„Moving Rooms“ K.Pastoras sukūrė 2008 m. dirbdamas su Nyderlandų nacionaliniu baletu, vėliau į savo repertuarus šį baletą įtraukė Lenkijos bei Čekijos nacionalinių baletų trupės. Svečiai iš Varšuvos „Moving Rooms“ rodė ir Vilniuje 2013 m. per gastroles.
„Man nereikėjo prieš lietuviškąją premjerą sugrįžti prie „Moving Rooms“, nes kūrinys ir nebuvo pamirštas. Tai abstraktus, labai fiziškas, kupinas emocijų spektaklis, kuriame scenos šviesos veikia tarsi savarankiškas personažas, keičiantis erdvę. O būtent erdvė, kurioje pasirodo šokėjai, čia be galo svarbi. Nes erdvė juk gali būti visokia: bauginanti, kelianti klaustrofobiją arba guodžianti, intymi. „Moving Rooms“ – tai ir yra judančios erdvės, keliančios mums skirtingas emocijas“, – atskleidė premjeros choreografas.
K.Pastoras neslėpė, kad inspiracijos šiam kūriniui, greta kitų šaltinių, suteikė 1951 m. režisieriaus Vittorio de Sica‘os filmas „Stebuklas Milane“. Jame yra scena, kurioje į miesto aikštėje susirinkusią varguolių grupelę iš dangaus staiga nukrypsta šviesos spindulys, ir kiekvienas iš ten esančių stengiasi kuo ilgiau jame pabūti, pasišildyti stebuklingoje šviesoje.
Tai nebus šokio teatras
Kaip spektaklis „Moving Rooms“ keitėsi per 17 metų, prabėgusius nuo jo atsiradimo iki premjeros Vilniuje?
„Spektakliai dažniausiai keičiasi dėl to, kad juos atlieka vis nauji artistai. Jų personalinis indėlis čia ypač svarbus. Publikai „Moving Rooms“ patinka būtent dėl savo fiziškumo: šiame spektaklyje istoriją pasakoja šokėjų kūnai. Pagrindinė mintis ta, kad žmogaus kūnas yra kupinas jėgos išreikšti įdomiausius dalykus. Tai spektaklis, kuriame nerasite įprastos baletinės vaidybos. Tai jokiu būdu nėra šokio teatras. Solistai čia turi pasitikėti savimi ir nebijoti atskleisti savo asmenybės spalvų“, – tvirtino K.Pastoras.
„Moving Rooms“ choreografas vadina moderniu spektakliu, skirtu klasikinio baleto trupei – toks ir buvo sumanymas. Nors choreografinės užduotys jame anaiptol nėra paprastos, K.Pastoras repetuodamas siekia, kad baleto artistai patirtų šokio džiaugsmą ir kūno laisvę.
Pasakodamas apie baleto solistus, K.Pastoras akcentavo, kad Olesia Šaitanova ir Jonas Laucius, su kuriais dabar repetuoja, jo spektakliuose yra šokę ir anksčiau, todėl puikiai jį supranta. O štai jauniesiems baleto artistams „Moving Rooms“ tapo pirmąja pažintimi su K.Pastoro choreografija. Ir tai natūralu, nes pastaraisiais metais šio choreografo darbų LNOBT scenoje rodoma nebuvo.
„Kai su Egle Špokaite ir kitais tos kartos artistais aš Vilniuje 1997 m. stačiau baletą „Karmen“, kai kurie dabartinių „Moving Rooms“ šokėjų dar netgi nebuvo gimę“, – šypsojosi K.Pastoras.
Žymusis lenkų choreografas norėtų, kad publika į LNOBT premjerą ateitų be išankstinių nusistatymų ir išvystų savo pačių vaizduotės sukurtą istoriją.
„Kadangi „Moving Rooms“ veiksmas trunka vos 20 minučių, spektaklio energija yra itin koncentruota, ir turbūt svarbiausia užduotis žiūrovui – spėti pasimėgauti tuo, ką matai, leisti sau patirti rodomą vyksmą ir pasinerti į visai kitokį pasaulį, negu tai, kas mus dabar supa“, – kalbėjo K.Pastoras.
Dviejų choreografų dialogas
„Moving Rooms“ premjera diptike „Laiko kambariai“ bus pristatoma su Martyno Rimeikio spektakliu „Dienos, minutės“, todėl tai – tarsi dviejų buvusių LNOBT baleto meno vadovų tarpusavio dialogas.
M.Rimeikį kaip choreografą subrandino K.Pastoro Vilniuje pradėta „Kūrybinio impulso“ vakarų tradicija, leidusi baleto šokėjams išmėginti savo jėgas savarankiškai kuriant choreografiją. Būtent M.Rimeikiui 2020 m. K. Pastoras ir perdavė LNOBT baleto trupės vairą. 2025 m. M.Rimeikis tapo teatro vyriausiuoju choreografu.
„Žinau, kad M.Rimeikis čia ką tik sukūrė „Kopelijos“ pastatymą, dedikuotą Lietuvos baleto 100-mečiui. Šios reikšmingos sukakties proga visai LNOBT baleto trupei noriu palinkėti kūrybiškumo ir puikios atmosferos kolektyve, nes tai yra labai svarbu“, – pabrėžė K.Pastoras.