Gruodžio 28 d. LVSO koncertų salėje gospelo chorai „Vilnius Voices“ ir „GospelJonai“ kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliks šventinę pop ir roko klasikos programą, nuspalvintą gospelo muzikos skambesiu.
Intensyviausiu metu laiku su chorų vadove, dainininke Kristina Žaldokaite susėdome ramiam pokalbiui – apie tai, kaip gimė šio projekto idėja, kokie iššūkiai laukė kuriant programą su simfoniniu orkestru, kaip gospelas Kristinai atvėrė duris į naują gyvenimą, kas jai yra Kalėdos ir kaip kalėdiniu laikotarpiu išmoko nebėgti.
– Kristina, kaip kilo šio projekto idėja: atlikti žymiausius popklasikos kūrinius su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru?
– Man atrodo, visos geros idėjos sklando ore, tik reikia jas laiku pasiimti. Tokią mintį, kad būtų smagu padainuoti su simfoniniu orkestru, tiek su vienu, tiek su kitu kolektyvu nešiojomės jau kurį laiką. Su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru bendradarbiauju jau daugelį metų, kasmet dainuoju „Roko baladėse“, tad tarp mūsų užsimezgė natūralus ryšys. Vieną dieną orkestro koncertų skyriaus vadovė Aušra man ir sako: „Ką tu galvoji, jeigu kartu padarytume tokią programą?“ Tas kvietimas atliepė mūsų svajonę.
Dainuoti ryškiausius hitus ir popmuziką buvo LVSO komandos sumanymas. Su „GospelJonais“ specializuojamės būtent gospelo muzikoje – tai yra mūsų džiaugsmas, mūsų meilė ir tai, kuo mes esame kitokie, tad mano noras buvo į kalėdinę programą įtraukti kuo daugiau gospelo giesmių ir gospelo skambesio. Programa apima labai skirtingus žanrus: nuo roko klasikos, popmuzikos klasikos iki lotynų muzikos ritmų. Tad teko įdėti daug pastangų, kad atlieptume savo norą išlaikyti gospelo muzikos dvasią, bet rezultatas dėl to tik dar labiau išnešiotas ir išmylėtas.
Pirmą koncertą atsimename su labai dideliu jauduliu, bet ir su emocijų fejerverkais, daugybe nuostabių reakcijų, kurias girdėjome po koncerto. Matyti salėje žmones, susigraudinusius nuo muzikos, mums patiems buvo labai jautru. Supratome, kad koncertas skirtas ne vien tik ateiti ir palinksminti žmones – jame įvyksta ir gilesni dalykai, kurie jaudina, priverčia įsikibti į tas naujas, gražias kėdes salėje ir išgyventi kažką daugiau nei vien tik pramogą.
– Gal galėtumėte prisiminti pirmą pažintį su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir maestro Gintaru Rinkevičiumi? Koks jausmas dainuoti su simfoniniu orkestru? Kokį įspūdį paliko darbas kartu?
– Prisimenu pirmąją repeticiją su chorais, nes buvo labai daug jaudulio. Su maestro G. Rinkevičiumi ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru dirbu jau daugelį metų, tad žinau, kaip vyksta darbas repeticijose ir jaučiuosi saugiai. Bet didžiajai daliai mano komandos tai buvo absoliučiai nauja patirtis. Ir jie tikrai labai jaudinosi. Čia svarbu suprasti, mes esame neprofesionalus choras ir staiga ateiname į vieną profesionaliausių simfoninių orkestrų Lietuvoje. Tai delnai prakaitavo tikrai. Už savo įprastą veiklą, repeticijų lankymą, choristai negauna atlygio, tad mano įprastas darbo būdas yra juos motyvuoti, skatinti, girti, kad tik tie žmonės sugrįžtų. O profesionaliame mene rezultatas yra labai svarbus – maestro G. Rinkevičius labai reiklus detalėms. Choristai vėliau dalinosi, kad buvo nelengva, buvo įtampos, bet kai jau išgirdome galutinį rezultatą, supratome, kad buvo verta.
– Koks didžiausias iššūkis, rengiant šį projektą?
