Savo pasirinktus ir sukurtus kūrinius skaitė Gytis Ivanauskas, Rytis Saladžius, Nelė Savičenko, Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Rimantė Valiukaitė, Šarūnas Rapolas Meliešius, Urtė Rimkevičiūtė.
Pasak renginio sumanytojų ir režisierių Deivydo Valentos ir Gedimino Rimeikos, tai buvo renginys, kuriame svarbus žodis, tačiau nemažiau svarbus vaizdas ir jo kuriamos prasmės.
„Versmė“ vyks sekmadienio, lapkričio 30 dienos, visi renginiai nemokami. Lankytojų laukia net penki pjesių skaitymai (bus pristatytos trys itališkos ir dvi naujos lietuviškos pjesės), taip pat agentės iš Suomijos Hinriikkos Lindqvist paskaita ir rašytojo Mindaugo Nastaravičiaus moderuojama diskusija, kurioje dalyvaus Birutė Kapustinskaitė, Kristina Steiblytė, Goda Dapšytė.
Šiandien, lapkričio 26 d., 15:30 vyks dramos agentūros Suomijoje „Nordic Drama Corner“ vadovės Hinriikkos Lindqvist paskaita „Dramaturgo ir dramos agento partnerystė – kartu į pasaulį, o vakare 18:00 bus pristatyta Francesco Alberici pjesė „Bidibibodibiboo“, kuri švelniai ir juokingai pasakoja apie pasirinkimus ir aukas, svajones ir gilias baimes kartos, susiduriančios su dramatiškai negailestinga darbo aplinka. Pjesę skaitys aktoriai: Vainius Sodeika, Aurelijus Pocius, Arūnas Vozbutas, Nelė Savičenko, Salvijus Trepulis, Simonas Goptaitis. Režisierius – Paulius Juška. Po skaitymo LNDT Mažojoje salėje vyks susitikimas su autoriumi. Lankytojų laukia netikėti scenografiniai sprendimai – įprastai LNDT fojė nišose sustatytos ir skulptūrai „Versmė“ draugiją palaikančios sofos vienai savaitei (festivalio metu) iškeliavo į Mažąją salę, kur vyksta „Versmės“ skaitymai. Scenografų random heroes sprendimu geltonosios sofos kas vakarą įgaus vis kitas formas – taps kiekvieno skaitymo scenovaizdžio elementais. Fojė atsiras ir daugiau festivalio ženklų, kviečiančių sustoti ir patirti skaitymo ritualą.
Kviečiame skaityti dvidešimt metų mininčio festivalio apžvalgą, kurią parengė Daiva Šabasevičienė:
Dvidešimt teatro „Versmės“ metų
Lietuvių dramaturgijos festivalis „Versmė“ gimė po festivalių, kuriuos organizavo tuometinis Lietuvos valstybinis dramos teatras: tarptautinio Rudens teatro forumo (1997 ir 1998) ir forumo „Moterys teatre“ (1999). Kai teatrui buvo suteiktas Lietuvos nacionalinio dramos teatro vardas, tapo aišku, kad šio teatro misija yra didesnė nei repertuaro formavimas. Rudens teatro forumų programoje buvo pristatomi ne tik geriausi visoje Lietuvoje sukurti spektakliai, bet ir spektakliai iš Prancūzijos, Danijos, Lenkijos, Gruzijos ir kt., o „Moterų forume“ buvo pristatyta dešimt projektų, kuriuose dalyvavo virš šimto atlikėjų moterų. Šiame teatre idėjos visada gimdavo iš vidaus. Forumuose buvo pristatomi patys įvairiausi teatro žanrai – nuo literatūrinio iki eksperimentinio. Po kiekvieno forumo buvo rengiami aptarimai, svarstomi pasiūlymai, prašymai. Tapo aišku, kad teatras turi pradėti naują ciklą, kuris būtų susijęs su lietuvių teatrinės kultūros augimu, lietuvių kalbos puoselėjimu teatre. Kaip tik prasidėjo laikas, kai teatro vadovai keitėsi kas penkerius metus, ir kiekvienas iš jų bandydavo suprasti gautą palikimą.
Pirmą kartą festivalis „Versmė“ surengtas 2005 metų rudenį, kai įvykę išankstiniai festivalio skaitymai sulaukė žiūrovų dėmesio ir patvirtino, kad lietuviška dramaturgija turi ką pasakyti žiūrovams, o režisieriai su įkvėpimu imasi netikėtų sceninių sprendimų. Festivalis „Versmė“, skatindamas naujų lietuviškų kūrinių teatrui atsiradimą ir siūlydamas dabarties režisieriams naujai įvertinti lietuvių dramaturgijos klasiką, suponavo naują teatrinį impulsą, naujos teatrinės kalbos atsiradimą, naujų formų įprasminimą, naują komunikabilumą, bendravimą ir keitimąsi teatrine patirtimi su kitų šalių teatrais.
