Ta proga muzikas dalinasi paslaptimis, kaip formuoti unikalų fortepijoninį tembrą ir atrakinti Vienos klasikų kūrybos lobius.
– Jūsų pirmasis mokytojas, muzikos įskiepytojas buvo tėvas. Kaip įsižiebė tokia aistra fortepijonui?
– Vakarais tėvas mėgėjiškai skambindavo Frédérico Chopino, Edvardo Griego, Roberto Schumanno opusus. Vaikai tiesiog nori imituoti – norėjau groti kaip jis. Be jokių muzikinių pagrindų bandydavau atkartoti, groti kūrinius – ir man pavykdavo. Tėvas pastebėjo mano gabumus ir sulaukęs aštuonerių jau lankiau fortepijono pamokas. Prisimenu, kaip vieną kartą savo mokytojai sugrojau pirmuosius kelis puslapius iš Beethoveno Pirmojo koncerto. Tada mokytoja supyko, nes neparuošiau to, kas buvo užduota. Tačiau ji buvo nustebinta ir jau po savaitės atnešė šio koncerto partitūrą, kad galėčiau mokytis. Iš tos pačios partitūros ruošiausi jau per 50 koncertų, taip pat ir įrašams. Tad šis momentas buvo labai svarbus ir tapo ilgai mane lydinčia istorija.
– Esate atradęs autentišką skambesį, sakyčiau, net orkestrines spalvas, plataus spektro koloritą. Kaip suformavote savo balsą muzikoje ir tokį unikalų fortepijoninį tembrą?
– Fortepijonas turi tik dvi spalvas – daug juodos ir truputėlį baltos. Kaip seni, nespalvoti kino filmai (juokiasi). Jei norisi labiau jį nuspalvinti, reikia įsivaizduoti įvairius instrumentus, orkestrą. Tiek sau, tiek per meistriškumo kursus studentams patariu kuo daugiau klausytis ne fortepijoninio repertuaro, o orkestrinių Antono Brucknerio, Gustavo Mahlerio, Johanneso Brahmso opusų, Richardo Wagnerio, Mozarto operų. Klausantis tokios muzikos susikuria pagrindas, leidžiantis net ir fortepijonu išgauti orkestrines spalvas. Kai tai darai 40 metų ir ilgiau – tampa juntama ir kitiems. Tikiuosi, klausytojai tai irgi patiria.
– Neabejoju, kad publika tai jaučia. Kalbant apie orkestro spalvas – svarbu paminėti, kad artėjančiame koncerte Jūs diriguosite Lietuvos kameriniam orkestrui. Ką reiškia būti orkestro dalimi ir kaip atlikėjui, ir kaip dirigentui?
– Grodamas ir diriguodamas pamaitinu savo sielą. Tai nuostabi patirtis, kurios man labai reikia. Tapau pianistu ir niekad to nesigailėjau, bet savo mintyse visada turėjau viziją – orkestras ir aš, diriguojantis nuo klaviatūros. Pradėjus 2012-aisiais, buvo gana sudėtinga įgyvendinti šią viziją. Juk pianisto ir dirigento gestai yra priešingos kilmės: kai skambini, rankų pozicija – žemyn, o kai diriguoji, kūnas nukreiptas į viršų. Fizinių sunkumų iškyla, kai groji ir staiga reikia diriguoti. Juk orkestrantai įpratę laukti dirigento gesto. O kai groju pats, negaliu diriguoti. Tad orkestrantai turi daug labiau klausytis ir dalyvauti. Tai gera susigrojimo mokykla.
– Kalbant apie orkestrą, sudėtinga ignoruoti skirtingas pozicijas, kurias užima dirigentas ir atlikėjai. Ar tam tikra atskirtis išlieka, kai esate abiejose barikadų pusėse?
– Esu orkestro vidinė dalis. Esame kaip šeima – man jie rūpi ir aš turiu saugoti savo šeimą. Taip dirigento interpretacija ir orkestrantų atlikimas iš dviejų polių tampa viena muzikine mintimi. Dabar turiu ir ansamblį „Microcosme“ Šveicarijoje, Ženevoje. Kadangi neturiu mokinių, šis ansamblis yra mano įsipareigojimas, darbas su jaunais atlikėjais. Kartu grojame jau trejus metus, stebime savo progresą, atlikėjo-dirigento konceptą.
– Pereikime prie artėjančio koncerto programos – kuo ypatingi skambėsiantys Mozarto ir Beethoveno opusai?