– Sakyčiau, iššūkis buvo ne tik mums, bet ir visai aranžuotojų komandai. Kūrinių aranžuotės yra atskiras ir labai didelis visos programos dėmuo, prie jų dirbo aštuoni žmonės. Programą sukūriau taip, kaip įsivaizdavau, vėliau dar padiskutavome su maestro, atrinkome geriausius kūrinius. Mums patiko idėja, bet tada aranžuotojai turėjo atsisėsti ir viską sudėti į natas chorui ir simfoniniam orkestrui. Mums, kaip chorui, didžiulis iššūkis buvo gautas natas paversti realybe. Visi aranžuotojai yra instrumentalistai, o parašyti balsams yra tokių niuansų, kuriuos reikėjo taisyti čia pat vietoje, repeticijų metu. Išgirsti, kaip skamba choras, ir perdėlioji dalykus, kad būtų sudainuojama neprofesionaliam, mėgėjų chorui ir kad išliktų melodinės linijos kokybė, lygiavertė puikiai parašytai simfoninio orkestro daliai. Kartais reikėjo nuimti viską, kas nereikalinga, kad liktų tai, kas svarbiausia. Tai šitas vertimas iš vienos muzikinės kalbos į kitą mums tikriausiai buvo sudėtingiausias.
Antras didžiulis iššūkis buvo atrasti savitą choro skambesį. Gospelo muzika yra tam tikri sąskambiai, mes žinome, koks balsas ten yra naudojamas, kaip ji turi skambėti. Tačiau šiame projekte atliekame ir popmuziką, ir roko muziką. Vyksta spalvų ieškojimas, kad choras būtų kaip chameleonas, kuris su kiekviena daina, su kiekvienu stiliumi randa savitą priėjimą. Kiek mums tai pavyko, gali spręsti klausytojai, bet visur ieškojome tokio skambesio, kuris mums nebuvo įprastas. Pasiruošimas koncertui buvo kelionė.
– Kokius kūrinius galės išgirsti klausytojai šventinėje programoje su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru? Kurie iš jų Jums pačiai artimiausi?
– Kūriniai labai įvairūs – tai ir tradicinės kalėdinės giesmės, ir popmuzikos klasika – Lady Gaga, Stingas, Michaelas Jacksonas, ir roko klasika – „The Beatles“, „Pink Floyd“, „Queen“, U2, keletas kūrinių iš filmų. Tai labai atpažįstami kūriniai, bet į visus juos pasirinktas truputį kitoks žvilgsnis – gal pakeistas ritmas, gal – harmonija... Kitas svarbus momentas, kad mes su „GospelJonais“ esame bažnyčios choras ir turinys, kurį mes dainuojame, mums yra tiek pat svarbus, kiek ir forma. Todėl kai rinkau programą, labai žiūrėjau ir dainų tekstus, kokią žinią neša kiekvienas kūrinys, nepaisant to, ar tai hitas, ar ne. Šituo kalėdiniu laiku labai norėjosi kartu su gražia muzika atnešti ir prasmės žinutę, pakviesti susimąstyti: kaip mes gyvename, kas mums svarbu, kokie žmonės mus supa, kokia muzika mus įkvepia.
O jeigu kalbėčiau apie tai, kas man brangiausia, tikriausiai iš visos programos išskirčiau kūrinį „Stand Up“ iš kino filmo „Harriet“, kurį genialiai sudainavo Cynthia Erivo. Kodėl? Nes jis labai susijęs su gospelo muzikos istorija. Tai kūrinys apie moterį, kuri, rizikuodama savo gyvybe, Amerikoje vedė juodaodžius vergus iš vergijos į laisvę. Jos stiprybė, tvirtumas, vidinė jėga, kuri spinduliuoja kūrinyje, labai imponuoja, man lengva į jį įsikūnyti. Ir muzikinė kalba jame yra tokia, kuri man artimiausia, arčiausia gospelo, arčiausiai soul muzikos dvasios. Iš tiesų kadangi pati sudarinėjau programą, nedėjau į ją nė vieno kūrinio, kuriuo abejočiau. Ėjau labai plačiai ir rinkau tai, kas man pačiai labai gražu ir kalba, ko dar negirdėjau grojant aplinkui – bent jau mūsų regione. Visi kūriniai mano labai mylimi, bet „Stand Up“ tikriausiai yra tas, kuriame daugiausiai savęs palieku ant scenos.
– Vadovaujate dviem gospelo chorams. Kaip šis muzikos žanras atsirado Jūsų gyvenime? Kuo Jums artima, įdomi gospelo muzika?