„Versmė“ tiesiogine prasme gimė prie Stanislovo Kuzmos (1947–2012) skulptūros „Versmė“, esančios teatro fojė. Tuo metu pavadinimas „Versmė“ atrodė per tiesmukas, bet iš pagarbos skulptoriui buvo nuspręsta naudoti šį pavadinimą. Prie „Versmės“ ištakų stovėjo tuometinis teatro vadovas Vytautas Rumšas, jį pakeitė Adolfas Večerskis, o šių laikų terminais kalbant, jo prodiuseriu tapo neseniai teatre pradėjęs dirbti Jonas Korenka (1956–2019).
Paprastai direktoriai festivalių nerengia, todėl šią misiją priėmiau kaip jau seniau pradėto darbo – forumų organizavimo – tęsinį. Tuo metu per Lietuvos radiją išgirdau lenkų kritiko Łukaszo Drewniako pasakojimą apie Lenkiją, kur tuo metu buvo šešiasdešimt jaunų teatro kūrėjų. Lietuvoje jaunųjų režisierių – vos keletas. Tikslu tapo ne tik dramaturgija, bet ir režisierių, galinčių ją statyti, paieškos. Visokia pradžia, visoks virsmas sietinas su jaunais žmonėmis, todėl ir „Versmė“ pirmiausia siekė ieškoti teatrą kuriančių žmonių. Vienu atveju dramaturgai tapo ir režisieriais, kitu atveju teatro kūrėjai literatūrinę medžiagą naudojo tik kaip tam tikrą pretekstą savo pasauliui išreikšti, trečiu, įprastu, atveju buvo analizuojama drama, klasikinėmis priemonėmis paversta teatru.
Įvadu į pirmąjį festivalį „Versmė“ tapo literatūrologės Aušros Martišiūtės paskaita „Lietuvių dramaturgijos retrospektyva“, kurioje buvo aptartos lietuvių dramaturgijos užuomazgos XVI a., jų raida įvairiais etapais, XIX a. pavyzdžiai ir XX a. tam tikras renesansas, iki šiandien turintis tęsėjų – autorių; su keliais jų ir buvo supažindinta per „Versmės“ skaitymus.
Skaitymų intriga visada sietina ir su naujos medžiagos pristatymu. Pirmoji „Versmė“ prasidėjo Sigito Parulskio pjese „Viskas, ko pageidavote“. Skaitydamas šį autorių, visada patiri malonumą. Ir jaudiniesi, kai galvoji apie vieną ar kitą sceninę jo kūrinio interpretaciją. Režisierius Paulius Budraitis, priklausantis jaunesnei kartai nei rašytojas, sugebėjo šiame kūrinyje įžvelgti tai, kas atpažįstama visoje Parulskio kūryboje.
Kaip režisierius iškart pataiko į kūrinio šerdį, galima buvo išvysti, žiūrint Herkaus Kunčiaus „Matą“, kurį režisavo Albertas Vidžiūnas. Šie du kūrinio autoriai sukūrė antibolševikinį kūrinį, kurio atpažįstami segmentai buvo smagiai sugromuliuoti. Ir Parulskis, ir Kunčius, humoru pasižymintys autoriai, savo temas paverčia populistiškomis, tačiau jų kūrinys buvo sukaltas iš intelekto ir išmanymo. Kūrybinė grupė, turėdama vos porą sceninių epizodų, sugebėjo parodyti ne eskizą, o baigtą spektaklį. Skaitymas iš lapų daugelyje vietų padėjo kvėpuoti „partinei“ kūrinio dvasiai. Salė ūžė. Dramaturgas į šį kūrinį sugrūdo tiek žmonių, kolektyvų, ansamblių, politinių veikėjų, kad jie vienas per kitą lyg pro mažiausius plyšelius bandė išlįsti į paviršių ir tapti matomi amžinai.
Tuo metu dar jaunas režisierius Agnius Jankevičius, pasirinkdamas teatrologo, vertėjo Giedriaus Gabrėno (1952–1995) „Utopiją“, pademonstravo antipopulistinį kelią. „Utopija“ parašyta pagal Fran?ois Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelį“ – tai neatsitiktinis „susitikimas“ su Renesanso rašytoju. Režisierius teatro fojė surengė akciją-performansą, siekdamas išjudinti žiūrovus, lyg ir nepatogia kalba prabilti apie smarkiai plintančią plebėjišką kultūrą bei politikavimą, plebėjiškas visuomenės normas, kurios dažnai pateikiamos kaip išsilavinusios visuomenės taisyklės. Teatro fojė, kur Stanislovo Kuzmos „Versmės“ baseinėlyje buvo galima ir pažvejoti, ir į jį paspjaudyti, pasiburnoti, Jankevičius sukūrė „vienkartinį“ produktą ir šis jau kitą dieną sulaukė pasiūlymo būti parodytas kitur. Taip gimsta teatras, taip jo organizmo augimas priklauso nuo aibės aplinkybių, ir niekada nieks nežino, kurios iš jų tampa lemiamos.
