Scenoje liejosi velniškiausios aistros Solidi tarptautinė komanda pristatė G. Verdi „Makbeto“ fragmentus

Koncertinio gyvenimo kaleidoskopas Lietuvoje, o ypač sostinėje, keičiasi be perstojo: dar pačiame įkarštyje anšlaginis IX Vilniaus fortepijono festivalis, bet savaitės pradžioje didžiulį būrį melomanų vis tiek sutraukė įmonės „Riverside Music“ surengtas G.Verdi operos „Makbetas“ fragmentų koncertinis atlikimas.

Sausakimša LNOBT salė plojimais dėkojo tarptautinei komandai, muzikos kalba įtaigiai papasakojusiai viduramžių Škotijos istoriją apie ambicijas, begalinį valdžios troškimą, suterštos sąžinės kančias – apie tai, kas neprarado aktualumo ir mūsų dienomis.

Tarp atlikėjų buvo ir ukrainiečiai tenoras Dmytro Popovas, atlikęs Makdufo partiją, ir Ledi Makbet Oksana Dyka. Simboliška, kad jie per plojimus scenoje pasirodė su Ukrainos vėliava.

„Makbetas“, kūrinys, siejantis du didžiuosius dramaturgijos ir muzikos talentus – Williamą Shakespeare’ą ir G.Verdi, panardina publiką į vieną tamsiausių meno istorijos pasakojimų. G.Verdi yra sakęs, kad „ši tragedija yra vienas didingiausių žmogaus kūrinių... Jei negalime pagal ją sukurti ko nors puikaus, bent jau pasistenkime padaryti ką nors neįprasta“. Taip taręs, savo operoje jis dėmesį sutelkė į tamsiausius žmogaus sielos kampelius, bandydamas pamatyti ir suprasti, kaip randasi juodžiausi ir sudėtingiausi jausmai.

Ši G.Verdi opera – dešimtoji iš 26-ių, kurias sukūrė per savo gyvenimą, pirmoji pagal W.Shakespeare’ą (kitos dvi – „Otelas“ ir „Falstafas“). Ji tapo savotišku kūrybiniu posūkiu, išsiskiriančiu specifine atmosferos spalva, psichologizmu ir laužomomis itališkos operos taisyklėmis dėl sklandžios veiksmo ir muzikos tėkmės.

Jos skiriamieji bruožai – itališkajai operai netipiškas siužetas, pagrindinio vaidmens atlikėjas baritonas, o ne tenoras, kai kurių arijų nauji dainavimo principai (kažkas tarp melodinio dainavimo ir rečitatyvo), aistrų, bet ne meilės, kaip publika buvo įpratusi, o giliausių ir velniškiausių, kokių tik gali būti žmoguje, – valdžios troškimo, keršto, pavydo, neapykantos – įkarštis. Visa tai kartu su puikia muzika išskyrė „Makbetą“ iš daugybės operų, kurias kompozitorius parašė XIX a. penktajame dešimtmetyje.

Ši opera, nors ir neretai statoma, nėra pasaulio operos teatrų einamajame repertuare. Tiesa, Lietuvos melomanams ji nėra naujiena, daugeliui iki šiol atmintyje išlikusi Sigutės Stonytės Ledi Makbet, bet scenoje operą matėme jau gana seniai, turbūt prieš tris dešimtmečius, dabar ją primena nebent scenografo Adomo Jacovskio siurrealistinė scenografijos detalė „Makbeto“ galva, padovanota Europos parkui ir ten tęsianti gyvenimą teatrališkoje medžių apsuptyje.

Tad „Riverside Music“ sumanymas Lietuvos publikai priminti „Makbetą“ – išties sveikintinas.

XIX a. viduryje G.Verdi pradėjo kurti „Makbetą“ Florencijos (Italija) teatrui galvodamas apie savo mėgstamiausią baritoną, tuomet labai garsų atlikėją Felice Varesi, o praėjusio pirmadienio vakarą LNOBT scenoje solistų grupė taip pat būrėsi apie vieną garsiausių G.Verdi vaidmenų interpretuotojų, vieną labiausiai pripažintų šiandienos baritonų, to vakaro Makbetą prancūzų dainininką Ludovicą Tezier.

Tiesa, sekmadienį pakeliui į Lietuvą Vilniaus oro uostas buvo uždarytas, paskelbta, kad L.Tezier skrydis nukreiptas į Rygą, bet paskutinę minutę orlaivis nusileido mūsų šalies sostinėje.

„Makbetas“ yra iki šiol didžiausias Lietuvoje pristatytas projektas, užtrukome beveik metus, kol subūrėme solidžią tarptautinę komandą. Džiaugiuosi, kad dirigentas Michelangelo Mazza, viešėjęs Lietuvoje pirmą kartą, beveik išsyk atrado dialogą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir Kauno valstybiniu choru, puikiai žino kiekvieno iš solistų galimybes. Tiesa, neapsieita ir be mistinio „Makbeto“ prakeiksmo, ypač pasitinkant L.Tezier“, – mintimis dalijosi „Riverside Music“ vadovas Martynas Kėvišas.