– Gospelas mano gyvenime atsirado labai netyčia. Atvažiavau į Vilnių studijuoti, tuo metu dar ne muzikos, ir tiesiog ieškojau, kur galiu dainuoti. Apie gospelo muziką pirmą kartą sužinojau dar mokykloje, pamačiusi filmą „Netikra vienuolė“. O Vilniuje tuo metu buvo ką tik įsikūręs mažytis ansamblis, kuriam, beje, vadovavo Jonas Sakalauskas. Pradėjusi dainuoti, su gospelo muzika susipažinau iš lėto, bet mane užkabino tos muzikos gyvybingumas, harmonijos, neįprastos mūsų kraštams. Gospelas skamba lyg sudėtinga muzika, bet kai pradedi dainuoti, viskas tampa labai paprasta ir dėl to labai lengva žmonėms įsijungti.
Aišku, labai patraukė ir gospelo muzikos žinutė – džiaugsmas ir viltis. Vėliau, besigilinant į šį žanrą, besimokant jo, bevažinėjant į paskaitas, prasidėjo mano pačios tikėjimo kelionė. Viskas baigėsi tuo, kad jau ir pati darbavausi bažnyčioje, buvau išvažiavusi studijuoti teologijos – gospelo muzika mane atvedė į gilesnį santykį su bažnyčia, su Dievu, kurio iki tol visai nebuvo. Dabar pirmiausia tai yra mano tikėjimo išraiška. Antra, mane žavi gospelo muzikos istorinis pagrindas – laisvės kova, veržlumas. Gospelo muzika kalba apie tai, kad kiekvienas žmogus, kiekviena gyvybė yra svarbi. Jos užduotis – atgaivinti ir teikti viltį. Man atrodo, tai yra šventas darbas, ir jeigu aš galiu tai daryti, manau, tai darysiu iki gyvenimo galo. Nežinau, kas gali būti prasmingiau, kaip tuo, kas man duota – mano balsu, galimybe vadovauti, diriguoti – nors truputį skaidrinti ir šviesinti žmonių gyvenimą, priminti, kas yra mūsų pagrindas, kuo mes gyvename ir kuo tikime. Gospelo muzika tapo mano gyvenimo būdu – mano būdu reikštis pasaulyje, pajungti kitus žmones tam, kad sukurtume kažką gražaus ir pasitarnautume vieni kitiems. Nes ir LVSO koncertų salėje, ir kiekvieną sekmadienį mūsų bažnyčioje matau, kaip žmonės ateina suvargę, su rūpesčiais, o iškeliauja pakelta galva, su šypsena veide. Ta muzika kažkaip atgaivina, išsklaido, išventiliuoja visa tai, kuo gyvename. Mane ji pakėlė naujam gyvenimui. Ir galiausiai atvedė iki didelių dalykų, apie kuriuos niekada nesvajojau.
– Papasakokite daugiau, kaip susikūrė Jūsų vadovaujami chorai „GospelJonai“ ir „Vilnius Voices“, kokia jų veikla?
– „GospelJonus“ įkūriau 2009 metais kaip šv. Jonų bažnyčios chorą giedoti per Mišias. Toks buvo mano sumanymas – norėjau, kad choras būtų atviras, laisvas ir priimtų visus. Per tuos metus išaugome – jeigu dabar visi vienu metu susirinktų, būtų apie 40 žmonių. „GospelJonus“ galima kiekvieną sekmadienį išgirsti per Mišias sezono metu, nuo rugsėjo iki birželio. Kasmet Šv. Jonų bažnyčioje rengiame nemokamą Kalėdų koncertą – šiemet jis įvyks sausio 4 d., tad kviečiame visus tiesiog ateiti ir pabūti kartu. Taip pat turime gražių projektų su „Kamanių šileliu“, „Lilu ir Innomine“, Linu Adomaičiu. Taigi „GospelJonai“ yra toks netipinis bažnytinis choras.
„Vilnius Voices“ nevadinu gospelo choru, jis atsirado labiau iš poreikio. Būdavo, kas nors daro kokį projektą televizijoje ar kitur, reikia ansamblio, skambina: „Kristina, gal tu turi žmonių?“. Taip pamažu formavosi grupė – dabar mūsų yra 14. Tai yra žmonės, kurių dauguma turi vokalinį išsilavinimą ir iš to gyvena – mes patys daug dirbame, važinėjame, darome dirbtuves. Todėl su „Vilnius Voices“ galime atlikti labai įvairių žanrų muziką. Pavyzdžiui, dabar ruošiamės koncertams „Queen Show“ su Jeronimu Miliumi, esame padarę savo miuziklų programą, kurią greitai rodys per LRT, jungiamės prie įvairių projektų. Su „Vilnius Voices“ labiausiai mėgstame dainuoti a cappella, 6–8-iais balsais, patys mokomės rašyti tokias aranžuotes.