Vytautas V. Landsbergis pateikė karštą kūrinį – „Kurmio urvą“, kuris po kurio laiko virto „Bunkeriu“. Tai yra dokumentinė drama apie rašytoją Kostą Kubilinską. Parašęs šią dramą, V. V. Landsbergis teatro kalba prabilo apie tą patį, apie ką kalbėjo ir Kunčius. Siužetai ir literatūrinės kalbos manieros skirtingi, bet pjesių socialumas, pilietiškumas – panašūs. „Kurmio urvą“ susirinkusieji išklausė susitelkę, tarytum tai būtų 1990-ieji. Ši pjesė geriausiai įrodė, kad žmonės visą gyvenimą ieškos savo praeities, kuri ir sudaro žmogaus savastį. Ši pjesė dokumentiškai atpažįstama, tačiau jaunimui – egzotika. Vadovėlių tiesos staiga atgijo aktorių veiduose, lūpose...
„Versmės“ skaitymus vainikavo visada kintantis Beno Šarkos teatras spektakliu „A Gu Gu“, kurį jis sukūrė su dramaturgu Gintaru Grajausku. Du klaipėdiečiai įrodė, kad tekstas gali virsti teatru ir kad teatro idėją apskritai gali suformuoti įtaigus tekstas. It smėlio laikrodyje tekstas sruvo į teatrinį veiksmą, ir atvirkščiai. Šiame spektaklyje regėjome procesą, formuojantį prasmių grandis, stebėjome, kaip paprasti, bet tikri daiktai virto poetiniais simboliais. Gyvenimo stebėjimas, autentiškai išgyventų situacijų esencija, natūralumas susijungė su šamaniškai valdoma scenine energija.
Šie keli pavyzdžiai – įrodymas, kuo ir kodėl svarbi „Versmė“. Svarbus festivalio „Versmė“ komponentas – viešos paskaitos ir diskusijos, kurios leido užmegzti ryšį tarp šiuolaikinio teatro kūrėjų (dramaturgų, režisierių) ir žiūrovų. Kiekvienai „Versmei“ buvo sudaroma komisija: jos pagrindą sudarė teatrologai ir būtinai Valstybinės kalbos komisijos atstovas, komisija stebėdavo spektaklius ir festivaliui pasibaigus apdovanodavo aktorių už gražiausią lietuvių kalbą. Buvo įsteigtas diplomas „Žiūrovų simpatija“. Festivalio logotipą ir atminimo prizus sukūrė Nacionalinės premijos laureatas skulptorius Stanislovas Kuzma, logotipo pagrindu tapo stilizuotas jo kūrinio „Versmė“ vaizdas, simbolizuojantis gyvosios lietuvių teatro tradicijos šaltinį.
Įsimintinas 2006 m. susitikimas ir diskusija su lietuvių dramaturgais Juozu Glinskiu, Sauliumi Šalteniu, Herkumi Kunčiumi, Vytautu V. Landsbergiu, Laura Sintija Černiauskaite, Mariumi Macevičiumi, Gabriele Labanauskaite, kurį moderavo Aušra Martišiūtė.
Vieną iš festivalių lydėjo paroda, parengta bendradarbiaujant su Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi: greta išleistų lietuviškos dramaturgijos veikalų buvo eksponuojami ir režisūriniai įvairių pjesių rankraščių egzemplioriai, tarp kurių – Balio Sruogos „Gedimino sapnas“, Igno Šeiniaus „Narvydis“, Aldonos Liobytės „Kupriukas muzikantas“, Petro Vaičiūno „Patriotai“ ir kiti.
Festivaliui siūlomos pjesės į teatrą plūdo neapsakomu greičiu ir didžiuliais kiekiais. Atrodė, kad Lietuvoje pjeses rašo net tie, kurie apskritai nieko nėra parašę. Žmonės nesuprato, kad dramaturgai yra tie patys rašytojai, o drama – tai literatūros žanras. Elektroninė komunikacija tuo metu tik formavosi, tad pjesės buvo siunčiamos paštu. Vos paskelbus konkursą, kabinetas per porą mėnesių užsipildydavo rankraščiais, kurie buvo dauginami komisijos nariams, viskas buvo skirstoma į dėžes, kol kabinetas tapdavo panašus į pašto siuntų skyrių. Po kelerių metų dešimtys nelaimėjusiųjų ėmė siųsti tas pačias pjeses, pakeitę pavadinimus, personažų vardus ir pan. Žinodami, kad komisijos nariai keičiasi, bandė vėl įšokti į dramaturgų traukinį. Po dešimtmečio viskas ėmė slūgti: kai kurie rašantieji atsisijojo natūraliai, o kai kurie sėkmingai debiutavo kitų Lietuvos teatrų skelbiamuose dramaturgijos konkursuose.
