Baletą ir gatvės šokį derinančio spektaklio idėja kilo ant stogo

 Spektaklyje šoka keturios jaunosios kartos Lietuvos šokėjos – Vaiva  Paukštė, Gabrielle Emily Aidulis, Ugnė Irena Laurinavičiūtė ir Urtė  Groblytė.

Prieš premjerą pasikalbėjome su šokėjomis apie kūrybos procesą, baleto ir  hauso derinimą ir kūrinio reikšmę joms bei Lietuvos šokiui.

„Nors Lietuvoje šokio įvairovė stulbina, J.Simono požiūris į baletą –  išskirtinis, tad kartu kurti spektaklį buvo įdomu ir smagu“, – ištarė  V.Paukštė. Su J.Simonu ji susipažino 2019 metais, studijuodama „Codarts“  menų universitete Roterdame, kai susitiko tyrinėti jo baleto fantazijų.  O spektaklio idėja kilo prieš kelerius metus jiems kalbantis ant vieno iš  Vilniaus stogų. 

V.Paukštė pridūrė, kad mokantis šokio Lietuvoje baleto pamokos buvo  grįstos griežtu metodu, o išvykus į Olandiją jai prireikė metų, kad  atrastų savo, kaip šiuolaikinės šokio kūrėjos, technikos laisvę baleto  standartų neatitinkančiame kūne. Ji džiaugiasi, kad per pastarąjį  dešimtmetį baleto dėstymas Lietuvoje šiuolaikinio šokio šokėjams smarkiai  pasikeitė. Pavyzdžiui, LMTA dėsto kviestinis mokytojas Paulas Pui Wo Lee,  kuris atsižvelgia į žmogų, asmenybę, individualius poreikius. 

Prie „Du į priekį, viens atgal“ kūrybos prisijungė Nyderlanduose „ArtEZ“  menų universitete studijavusi G.E.Aidulis. Neseniai sugrįžusi šokėja  siekia sujungti Olandijos ir Lietuvos šokio bendruomenes. Pasak jos, mūsų  šalyje yra daug talentingų šiuolaikinio ir gatvės šokio kūrėjų, tačiau  pastarasis dar gana dažnai nėra priimamas kaip profesionalus scenos menas. 

„Idėja sukurti darbą, kuriame derinami du skirtingi šokio stiliai, ir  surinkti lietuvių šokėjų komandą pasirodė labai artima“, – sakė  G.E.Aidulis.

Idėjos išgryninimo procese V.Paukštė daug kalbėjosi su J.Simonu apie  Lietuvos baleto sistemą, jos ryšius su rusų baleto artistės Agripinos  Vaganovos metodu. Tai atvėrė dar platesnius kontekstus – Rusijos agresiją,  kultūros politiškumą, baleto įkūnijamas vertybes. Tuo tarpu gatvės šokis  susijęs su socialiniu aspektu, pasipriešinimu ir politiniu užtaisu. Kartu  tyrinėdami kontekstus jie atrado, kaip skiriasi prancūzų ir lietuvių  poožiūris į baletą. 

„Nors spektaklio kūryba buvo kolektyvinė, J.Simonas buvo konstruktyvaus  lyderio pozicijoje. Rėmėmės jo judesio baze ir daugelį metų vystomu  meniniu tyrimu „Baleto fantazijos“. Tačiau erdvės žaisti buvo daug –  laisvai teikėme idėjas ir kartu keliavome per kūrybinio proceso kalnelius“,  – kalbėjo V.Paukštė.

Kūrybinės komandos narė U.I.Laurinavičiūtė, studijavusi AHK Amsterdamo  menų universitete, pritarė, kad bendroje kūryboje buvo daug mokymosi,  jautrumo ir lygiaverčio bendradarbiavimo. „Man buvo itin svarbu jausti,  kad esu stiprių jaunų Lietuvos moterų kūrėjų komandos dalis. Kiekviena  šokėja atsinešė savo bagažą, žinias ir fizinę istoriją, todėl choreografo  pasiūlymus interpretavome skirtingai ir unikaliai“, – pasakojo  U.I.Laurinavičiūtė.

