Renginio sumanytojai – šio teatro aktoriai Dalia Michelevičiūtė ir Vytautas Rumšas. Būtent jie gruodžio 21 d. 16 val. Mažojoje salėje ir skaitys Cz.Miloszo kūrinių poetinę kompoziciją „Kalbos galia“ apie neregimosios tikrovės įžodinimo slėpinį, prarastos Tėvynės, Dievo artumo ir amžinybės ilgesį. Apie šį rašytoją ir būsimą renginį kalbėjomės su D.Michelevičiūte.
„Aš būsiu kaip kalba, literatūrinis žodis, o V.Rumšas kalbės poeto vardu. Jo lūpose skambės brandūs poeto tekstai, kuriuose susimąstoma apie tai, ką jis palieka po savęs. Cz.Miloszas nuolat kalba apie jį persekiojusį kaltės jausmą, kuris tapo dar vienu kūrybos šaltiniu“, – apie „Kalbos galią“ papasakojo D.Michelkevičiūtė.
– Esate viena nedaugelio aktorių, kuri nuo pat savo kūrybos pradžios teatre siekė intelekto gyvybės, filosofinių reikšmių. Dabar jūsų akiratyje atsirado ir Cz.Miloszas. Ar skaityti jo kūrybą nusprendėte tikslingai ar vedina nuojautų?
– Cz.Miloszą rinkausi sąmoningai. Prie jo kūrybos pirmą kartą stabtelėjau 2011 metais, kai buvo švenčiamas jo gimimo šimtmetis. Man apskritai labai patinka poezija. Dar mokykloje esu parašiusi kelis eilėraščius. Tikrai nelaikau savęs poete, bet poezijos pasiilgstu. Man atrodo, kad poezija pamaitina žmogaus dvasią ir sielą, tą neregimosios tikrovės nuojautą. Poezija žadina ir mūsų asociatyvinį mąstymą, vaizduotę, kita vertus, labai daug pasako ir apie žmogaus prigimtį.
– Kodėl jus sudomino būtent Cz.Miloszo kūryba?
– Man patinka ir lietuvių, ir lenkų poezija. Manau, kad mūsų istorinė sankloda ir mąstymas labai panašūs. Po Wisųawos Szymborskos eilių, skaitytų spektakliuose „Stotis N mieste“ (1999) ir „Moters portretas“ (2015) ruošiausi Cz.Miloszui.
Cz.Miloszas – dviejų tautų poetas. Su Lenkija mus sieja ilga istorija, o per šio poeto asmenybę mes matome ir šalies, ir mūsų tautų, ir Europos, ir jo paties likimus. Siekdama iškristalizuoti pagrindinę temą aš lyg ant kokios smilgos vėriau žemuogėles, jo eilėraščius.
Norėjau suprasti, kas vainikuoja visą Cz.Miloszo kūrybinį vandenyną. Man įdomiausia jo kalbos galia. Per šį poetą noriu prabilti apie kalbą, istoriją, kūrėjo santykį su Aukščiausiu kūrėju. Juolab kad per šio poeto asmeninę patirtį mes matome sovietmečio griūtį, savanoriškos tremties, kitas temas.
Cz.Miloszas save laikė lietuvių poetu, rašančiu lenkiškai, o jo gimtinė Šeteniai visada išliko jo tapatybės dalimi. Gimęs mažoje šalyje, jis troško šlovės, labai norėjo pritapti prie didmiesčio – Varšuvos intelektualų, rinkosi labai prieštaringą, kartais net nepatrauklų kelią. Šis siekis vyko kūrybos kaina. Tai mane taip pat sudomino.
Kūryba peno semiasi ne tik iš skaidrių, bet ir iš nepatrauklių, drumzlinų mūsų prigimties gelmių. O žmogaus sąžinė bet kokiu atveju kristalizuoja mintis. Visi poelgiai tarsi reikalauja kiekvieno mūsų ataskaitos. Todėl išnyra ir kalbos galios, ir kūrėjo, jo poelgių temos.
Man tai primena režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklį „Didysis kelias“ (2020). Šiame kūrinyje Augustas Strindbergas rašė apie kūrėją, prieš mirtį tarsi pereinantį per visus savo gyvenimo etapus nuo pat vaikystės, tarsi suvedantį sąskaitas Dievo akivaizdoje. Antraip žmogišku lygmeniu mes negalime gauti atleidimo. Savo kūryboje apie tai kalba ir Cz.Miloszas. Visą poetinę kompoziciją dėliojau kaip dialogą su kūrėju ir savo sąžine.
Kokia Cz.Miloszo šlovės kaina nuo Šetenių, nuo vaikystė laikų? Jis rašė apie dvilypumą, norą išgarsėti ir kiek jam tai kainuoja, apie santykius su moterimis. Šie santykiai buvo labai prieštaringi. Jo gaivališkumas, seksualumas, noras pažinti žmogų, jo prigimtį buvo tiesiog nepasotinami.
Cz.Miloszas daug kalbėjo apie tai, kaip jis stos prieš Aukščiausiąjį kūrėją, ką pasakys... Apsigynimui jis nieko neturėjo, tik savo kūrybą, ir vylėsi, kad kūryba svers daugiau, negu jo blogis. O tai mane jaudina, nepaisant viso Cz.Miloszo prieštaringo gyvenimo, komplikuotų santykių su moterimis, motinos ir močiutės begalinio ilgesio, tos skaidrios vaikystės meilės. Tai, kas per visą gyvenimą atsitinka, tai, dėl ko jis paliko tėvynę, sąžinės kompromisai, – visa tai verčia susimąstyti.
