.
Ir iš tiesų mašinisto Carlo Craigo valdomas traukinys šįkart taip pat riedėjo toli gražu ne lygumomis, tačiau tai jokiu būdu nereiškia skambesio eklektikos. Atvirkščiai: kruopščiai apgalvotos struktūros bei sudėties setas sugrotas tiek konceptualiai, tiek estetiškai vientisai, o visi perėjimai atlikti išskirtinai sklandžiai.
Detroitiška klubinė drama įtraukė, užhipnotizavo, šokių aikštelėje sukurdama autentišką „seno gero reivo“ atmosferą, persmelktą šokių ir šėlionių bei sklidiną pozityvių emocijų, šypsenų ir riksmų. Nors C. Craigas savo setą anonsavo kaip hibridinį, tačiau jis tokiu laikytinas tik dėl jį sudariusių kūrinių bei remiksų selekcijos, apėmusios skirtingus šio unikalaus prodiuserio kūrybinius laikotarpius.