Trupėje kurianti jaunosios kartos šokėja U.Groblytė kūrybinio proceso su  J.Simonu metu atrado naujų pojūčių ir vaizdinių, kuriais apipynė savo  kūną. „Buvo įdomu stebėti savo sutrikusį kūną – tai vargino, bet kartu  ir jaudino“, – prisiminė Urtė, studijavusi P.A.R.T.S. šiuolaikinio šokio  mokykloje Briuselyje.

U.I.Laurinavičiūtė pastebėjo, kad šokio bendruomenėje baletas ir hauso  šokis dažnai supriešinami: „Spektaklyje sąmoningai bandėme atsiriboti nuo  šios priešpriešos ir ieškoti hibridinių formų. Apvertėme nusistovėjusias  normas – ieškojome laisvės balete ir struktūros hauso šokyje. Tai atvėrė  visiškai naują judesio logiką“, – sakė ji.

Pasak U.I.Laurinavičiūtės, kūrybinė komanda žvelgė į baletą kaip į sceninę  praktiką – jo glamūrą, stovėseną, estetinį kodą ir kėlė klausimus: ar  galima atskleisti naujas prasmes sugriovus kai kurias jo formas? Ar baletą  įmanoma atskirti nuo jo istorinio ir kultūrinio konteksto? U.I.Laurinavičiūtė  teigė, kad tai labiau atsispindi ne kūrinio naratyve, o pačiame judesyje:  ką įmanoma pasiskolinti, ką įmanoma pakeisti, kaip baletas įgyja naujų  reikšmių, kai susitinka su hauso šokio energija.

„Buvo įdomu sugrįžti prie baleto medžiagos, kaip vaiduoklio, gyvenančio  mano kūne, kuris tai išryškėja, tai atsitraukia, kartais nusijuokia ar net  žvelgia arogantiškai. Mano kūnas negalėjo pamiršti baletinio, sukaustyto  vertikalumo, o stuburas buvo ta dalis, kurią sunkiausiai sekėsi priversti  sulaužyti įprotį, kai to reikalavo choreografija“, – kalbėjo U.Groblytė.

Pasak šokėjos G.E.Aidulis, kūrinys tapo be galo matematiškas – jame daug  judesio iššūkių, kuriuos iš pradžių darėme iš smalsumo, o galiausiai jie  nugulė į pačią spektaklio struktūrą. „Du į priekį, viens atgal“ yra  daugiausiai tikslios choreografijos reikalaujantis kūrinys, kuriame esu  šokusi“, – prisipažino ji. 

G.E.Aidulis šis spektaklis – tarsi skirtingų gyvenimo etapų suliejimas.  Ji juokėsi prisiminusi, kad mokydamasi tuometinėje Kauno choreografijos  mokykloje lakstydavo tarp baleto pamokų ir gatvės šokio treniruočių „M“  studijoje, o choreografijos mokyklos mokytojai dėl to buvo ne visada  patenkinti. 

„Svajojau studijuoti šokį užsienyje, rinkausi universitetą ir pamačiau  J.Simono video ArtEZ universitete, kuriame jis derino baletą ir breiką.  Pamaniau: jei ArtEZ renkasi tokie šokėjai, tada ten noriu būti ir aš.  Įstojau, su J.Simonu susipažinau baigdama studijas, o dabar mes kartu  kuriame Lietuvoje – viskas susijungė“, – džiaugėsi G.E.Aidulis. 

U.Groblytei „Du į priekį, viens atgal“ – pirmasis pasirodymas šiuolaikinio  šokio scenoje Lietuvoje po beveik septynerių metų Belgijoje. „Ši premjera  man labai svarbi – tai galimybė atkurti ryšį su Lietuvos šiuolaikiniu  šokiu ir jį puoselėti“, – sakė ji.

Premjera žymi veiklos atgaivinimą Lietuvoje ir U.I.Laurinavičiūtei. „Tai  pirmasis darbas po studijų ir darbo užsienyje. Šiek tiek ironiška, kad toks  sugrįžimo kūrinys – užsienio choreografo darbas, bet šis projektas man  labai simboliškas. Tarsi naujas žingsnis į Lietuvos šokio pasaulį ir  susitikimas su vietos publika iš naujo“, – dalijosi U.I.Laurinavičiūtė. 

* * *