Labai džiaugiuosi, kad V.Rumšas sutiko dalintis šiuo kūrybiniu sumanymu. Pirmą kartą šį spektaklį parodžiau 2011 metais, o dabar jis yra praplėstas. Praėjus keliolikai metų aš pati jau pasikeičiau.
– Ką manote apie vertimus? Ar tikrai tai – tik „lietpalčio pamušalas“?
– Kai dar studijavau Vilniaus universiteto filologijos fakultete ir vykdavo vertimo seminarai, mums dėstytojai sakydavo, kad geriausiu atveju vertimas yra originalo aidas. Kad aidas suskambėtų, rezonuotų kitų žmonių protuose ir širdyse, reikia didelio vertėjo talento. Manau, kad vertėjas yra kaip kūrėjas.
– Kokius tekstus išgirs publika, kaip ir kodėl juos atsirinkote?
– Komponuodama eilėraščių struktūrą, juos rinkausi iš kelių vertimų. Poeziją dėliojau iš Cz.Miloszo rinkinių „Pakelės šunytis“, „Tai“, „Rinktiniai eilėraščiai“. Svarbu buvo teminės jungtys – kalbos likimas, paties kūrėjo ir menininko sąžinės sąskaita, meilės, šlovės kaina.
– Prieš porą metų LNDT atsirado Klasikos skaitymai. Jūs su V.Rumšu iki šiol tęsiate šią tradiciją. Klasikinius tekstus ypač sunku skaityti vienam, nes ima kartotis intonacijos, atsiranda tam tikra monotonija. Šiuo atveju du skirtingi balsai – kaip tam tikra poezijos įvairovė.
Cz.Miloszo poezija yra protu sukonstruota. Ji – ne jausminė, dėl to, kad ir kaip aktorius gerai skaitytų ar jaustų tekstus, dažnai papuolama į tam tikrą monotoniją. Todėl labai svarbus vyriško balso atsiradimas. Aš būsiu kaip kalba, literatūrinis žodis, o V.Rumšas kalbės poeto vardu. Jo lūpose skambės brandūs poeto tekstai, kuriuose susimąstoma apie tai, ką jis palieka po savęs. Cz.Miloszas dažnai kalbėjo apie jį persekiojusį kaltės jausmą, kuris tapo dar vienu kūrybos šaltiniu.
– Ko reikia, kad būtų teisingai perskaitytas tekstas?
– Apie teisingumo kategoriją labai sunku kalbėti. Kaip reikia skaityti vieną ar kitą tekstą? Kiekvienas atlikėjas juk yra ir kūrėjas, kiekvienas mūsų įdeda savo širdies. Aš rinkausi tuos tekstus, kurie kalba mano širdžiai ir protui.
– Kaip manote, ką žiūrovas, klausytojas išgirsta ir išsineša iš tokių skaitymų?
– Pirmiausia jis pasirenka išklausyti labai gerą literatūrą. Tai yra kūriniai, kurie darė įtaką pasaulinei kultūrai. Ir tai – labai svarbu, nes gyvenime mes nuolat girdime gatvės, dokumentinę šneką.
Poetiniai tekstai yra didelė pagarba kalbai, jie praturtina mūsų žodyną. Aš giliai įsitikinusi, kad skaitymai priverčia bent valandėlei stabtelti prie amžinųjų vertybių ir tiesų: kas yra žmogus, koks yra mūsų likimas, kas mūsų laukia po mirties, ką aš paliksiu išeidamas iš šio pasaulio? Ar aš esu, anto Cz.Miloszo, „tik mėsa“, ar šis tas daugiau? Tai yra transcendentinis poezijos pradas.
Asmeniškai aš po apsilankymo Šeteniuose, Kunotų dvare visai kitaip ėmiau suprasti jo poeziją. Kas domisi Cz.Miloszu, turėtų Šetenius aplankyti. Labai smagu, kad ir juose, ir Kėdainiuose yra puiki kultūrinė bendruomenė, kuri nuolat renkasi, vakaroja, dainuoja. Tą vietą jie kultūriškai aktualizuoja. Šįmet ten buvome pakviesti su Petru Vyšniausku. Svarbu buvo sunkiasvorę poeziją paįvairinti muzika. P.Vyšniauskas sakė: „Čia yra vietovės dvasia“. Šeteniai – ypatinga ir labai graži vieta.
– Kiek jums svarbios jo vietos Vilniuje – Stepono Batoro universitetas, kur studijavo teisę, bet buvo įsitraukęs į literatų bendriją „Originalios kūrybos sekcija“, Akademinį klajūnų sambūrį? Stodama mokytis į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, jūs jau turėjote Vilniaus universiteto lietuvių literatūros bakalaurės diplomą. Ar kada nors susimąstėte, kokie nematomi ryšiai jus sieja?
– Sieja meilė literatūrai. Kai kurių mūsų gyvenimo tarpsnių svarba paaiškėja vėliau. Mums abiem svarbi ir Lietuva, ir poezija. Studijuojant Cz.Miloszu taip nesidomėjau, kaip jis mane sudomino jau dirbant teatre.
– Kokios papildomos priemonės teatre reikalingos šiam skaitymui?
– Labai norėjau įtraukti vaizdo projekcijas ir pačius menininkus – Liną Liandzbergį ir Artūrą Valiaugą, taip pat kompozitorių Julių Aglinską. Jie taip pat buvo prie šio sumanymo ištakų. Dabar tai bus toks adventinis susikaupimas. Man labai svarbu, kad į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą įžengtų poezija.
* * *
Nobelio literatūros premijos laureato Cz.Miloszo kūrinių poetinė kompozicija „Kalbos galia“ LNDT mažojoje salėje skambės gruodžio 21 d. 16 val.