Piktojo genijaus Ledi Makbet, stumiančios vyrą į kraupius nusikaltimus, partiją dainavo ukrainiečių sopranas O.Dyka, Škotijos karaliaus armijos vado Banko, žūsiančio nuo Makbeto pasiųsto žudiko rankos, – italų bosas Riccardo Zanellato, dainavęs beveik visuose Italijos ir kitų Europos šalių teatruose bei festivaliuose, pelnęs asmenines dirigento Riccardo Muti simpatijas.

Lietuvos publikai itin malonu buvo išvysti Makdufo, ištikimo karaliaus Dunkano vasalo, vaidmens atlikėją ukrainiečių tenorą D.Popovą, prieš du dešimtmečius debiutavusį LNOBT, kai jis pasirodė kaip Alfredas kartu su taip pat Violetos vaidmeniu debiutavusia Asmik Grigorian G.Verdi „Traviatoje“. 2007-aisiais jis laimėjo prestižinį Placido Domingo rengiamą tarptautinį vokalistų konkursą „Operalia“.

Į Dunkano sūnų Malkolmą, finale tapsiantį teisėtu karaliumi, persikūnijo jaunasis lietuvių tenoras Karolis Kašiuba, kurio palaikyti, be kitų gerbėjų, atėjo ir jo mokytoja Irena Milkevičiūtė.

Raganas ir herojus įkūnijo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir Kauno valstybinio choro artistai, kuriems dirigavo puikus G.Verdi specialistas iš Parmos miesto M.Mazza.

Operos „Makbetas“ pagrindinis herojus – škotų karo vadas, kurio įprasta žmogiška yda – puikybė – išauga iki nesuvaldomos valdžios manijos.

„O, sostas, kokia palaima!“ – dainuoja jo žmona klastingoji Ledi Makbet arijoje „La luce langue“, kuri skambėjo ir fragmente LNOBT scenoje. Piktadariškiausia pora operos istorijoje, anot muzikos specialistų, veikia kartu: jis žudo, ji skatina nusikalsti.

Šis duetas suteikia toną visam spektakliui, nesvarbu, ar tai būtų sceninis, ar koncertinis atlikimas. Ar LNOBT scenoje išvydome visavertę piktadarių porą?

Galima ginčytis, bet daliai klausytojų O.Dykos Ledi Makbet labiau priminė koketuojančią damą, o ne femme fatale, kuri, kaip teigia žodynai ir enciklopedijos, priverčia vyrus vykdyti nusikaltimus, sužlugdo karjerą, priveda prie savižudybės, nužudo pati.

Beje, ir O.Dykos vokalas dažnokai priminė ne dainavimą, o tiesiog rėkimą. Tai įvertino ir publika, jos scenas palydėdama itin skystais pliaukštelėjimais.

Užtat viską atpirko Makbetas L.Tezier, publikos itin šiltai sutiktas Makdufas D.Popovas.

Finale, švenčiant K.Kašiubos Malkolmo karūnaciją, aistros tiek scenoje, tiek salėje taip įsisiūbavo, kad iš dirigento rankos išsprūdo batuta ir nuskriejo kažkur tarp muzikantų.

Kūrinį teko baigti plikomis rankomis, skambant plojimams ir šūksniams „bravo“.

* * *

Jau žinoma, kad koncertų ciklą „Riverside Music Live“, kuriuo siekiama pristatyti aukščiausią pripažinimą pelniusius solistus, dirigentus ir kolektyvus, kitąmet pratęs ypatingas koncertas – 2026 m. gegužės 21 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pirmą kartą Lietuvoje rečitalį surengs prancūzų pianistas Jeanas Yves’as Thibaudet.

Ypatingas muzikalumas ir jautrus požiūris tiek į šiuolaikinį, tiek į klasikinį repertuarą J.Y.Thibaudet pelnė vieno garsiausių pasaulio pianistų titulą. Jis vertinamas ne tik dėl meistriškumo scenoje, bet ir dėl plačių kūrybinių interesų – aktyviai bendradarbiauja su kino kūrėjais, mados dizaineriais, vizualiųjų menų atstovais.

Tarp J.Y.Thibaudet šio sezono ryškiausių įvykių, gastrolių ir koncertų – kelerius metus tęsiama koncertų serija, kurioje skamba abu C.Debussy „Preliudų“ sąsiuviniai. Šią programą pianistas atliks ir Vilniuje. „C.Debussy iš tiesų sukūrė visiškai naują kalbą. Jo harmonija ir ritmai buvo visai kitokie nei viskas, kas buvo iki tol. Jo preliudai žymi nepaprastai svarbų momentą fortepijono istorijoje“, – sakė pianistas.

J.Y.Thibaudet yra itin produktyvus atlikėjas – jo diskografijoje daugiau nei 70 albumų ir 6 kino filmų garso takeliai. Jo įrašai pelnė dvi „Grammy“ nominacijas, du ECHO apdovanojimus, daug kitų prizų.

„Riverside Music Live“ jau pristatė pianisto J.Kissino rečitalį, operos solistų S.Radvanovsky ir P.Beczalos gala koncertą, G.Puccini operos „Toska“ bei G.Verdi operos „Makbetas“ koncertinį atlikimą.