J.Rudzinskas buvo ypatingo temperamento aktorius, sukūręs daugiau, kaip šimtą vaidmenų, tarp kurių – Hertas (Hermano Heijermanso „Viltis“, 1936 m.), Andželas (Victoro Hugo „Andželas“, 1939 m.), Adomas (Heinricho von Kleisto „Sukultas ąsotis“ 1941 m.), Tartiufas (Molière’o „Tartiufas“, 1945 m.). Taip pat sukūrė nemažai vaidmenų ir tarybinės dramaturgijos pastatymuose.
Režisieriai, skirdami pagrindinius vaidmenis, žinojo, kad išvys sodrią, įtaigią interpretaciją. J.Rudzinskas išsiskyrė raiškia tartimi, plastiškais judesiais, išraiškinga mimika, plačia gestikuliacija.
Žymesni jo režisuoti spektakliai: Williamo Shakespeare’o „Hamletas“ (1959 m.), Henriko Ibseno „Šmėklos“ (1961 m.), Marcelio Pagnolio „Topazas“ (1963 m.), Johanno Wolfgango Goethe’s „Faustas“ (1965 m.), Vinco Krėvės „Skirgaila“ (1966 m.), kuriame pats suvaidino Skirgailą.
Visuose pastatymuose J.Rudzinskas daug dėmesio skyrė aktorių vaidybai, jų kuriamų vaidmenų charakteriams, tačiau suprato, kad režisūrai gebėjimų neturi. Jis suvokė, kad pagrindiniame Lietuvos teatre vyriausiuoju režisieriumi dirbti neprofesionalus režisierius negali. Ši savybė – blaiviai vertinti savo gebėjimus – brangintina iki šių dienų.
J.Rudzinskas ieškojo žmogaus, kuris galėtų jį pakeisti. Stebėjęs pirmuosius Henriko Vancevičiaus (1924–2014) darbus Kauno dramos teatre, J.Rudzinskas rūpinosi jo pakvietimu į tuometinį Lietuvos valstybinį akademinį dramos teatrą. Taip ir įvyko: 1966–1989 m. H.Vancevičius tapo vyriausiuoju šio teatro režisieriumi.
J.Rudzinskui teatro interesai buvo svarbesni už asmeninius. Gal dėl to jie visą gyvenimą buvo bičiuliai su Pranu Treiniu (1928–2025), kuris savo aktorinę karjerą taip pat pradėjo J.Rudzinsko spektakliuose, vėliau jo buvo paskirtas direktoriumi. P.Treinys iki pat mirties J.Rudzinską minėdavo įvairiuose kontekstuose.
J.Rudzinsko mokinė aktorė Aldona Janušauskaitė (1943–2024), vos tik pastebėjusi savo kolegų keliaklupsčiavimą prieš valdžią, visada primindavo mokytojo pamokymą: „Nenusiženkite, nes Melpomenė jums keršys.“ Ir iš tiesų, A.Janušauskaitė visą gyvenimą buvo išdidi, kandi, tvirto charakterio aktorė. Gal dėl to ji ir liko autoritetu talentingoms aktorėms.
Aktorė Vaiva Mainelytė apie J.Rudzinską dalijosi šilčiausiais prisiminimais: „Po baigimo mūsų, aktorių, dirbančių teatre, liko ne tiek jau daug: Vladas Bagdonas, Jonas Naujokas, Julija Kavaliauskaitė ir Egidijus Paulauskas. Aš išėjau į teatrą po trijų kursų. Apie J.Rudzinską galiu kalbėti kaip apie tėvą. Nors jis buvo nepaprastai griežtas, visą laiką jutau nepaprastą meilę man.
Paskaitos prasidėdavo nuo ritualo: mokytojas atsinešdavo paprastą sąsiuvinį, išsiplėšdavo du lapus ir iš jų labai gražiai susilankstydavo peleninę. Tuo metu galima buvo rūkyti visur. Išsitraukdavo papirosus ir užrūkydavo. Žinodavome: jei vieną papirosą ilgai rūko, vadinasi, jo nuotaika gera. Nuolat reikėdavo rodyti etiudus, kiekvieną kartą – vis ką nors naujo. Rudzinskas buvo labai kantrus, žiūrėdamas mūsų labiau ar mažiau vykusius pasirodymus. O repetuojant spektaklius labai mėgo pats užlipti į sceną ir parodyti, persikūnyti į mūsų vaidinamus personažus. Jis spindėdavo, būdavo pilnas jėgų. Jeigu kas nors J.Rudzinskui nepatikdavo, jis net įgeldavo, bet, įdomu, niekada neįžeisdavo.
J.Rudzinskas mėgo užsiėmus vesti gamtoje. Gan sunki užduotis būdavo, kai vienam liepdavo ypač garsiai skaityti, o kitas turėdavo tyliai skaityti ir vėliau papasakoti tai, ką perskaitė.
J.Rudzinskas mus, studentus, mėgdavo pasikviesti į namus. Gyveno A.Vienuolio gatvėje, virš buvusio „Planetos“ kino teatro, tik iš kiemo pusės. Tikriausiai, jis norėdavo mus geriau pažinti. Mes atsinešdavome didelį, pintą butelį raudonvynio „Gamza“ ir kalbėdavomės įvairiomis temomis. Jis visada pabrėždavo, kad reikia domėtis viskuo, ne tik tuo, kas panosėje, ką siūlo tuometinė konservatorija. Anot jo, tai – tik gairės ateičiai, o esmė – stebėti, žiūrėti ir skaityti. Ir tik tai, ką įsidedi į save, galima pernešti į vaidmenį.
