Kiekvienas pokalbis, taip pat ir muzikinis, lengviausiai mezgasi tarp gerai vienas kitą suprantančių žmonių. Dominykas ne kartą yra improvizavęs su tėčiu, kitais muzikantais, o šįsyk, gruodžio 11-ąją, Vilniaus senamiestyje esančiame „Muzikos magijos“ klube jis „kalbėsis“ su Latvijos džiazo talentais – kontrabosininku, bosinės gitaros meistru Edvīnu Ozolu ir džiazo būgnininku Arčiu Orubu. Jie visi trys groja Latvijos radijo bigbende.
D.Vyšniauskas Rygoje ne tik koncertuoja, bet ir dėsto Latvijos muzikos akademijoje, akademine veikla užsiima ir Vilniuje – profesijos moko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, kelių aukštesniųjų muzikos mokyklų studentus.
– Dominykai, su Latvijos muzikantais sieja ne tik bigbendas, bet ir draugystė?
– Jie abu man artimi, seniai bendraujame, kartu grojame įvairiausiomis progomis, dažniausiai – Latvijos radijo bigbende. Į jį ir patekau per būgnininką A.Orubą – susipažinome prieš beveik 20 metų, kai studijavome Amsterdame. Mes randame bendrą kalbą ir muzikine, ir tiesiogine prasme.
Kažkada Artis mane pakvietė į bigbendą, nes grįžęs iš Olandijos kurį laiką neturėjau darbo, o pas juos kaip tik atsilaisvino vieta. Dirbti Rygoje – keistas sprendimas, bet mano gyvenime tokių ne vienas. Kartais labai nesinori į Latviją važiuoti, bet nuvykęs džiaugiuosi – atliekame įdomias programas, po tokių koncertų aplanko prasmingumo jausmas.
Su kontrabosininku E.Ozolu susipažinau prieš kokį dešimtmetį bigbende, iškart užsimezgė kūrybinė ir gyvenimiška bičiulystė.
– Kada sugalvojote tapti improvizaciniu trio?
– Bandėme groti svingo trio, su Arčiu – elektroninės muzikos duetu, esame muzikavę įvairiais formatais. Ne taip seniai, prieš kokius ketverius metus, pradėjome groti visiškai laisvai, nieko nesitardami. Ir mums labai gerai sekasi. Pradedame ir nepajuntame, kaip prabėga valanda, taip tas grojimas įtraukia. Šitaip būdavo tik vaikystėje, kai užsižaisdavome kokį žaidimą ir prarasdavome laiko pojūtį.
Improvizacija – tarsi pokalbis, jausmų išsakymas: kartais per muziką pavyksta pasakyti tai, ko negali žodžiais. Temų iš anksto neaptariame, jos randasi čia ir dabar – kaip muzika. Ir šio „pokalbio“ temos – visavertės, ne prastesnės nei parašytos raštu.
Improvizuodamas gali atrasti akistatą su kažkokiu savo paties kūrybiškumo kampu, kurio niekur kitur nepastebėsi. Atsistoji prieš publiką ir pasineri į esamą akimirką, dabartį, ir bandai suprasti, kas tau brangu, kas tavyje skamba, tarsi pats taptum muzikos instrumentu.
Visiškai nurimsti, pasikliauni šia akimirka ir pagauni vidinį impulsą, kuris kyla nežinau iš kur – apvaizdos, paties Dievo. Juk galvoje siaučia visas „internetas“ minčių, muzikos, belieka atsirinkti tą, kuri padeda nurimti, atsipalaiduoti, ją perleisti per kūną ir ištransliuoti instrumentu. Kūnas tampa lyg styga.
Tai lyg nesumeluotas, nuoširdus bendravimas draugų rate, lyg sėdėtume prie židinio su arbatos puodeliais ir išsikalbėtume apie visokius jautrius dalykus, kurie dabar vyksta pasaulyje. Tą patį darome su instrumentais – kalbame svarbiomis, net skausmingomis temomis, išgirstame vienas kitą. Ir iš to gimsta pokalbis. Labai nuoširdus, unikalus ir nepakartojamas.
– Improvizacijomis tikriausiai užkrėtė žinomas šio žanro meistras Petras Vyšniauskas?
– Galbūt – netiesiogiai. Su tėčiu kažką panašaus darydavome nuo mažų dienų. Tai, žinoma, turėjo įtakos, kad pradėčiau tikėti improvizacija – taip groti galima ir tas grojimas turi kažką stebuklingo.
– Koks dabar santykis su tėčiu muzikoje?
– Gerai suprantame vienas kitą, nebūna sudėtinga susišnekėti, abu pagrojame – padžiazuojame. Kai lieka laiko nuo pedagoginio darbo, koncertuoju ir su tėčiu, ir su kitais muzikantais, įvairiausiomis grupėmis.
Atlieku ne tik improvizacinę muziką – mano muzikinis gyvenimas bėga skirtingomis kryptimis. Groju įvairiuose projektuose kartu su Arkadijumi Gotesmanu, Jievaru Jasinskiu, Marijumi Aleksa, taip pat – su lindihopo grupe „Home Jazz Band“, „Los Secretos de Pablo“, „The Honkin’ Dudes Brass Band“ ir kitomis.
Plačiau apie koncertą ir atlikėjus: https://shorturl.at/jkTiu