– Tai klasikos šedevrai. Mozarto Koncertas Nr. 9 Es-dur „Jenamy“ ypatingas tuo, kad jame itin ryškus kompozitoriaus genialumas. Tai vienas iš ankstyvųjų jo opusų, dar tik devintasis koncertas, bet jau atsiskleidžia nepaprasta meistrystė, dažniausiai siejama su vėlesniais opusais. Šis koncertas, o ypač jo finalas pasižymi nepaprastu virtuoziškumu. Tai nuostabus, tiesiog žėrintis kūrinys, tad publika jį labai vertina. Įdomu ir tai, kad trečiosios dalies finalo menuetą Mozartas dar panaudojo Koncerte fortepijonui ir orkestrui Nr. 22 Es-dur. Sakyčiau, kad tarp Mozarto ir Beethoveno koncertų yra nemažai sąlyčio taškų. Juk Beethoveno koncertas Nr. 3 c-moll – savotiškas lūžio taškas jo kūryboje. Tai jau nebe ankstyvasis kūrybos periodas, tačiau dar ir ne vėlyvasis. Tai pirmas brandos pasireiškimas – vis dar jaučiamas Haydno ir Mozarto įkvėpimas, tačiau Beethovenas tarsi pasako: „Aš esu tikrasis Beethovenas, aš esu Ludwigas van!“ (juokiasi) Abu šie koncertai man labai svarbūs. Tiesą sakant, su Mozartu susipažinau per Beethoveną, o ne atvirkščiai. Su Mozartu man visada sudėtingiau.
– Kodėl sudėtingiau?
– Visi žmogiški jausmai yra Beethoveno muzikoje. Jis yra žmogiškas, tarsi arti mūsų – kalba iš širdies į širdį. Jo kūryboje susilieja visi veidai, kuriuos nešiojiesi savo mintyse, taip pat didybės paprastumas, agresija ir meditacija, šampanas, žėrėjimas. O Mozartas kitoks – Mozartas yra virš žmogiškumo. Todėl jį taip sunku pasiekti. Karlas Ulrichas Schnabelis sakydavo: „Per lengva suaugusiesiems, per sunku vaikams.“ Todėl apie Mozartą visada per daug galvoji, per daug klausinėji. Reikia turėti vaiko širdį, bet suaugusiojo techniką.
– Labai įkvepiančios įžvalgos, tarsi raktas į Mozarto muzikos pasaulį. O kaip atrakinti Beethoveno kūrybą?
– Esu Beethoveno muzikos vertėjas. Sakau tai gana tiesmukai, bet to siekiu pastaruosius 35-erius metus. Todėl įrašiau Beethoveno fortepijoninius koncertus po du kartus, o šiuo metu jau antrą kartą įrašinėju visas Beethoveno fortepijonines sonatas, jos bus išleistos 2026 metais. Esu labai įsitraukęs į jo muziką. Vienas pirmųjų Beethoveno sonatų įrašų pionierių buvo Arturas Schnabelis. Turėjau galimybę dirbti su jo sūnumi, garsiu pedagogu. Jis man sakydavo: „Imk popieriaus lapą ir surašyk visus veikėjus, jų būdo bruožus, kuriuos norėtum išreikšti Beethoveno kūrinyje. Jei surasi 10 – puiku, jei 15 – išskirtinai puiku. O mano geriausi mokiniai sonatoje suranda 120 skirtingų veikėjų ir charakteristikų.“ Tai reiškia, kad turi būti vertėjas, o ne tik atlikėjas. Turi būti žmogaus sielos vertėjas, kaip tai darė Beethovenas – vienas pirmųjų, kuris drįso kalbėti ne tik apie Dievą, religiją ar didybę, bet apie mus, žmones. Tą reikia perteikti publikai, ir ji pajunta, jei tau pavyksta.
– Belaukiant koncerto – ką norėtumėte perduoti lietuvių publikai, kaip prisimenate Vilnių?
– Lietuvoje buvau 2021-aisiais, puikiai prisimenu nuostabų miestą, bažnyčias, skanų maistą ir išskirtinę atmosferą – nepaprastai šiltą publiką, pilnutėlę salę. Nuoširdžiai laukiu galimybės sugrįžti ir jaučiuosi labai artimas Baltijos šalims. Jūs Europoje garsėjate ypatingu atsidavimu ir giliu klasikinės muzikos išmanymu, aukštu atlikimo lygiu ir išsilavinusia publika. Tad labai džiaugiuosi galėdamas bendradarbiauti su Lietuvos kameriniu orkestru ir muzikuoti Lietuvoje.
* * *
Visą IX Vilniaus fortepijono festivalio programą rasite interneto svetainėse www.filharmonija.lt ir www.vff.lt. Festivalio mecenatas – „Allianz Lietuva“, rėmėjai – Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus klubas, Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas, „Urbo“ bankas, Prancūzų institutas Lietuvoje.