Pirmieji festivaliai įteisino konkurso taisykles. Buvo nuspręsta „Versmę“ rengti dviem pakopomis: vienais metais – šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos skaitymus, kitais – festivalį, kuriame pristatomi ir skaitymuose išsiskyrę teatriniai projektai, ir kiti pagal nacionalinę dramaturgiją sukurti sceniniai veikalai. Festivalio metu sudarytos galimybės Vilniaus publikai savo kūrybą pristatyti kitų Lietuvos miestų teatrams (jiems suteikta galimybė vaidinti Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenose), taip pat į festivalio programą įtraukiami kitų sostinės teatrų repertuaro nacionaliniai veikalai (jie vaidinami tų teatrų scenose).
Per dvidešimt metų keitėsi teatro vadovai, taip pat ir „Versmė“, Lietuvių dramaturgijos festivalis tapo Nacionalinės dramaturgijos festivaliu. Rašantiems dramaturgams didžiule dovana tapo 2010 m. teatro su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu išleista pjesių rinktinė „XXI amžiaus lietuvių dramaturgija“, kurioje buvo išspausdintos Gintaro Grajausko, Herkaus Kunčiaus, Juliaus Kelero, Virginijaus Veršulio, Gabrielės Labanauskaitės, Mariaus Macevičiaus, Justo Tertelio ir Marijos Korenkaitės pjesės (sudarytojos – Aušra Martišiūtė-Linartienė ir Daiva Šabasevičienė).
Teatro kritikė Milda Brukštutė apie pirmuosius festivalius rašė: „Anuometinė „Versmė“ tokia neį(si)pareigojančia laikysena gebėjo būti gyvybinga savo atvirumu, dėl kurio atsirasdavo ne tik labai daug dalyvių, bet ir žiūrovų. Nacionalinės dramaturgijos palaikytojų susirinkdavo pilnos salės, kartais ir dalis Mažosios salės grindų būdavo nusėta jaukiai viens prie kito sutūpusiais klausytojais. Tam tikra prasme, užmiršęs bet kokią praktinę naudą, neforsuodamas, festivalis gebėdavo pasiekti namų aplinkos jaukumo.“
Kintant festivalio tikslams kelerius metus buvo kviečiami dramaturgų konsultantai, su jų pagalba atrinkti dramaturgai įgyvendindavo savo pjesių idėjas. Pirmoji buvo vengrė Anna Lengyel, buvusi teatro „Kretakor“ dramaturgė ir režisieriaus ?rp?do Schillingo spektaklių bendraautorė. Kitais metais mentoriumi tapo rašytojas Sigitas Parulskis. Tai buvo paskutiniai metai, kai konkursas vyko pagal nustatytas sąlygas, vėliau didžiausias dėmesys buvo sutelkiamas vienos ar kitos šalies šiuolaikinės dramaturgijos pristatymams.
Per dvidešimt metų vyko daug panašių procesų įvairiose šalyse. Sudomino Suomijos nacionaliniame dramos teatre 2011 metais vykę šiuolaikinės dramaturgijos skaitymai. Per juos teko matyti pilnoje žiūrovų didžiojoje salėje vykstantį tradicinį ilgos pjesės skaitymą. Aktoriai, sėdėdami su tekstais rankoje, sugebėjo prikaustyti žiūrovų dėmesį ilgiausiam veiksmui. Labiausiai nustebino tai, kad patiems suomiams taip rūpėjo jų autoriai, jų problemoms skirta dramaturgija. Tapo aišku, kad ir lietuviai, nors ir siekiantys greitesnių rezultatų, patrauklesnių išraiškos formų, visada lauks medžiagų, užaugintų iš vidaus, o ne importuotų iš kitų šalių.
Šimtaprocentinis „Versmės“ festivalio skaitymų lankomumas patvirtino, kad žmonėms tai įdomu.
Dvidešimt metų gyvuojanti „Versmė“ keitėsi ir toliau keisis, atspindėdama pačius įvairiausius šiuolaikinio gyvenimo aspektus, prisidėdama prie Lietuvos dramaturgijos raidos ir gyvo teatro kūrėjų ir žiūrovų ryšio.