Kai trečiame kurse ištekėjau, buvo bomba visam teatriniam fakultetui. Pirmiausia tėvams skambino J.Rudzinskas, prašydamas kaip nors mane sustabdyti. Sakė: „Vaivą mes auginame Lietuvos teatrui, kinui, o ką ji daro?“ Į vestuves jis neatvažiavo. O vėliau, kai mus su vyru [aktoriumi Gintautu Ūzu] sutiko prieš paskaitas, jam pasakė: „Tu nuskynei pačią gražiausią gėlę iš mano darželio.“ Apkabino mane ir pastebėjau jo pilnas akis ašarų.
Viena teatro aprengėja pasakojo apie J.Rudzinsko pasiruošimą vaidmenims. Būdavo ir taip, kad jis dantis pusvalandį kreida blizgindavo, ypač kai reikėdavo vaidinti su kai kuriomis partnerėmis. Dėl to dantys vos ne kaip atšvaitai švytėdavo.
Prisimenu ir linksmas istorijas, viena jų – kai į teatro gastroles Palangoje vėluojantis atvyko režisierius Romualdas Juknevičius. J.Rudzinskas su keliais aktoriais nuėjo jo pasitikti. Apsivilko, neva, rytietiškus rūbus – apsisuko paklodėmis, užsidėjo pačių pasidarytus turbanus, atsiklaupė ir lankstėsi jam išlipant iš autobuso.
Visam gyvenimui įsiminiau jo nuostabų Skirgailą.“
Iš P.Treinio prisiminimų: „Miršta Borisas Dauguvietis – teatro vyriausias režisierius ir studijos vadovas. J.Rudzinskas skiriamas jo vieton. Vėliau tą savo gyvenimo epizodą jis apibūdino šitaip: „Nemokėjau nei rašyti, nei skaityti – sugalvojo bolševikai mane karaliumi pastatyti.“ Pastatyt pastatė, tik pamiršo, kad tas karalius – nuogas, kad jis nė sykio nėra vedęs savo kariaunos į mūšį. O ką jau kalbėti apie režisieriaus profesiją, reikalaujančią didžiulės teorinės ir praktinės patirties bei gebėjimo pačiam ištirpti aktorių vaidmenyse. Tuo labiau kad Vilniaus aktoriai buvo lepinti aukščiausios klasės R.Juknevičiaus ir B.Dauguviečio režisūra.
Ir štai visai kito pobūdžio beveik pasakiška J.Rudzinsko istorija. Mūsų gastrolių pradžia Taline. J.Rudzinskas išeina prieš uždangą ir prabyla estiškai. Kalba keliolika minučių. Be jokio popierėlio. Mirtinoj tyloj. Paskui milžiniška ovacija. Ir publika, ir mes sukrėsti. J.Rudzinskas paslaptingai šypsosi, niekam neišduoda paslapties. Ir tik po keleto dienų, grįžtant autobusu namo, papasakoja, kaip jis per Pirmąjį pasaulinį karą pateko Estijon, kaip buvo nusamdytas vieno liguisto dvarininkės sūnelio repetitoriumi, kaip tas klipatėlė ėmė atsigauti fiziškai ir protiškai, o repetitorius pradėjo silpti ir galiausiai, pastebėjęs ant kaklo įtartinas raudonas dėmeles, nutarė gulėti, bet nemiegoti. Laukė blakių antpuolio. Sulaukė dvarininkės su sūneliu. Pro blakstienas matęs vienoj jos rankoj degančią žvakę, kitoj – sidabrinę adatą. Apsimetęs kietai miegančiu, repetitorius iškentė visą egzekuciją, kai sidabro adata buvo jo kaklas badomas ir ištryškęs kraujas to klipatėlės čiulpiamas...
Visą kelią ligi Rygos mes klausėmės jo sakmės užėmę kvapą. Sakmės, kur būti ir nebūti dalykai pasakotojo fantazijos ir liežuvio sulydomi į darnią, intriguojančią meninę pasaką apie mažąjį vampyrą.
J.Rudzinskas turėjo neabejotinų literato gabumų. Yra parašęs ir išspausdinęs dargi vieną šmaikščią komediją kaimo saviveiklai.
Gaila, kad didysis lietuviškos scenos magas, įtemptai dirbdamas, per anksti suplėšė savo širdį ir buvo priverstas atsiduoti vien pedagoginiam darbui. Per ilgus mokytojystės metus jis savo pasparnėj yra išugdęs tokius žinomus aktorius kaip Juozas Meškauskas, Tomas Vaisieta, Mykolas Smagurauskas, Vaiva Mainelytė, Aldona Janušauskaitė ir kiti.
Aktoriai pasikliovė intuicija ir gyvenimo patirtimi, o jų talento jėga sukurti spektakliai ir vaidmenys buvo apdovanojami aukščiausio laipsnio valstybinėmis premijomis. J.Rudzinskas su savo bendražygiais tų pačių talmudistų buvo apskelbti Stanislavskio sistemos išpažinėjais. Tik po daugelio metų pats J.Rudzinskas man prisipažino: „Kokios ten sistemos... Visi buvom kaip aviliai medonešio metu. Mums režisierius liepdavo ūžti, ir mes ūždavom. Joks režisierius negali nurodyti, kas turi dėtis mano širdyje ar makaulėje, kai aš scenoje. Niekam neturiu atsiskaityti, ką slepiu savo potekstėse. Tai šventa paslaptis, peninti mane scenoje, bendraujant su partneriu ar sakant monologą.“