Dainininkė studijavo Kyjivo konservatorijoje, 2003–2007 m. buvo Kyjivo nacionalinio operos ir baleto teatro solistė. 2003 m. pelnė trečiąją vietą Marselio tarptautiniame operos konkurse, o jau 2005 m. sulaukė kvietimo debiutuoti Toskos vaidmeniu Monpeljė nacionaliniame operos teatre. Vėliau pasirodė Estijos nacionaliniame operos ir baleto, Turino „Teatro Regio“, Paryžiaus „Opéra Bastille“, Londono karališkajame „Royal Opera House“, Romos, Frankfurto, Valensijos, Monte Karlo, Ciuricho, Hamburgo, Niujorko „Metropolitan Opera“ ir Los Andželo operos teatruose. Dainininkė įvertinta kaip ryški kamerinės muzikos, stambių oratorinių žanrų bei gala koncertų solistė.
Prieš pasirodymą Vilniuje O. Dyka pasidalino mintimis apie operą, Ledi Makbet vaidmenį ir jos šeimos likimą per karą Ukrainoje.
– Ledi Makbet psichologiškai yra vienas sudėtingiausių Giuseppe’s Verdi operos vaidmenų, o kaip jį apibūdintumėte Jūs?
– Šis personažas labai įvairialypis, jame kunkuliuoja ambicijos, pyktis, falšas, valdžios troškimas. Labai talpus vokalo prasme: nuo koloratūros iki žemų natų. Žmogiškumo jis turi, žinoma, mažai. Ledi Makbet turi didelę įtaką, perduoda pyktį Makbetui, savo vyrui. Tikriausiai daugiau žmogiškų spalvų reikėtų ieškoti būtent Makbeto personaže. Karūnos troškimą skatina žmona, ji verčia Makbetą elgtis žiauriai. Pabaigoje, neatlaikiusi sąžinės graužaties, ji miršta. Labai įdomus vaidmuo. Tačiau jį reikia atlikti išmintingai. Kartais norisi jos temperamentą ir charakterį atskleisti jau pirmojoje arijoje, vis dėlto privalu taupyti jėgas – priešakyje dar visa opera ir trys viena už kitą žinomesnės arijos, pasiekus kulminaciją reikia įveikti re bemolį ir do diezą, kurių visi laukia. Tad neverta visko išleisti emocijoms ir charakteriui.
– Stabtelėkime ties somnambulizmo scena. Tai psichologinė būsena, teatras teatre...
– Ledi Makbet turi būti tarsi atsieta nuo pasaulio, galbūt net kelti gailestį žiūrovams, ji prie beprotybės ribos, nežino, kur esanti, perteikia į pasąmonę atklydusius vaizdinius. Tai finalas – nubunda jos sąžinė. Šią sceną reikia labai gerai išdainuoti, perteikti taip, kad nebebūtų sunki, nepaisant to, kad, operos siužetui priartėjus iki jos, nebėra tiek daug jėgų. Šios scenos niekada nerepetuoju „šviežiu“ balsu, atvirkščiai, pavargusiu, tarsi iš paskutiniųjų. Jeigu ši scena pavyks vokalo prasme, emocija ateis natūraliai.
– Jūs dažnai siejama su vaidmenimis G. Verdi, Giacomo Puccini’o operose. Taip nutiko dėl Jūsų meilės šiai muzikai ar tai gerai apgalvotas planas?
– Neturėjau jokio specialaus plano. Gyvenu Italijoje, moku šią kalbą, suprantu, apie ką dainuoju. Tiesa, prieš keturis mėnesius pirmą kartą atlikau Izoldos partiją Richardo Wagnerio muzikinėje dramoje „Tristanas ir Izolda“. Rengiausi šiam vaidmeniui metus. Vokaline prasme įveikiau, tačiau gilumines prasmes apčiuopti gerokai sunkiau – šioje operoje viskas tarsi už šydo, įrašyta simboliuose, tarp dangaus ir žemės. Pajusti kiekvieno sakinio jungtukus, įvairius niuansus reikia daugiau laiko. „Tristanas ir Izolda“ turėtų būti pažinties su Wagneriu finalas, o aš pradėjau nuo šio veikalo, tarsi atvirkščiai negu reikėtų.
– Nors gyvenate Italijoje, negaliu nepaliesti karo Ukrainoje temos. Kaip šie tragiški įvykiai palietė Jūsų gyvenimą, šeimą?
– Karo pradžioje visi kovojo taip, kaip kas galėjo: vieni gamino bombas, kiti atsinešė savo ginklus. Dvidešimt metų gyvenu Italijoje, tačiau stebiu visus įvykius. Karas tiesiogiai palietė ir tebeliečia mano tėvus, brolį, seserį, jie ten, niekur nesitraukia, nors ir ne kartą kviečiau išvykti iš Ukrainos. Jie gyvena po bombomis ir šahedais. Brolis, teritorinės gynybos savanoris Kyjive, pateko į Donecko frontą ir prieš dvejus metus Bachmute žuvo. Kiek žmonių tebežūsta, baisu pagalvoti. Mano mama, gyvenanti netoli Kyjivo, sako, kad mūsų grūdais išgarsėję laukai dabar tušti – nėra vyrų, traktorius ir kombainus vairuoja moterys.
Tarp kolegų nesutikau karo šalininkų. Net kolegos rusai, kurie dainuoja Europoje, yra nusiteikę prieš karą. Arba bent taip teigia. Politika muzikoje yra labai nemaloni tema. Tarkime, dėl rusų kalbos viskas tapo aišku, daugelis mano aplinkos žmonių nustojo kalbėti rusiškai, tai žudikų kalba. Tačiau klausimas dėl rusų kompozitorių kūrinių, literatūros labai sudėtingas
– Prieš kelerius metus, vos prasidėjus karui, atlikote princesės Turandot partiją G. Puccini’o operoje „Turandot“, kurią kinų menininkas, režisierius, aktyvistas Ai Weiwei pavertė rauda už pasaulio pavergtuosius. Kokį poveikį gali daryti menas?
– Pasirodymas buvo labai abstraktus, perteiktas simbolių kalba, net Turandot ir Kalafas savotiškai tapo antraplaniais veikėjais. Režisierius Ai Weiwei, tikrai paveikus, žmonės jį seka, ateina į jo pasirodymus. Jis dar kartą iliustravo, kas šiuo metu negerai pasaulyje. Tiesa, nesu tikra, ar visada žiūrovai nori operos scenoje pamatyti tą žiaurumą, kurį kasdien mato aplink arba per televiziją, juk muzikoje toks konfliktas nėra numatytas. Apskritai rengiant klasikinių operos kūrinių interpretacijas, sakyčiau, vyksta natūralūs pokyčiai. Viskas mūsų gyvenime keičiasi, greitėja, pavyzdžiui, orkestras derinamas aukštesne tonacija. Bet netikiu, kad savo interpretacija režisierius gali paveikti Vladimirą Putiną ar pakeisti politinę situaciją mano šalyje. Rusija nėra ta šalis, kurioje žmonės gali kam nors turėti įtakos ar ką nors pakeisti.
Lapkričio 24 d., pirmadienį, 19 val. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bus atlikta G. Verdi operos „Makbetas“ koncertinė versija. Solistai – Liudovicas Tézier (baritonas), Oksana Dyka (sopranas), Dmytro Popovas (tenoras), Riccardo Zanellato (bosas), Karolis Kašiuba (tenoras), dirigentas – Michelangelo Mazza, dalyvauja Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras.