A.Jankevičiaus „Venecijos pirklio“ interpretacija – tai ne istorinė stilizacija, o šiandienos politinių, socialinių, mentalinių įtampų atspindys.
Vizualusis spektaklio branduolys – virš scenos tvyranti juoda sfera, popkultūros, politikos ikonos, šiuolaikinio žmogaus baimių peizažas.
A.Jankevičius – vienas Lietuvos teatro režisūros vidurinės kartos lyderių, per daugiau nei 20 metų režisavęs spektaklius daugelyje Lietuvos teatrų.
Vilniaus senajame teatre A.Jankevičius pastatė spektaklius „Prakeikta meilė“ (2010 m.), „Gronholmo metodas“ (2013 m.), „Ledas“ (2015 m.), „Idiotas“ (2018 m.), „Kankinys“ (2024 m.), „Reforma“ (2024 m.).
Aktualus ir šiandien
„Venecijos pirklys“ – vienas žinomiausių W.Shakespeare’o kūrinių, kurio problematika plati: žmonių santykiai, teisingumo ir gailestingumo prasmė, socialiniai ir religiniai konfliktai, nuolankios draugystės, ištikimos meilės, dosnumo ir kilnumo paslaptis.
W.Shakespeare’o personažai, siužetas išlieka aktualus ir šiandien, atveria didelę erdvę interpretacijoms.
Žiūrovas bus priverstas pagalvoti apie savo paties požiūrį į moralę, teisę, žmogiškumą.
Pjesės originale esminė draminė kolizija yra sandoris – 3000 dukatų paskola. Tokią sumą skolinasi turtą iššvaistęs Venecijos aukštuomenės atstovas krikščionis iš pasiturinčio, bet niekinamo žydo Šailoko.
Netesybų atveju žydas galės iš krikščionio kūno išsipjauti svarą mėsos.
Galios žaidimai
Spektaklis – ne istorinė stilizacija, scenografijoje ir kostiumuose nieko nėra iš Renesanso. Spektaklio erdvė spinduliuoja šiandieną, gilinamasi į skilimo temą.
Pasak režisieriaus A.Jankevičiaus, žmogus nebesijaučia savaime visavertis, jaučiasi „sotus“ tik ką nors gaudamas ar imdamas iš kito ar kitų: „Šioje interpretacijoje tiek atskirų veikėjų, tiek jų grupių siekiai ir troškimai paženklinti skirties. Elito ir liaudies, didžiųjų ir mažųjų, labiau vyrų ir mažiau vyrų, superžvaigždžių ir tų, kas į jas žiūri.
Visi veikėjai kažkur keliauja – krikščionys, politinis elitas ieško savo aistros objekto, t.y. auditorijos, kuriai galėtų tarti svarų žodį, kiti pateptieji ieško sau pamainos, nes be galo trokšta ištrūkti į geresnį kraštą, tėvas ieško sūnaus, kad perduotų pietų davinį, liaudis ieško geresnio gyvenimo ir siekia kompromiso su sąžine.“
A.Jankevičiaus interpretacijoje paskolos kolizija įgavo naujų aspektų.
Politinio elito atstovas iš liaudies atstovo už pinigus skolinasi 3000 balsų, 3000 mirusiųjų sielų balsų. Be to, Venecijos pirklys yra moteris.
Spektaklyje, kaip būdinga režisieriaus pastarųjų metų darbams, svarbų vaidmenį atlieka muzika – su tam tikromis išlygomis spektaklį būtų galima pavadinti ir muzikine drama, muzikiniu farsu.
Nuorodos į politikus
Spektaklyje yra aiškių nuorodų į šiandienos pasaulinę ir Lietuvos politiką, politikus. Spektaklio scenografė Laura Luišaitytė akcentavo, kad jei žiūrovai politinius veikėjus atpažins, tai atpažins, jei ne, spektaklis turi būti perskaitomas ir be to.
Spektaklyje nesiekiama kalbėti apie konkrečius žmones, kur kas svarbiau kalbėti apie mechanizmus, procesus ir struktūras, apie tai, kas vyksta, kaip mus veikia galios santykiai.
„Venecijos pirklėje“ konkrečių žmonių įvaizdžiai padeda įkūnyti mintį, nes jie egzistuoja čia ir dabar, o liaudies ir elito skirtis apskritai yra pamatinė, įvairiomis formomis funkcionuoja nuolat.
A.Jankevičiaus režisuoto spektaklio „Venecijos pirklė“ premjera Vilniaus senajame teatre vyks gruodžio 7 d. 17 val. ir gruodžio 9 d. 18.30 val.