Projektas nagrinėja ne tik teatrų veiklą, bet ir jų buveines: architektūrą, istorinius virsmus, pritaikymą scenos menui ir pastato bei teatro tapatybės ryšį. Projekto pasakojimuose pastatai suvokiami ne tik kaip fonas, bet kaip aktyvūs teatro gyvenimo dalyviai, formuojantys kūrybines galimybes, žiūrovo patirtį ir paties teatro veidą.
„Pastatas pirmiausia yra svarbus pačiam teatrui, nes Vilniaus teatras „Lėlė“, įkurtas 1958 metais, net 17 metų veikė neturėdamas stacionarių patalpų. Žinoma, teatre svarbiausia ne pastatas, o spektakliai, tačiau be nuolatinės erdvės teatrui gyvuoti yra gerokai sunkiau. Ne vienas teatras bei kultūros įstaiga žlugo būtent todėl, kad neteko savo namų. Oginskių rūmai teatrui yra epochinis paveldo statinys, turintis ypatingą atmosferą. Įžengus į rūmus apima jausmas, kad patenki į šiek tiek kitokį pasaulį. Teatro tradicija šiuose rūmuose yra gili ir ilga. Ji buvo pasėta dar seniai, todėl apie 1970-uosius, nusprendus rūmus rekonstruoti, savaime tapo aišku, kad čia turi įsikurti teatras. Vos įžengus į rūmus prasideda kelionė į kitonišką pasaulį, visiškai kitokį nei kasdienybė, kurioje gyvename“, – teigia Vilniaus teatro „Lėlė“ režisierius ir dailininkas Rimas Driežis.
Vilniaus teatras „Lėlė“ ir Oginskių rūmai projekte „Teatras yra ir pastatas“ pristatomi kaip ilgalaikio ir nuoseklaus teatro bei pastato sambūvio pavyzdys. Būtent ši erdvė jau penkis dešimtmečius formuoja teatro kasdienybę, kūrybinius sprendimus ir santykį su publika.
„Nors, vertinant scenos dydį, Vilniaus teatras „Lėlė” priskirtina vienam iš mažųjų Vilniaus teatrų, tačiau rūmų, kuriuose įsikūręs šis teatras, istorija yra tiesiog unikali. Didžioji salė – net keliais šimtmečiais senesnė už bet kurį kitą Vilniaus teatrą ir jau vien tai daro šią erdvę ypatinga. Puslapyje „Teatras yra ir pastatas” ir pasakojame apie pastatus – erdves, kurios prasidėjus spektakliui paskęsta tamsoje. Norime jas iš tos tamsos ištraukti ir papasakoti, kuo išskirtinė gali būti teatro architektūra”, – pasakoja vienas iš projekto iniciatorių Kostas Biliūnas.
Oginskių rūmai, pastatyti XVIII a. pradžioje ir nuo XIX a. tarnavę visuomenės reikmėms, įvairiais laikotarpiais buvo pritaikyti koncertams ir teatro pasirodymams bei tapo svarbia miesto kultūros vieta. 1930 m. rūmų patalpose veikė „Mažoji miesto salė“, kurioje buvo rodomi spektakliai ir koncertai, o pokario metais ši erdvė vėl atsidūrė teatro veiklos kontekste. 1975 m. gruodžio 31 d. čia įvyko pirmasis Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis Oginskių rūmuose, įtvirtinęs teatro buvimą šioje vietoje ir pradėjęs jo ilgalaikę scenos istoriją Arklių gatvėje 5.
Vilniaus teatras „Lėlė“ pradėjo savo veiklą prieš 67 metus, kai Balio Lukošiaus iniciatyva buvo įsteigta lėlių teatro trupė. Pirmosios premjeros buvo pristatomos įvairiose laikinosiose erdvėse, kol teatro kūrybinė bendruomenė gavo galimybę įsikurti atnaujintuose Oginskių rūmuose. Per daugiau nei tris dešimtmečius „Lėlė“ išsivystė į vieną iš reikšmingiausių profesionalių lėlių teatrų Lietuvoje, išlaikydama tradicijas bei nuolat ieškodama naujų sceninių formų. Teatras nuosekliai pristato spektaklius vaikams ir suaugusiesiems, aktyviai dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose bei kūrybinėse mainų programose.
Įsikūręs Vilniaus senamiestyje, buvusiuose grafų Oginskių rūmuose, teatras „Lėlė“ turi dvi sales, rūsio erdves, nuolatinę „Gyvojo lėlių muziejaus” ekspoziciją bei nuolat organizuoja edukacines programas vaikams.
Su teatro pastatu galite susipažinti plačiau projekto „Teatras yra ir pastatas” internetiniame puslapyje.