„Vilnius Voices“ labiau orientuojasi į profesionalumą, muzikinį sudėtingumą, harmonijas ir vokalinį meistriškumą, o „GospelJonai“ yra labiau bažnytinis choras ir gospelo vėliavnešys Lietuvoje.
– Artėja Kalėdos. Ką Jums reiškia ši šventė?
– Kalėdos man, pirmiausia kaip tikinčiam žmogui, yra Dievo užgimimas. Dievo, kuris nesuvokiamas ir neaprėpiamas, sprendimas tapti vienu iš mūsų. Man tai yra labai galinga: įsivaizduokite, pavyzdžiui, esu žmogus ir nusprendžiu, kad tapsiu ameba, jog galėčiau padėti išgyventi kitoms ameboms. Žinoma, šaržuoju, bet labai gražu, kad tas, kuris yra toks galingas, tampa silpnu, kad galėtų būti šalia to, kuris yra silpnas. Man tai iš esmės yra ir lyderystės pavyzdys, ir kelrodis, kaip gyventi. Kalėdos man yra viena iš pačių prasmingiausių švenčių metuose: kur mes bebūtume, kas beįvyktų, mes nesame palikti vieni, jeigu tik žinome, matome ir leidžiame tai sau pastebėti. Tai priminimas, kad Dievas, kuris yra meilė, yra čia, ir mes Jį galime pačiupinėti. Tegul Jisai bus Katedros aikštėje kvepiantis spurgomis, ar žibantis lemputėmis, bet tai yra tikra.
– Kada Jums asmeniškai įvyksta tikrosios Kalėdos?
– Man Kalėdos įvyksta Kūčių vakarą. Kūčių vakarą ir Kalėdų dieną niekada nedirbu, visada šias dienas palieku būti su šeima. Labai mėgstu ir Kalėdų laukimo laiką, net kai jis prasideda labai anksti. Ypač šiais metais, kai tiek daug nestabilumo aplinkui, kultūroje, žiniasklaidoje ir visur kur, tas kalėdinis kvapas, skonis ir lemputės yra tarsi priešnuodis nerimui, kurio tiek daug aplinkui.
– O kaip Jūs išgyvenate Kalėdų laukimą? Ar pavyksta sulėtinti tempą, o gal – priešingai?
– Gruodį sulėtinti tempą muzikantui yra neįmanoma – ir ačiū Dievui. Su mano profesija turėti daug darbo yra malonė, didelis džiaugsmas, dėl to niekada gyvenime nebumbėsiu. Labai myliu tai, ką darau, ir galėti iš to gyventi yra tiesiog palaiminimas. Metams bėgant, išmokau nelakstyti kaip višta nukirsta galva. Ką išmokau, tai labai iš anksto planuoti viską tiek, kiek man pavyksta, ir dirbti ramiai. Neįsivelti į bėgimą, kas vienu metu net tapo labai madinga. Ne. Tiesiog ramiai daryti tai, ką turiu daryti, planuoti savo dieną, nekelti bangų ir sąmoningai neleisti, kad įtrauktų į tą lakstymą. Iš tiesų net nesuprantu, dėl ko tas lakstymas turėtų vykti.
Jeigu viskas suplanuota, tiesiog dirbi tai, ką esi suplanavusi. Svarbiausia miegas, mityba, maisto papildai – laikytis dienotvarkės ir nesiblaškyti. Panika ir bėgimas yra labai užkrečiamas dalykas, jį gali pasigauti nuo šalia prabėgusio žmogaus. Todėl svarbu labai sąmoningai mąstyti: aš nebėgu – aš ramiai darau tai, ką esu suplanavusi daryti. Nėra kažkokio stebuklingo recepto – tai įgūdis ir darbas su savimi. Kai manęs paklausia, ką daryti, sakau: „Nueik dešimtą miegoti, atsikelk, kada reikia. Valgyk spalvotą maistą, judėk, jei gali. Nesipyk.“ Ir kažkaip pravažiuoji tą laiką. O toliau jau gyvenimas vyksta.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Šventiniai chorai“ įvyks 2025 m. gruodžio 28 d. 19 val. LVSO koncertų salėje. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius. Bilietus platina LVSO koncertų salės kasa ir Bilietai.lt. Orkestro generaliniai rėmėjai – „Norfa“ ir „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.