– Kalbamės po neseniai prabėgusių švenčių. Kaip atrodo operos solisto Kalėdų–Naujųjų metų laikotarpis?
– Susirinkome su visa šeima, tačiau jautėsi liūdesys, nes šios Kalėdos – pirmos be tėčio. Jo netekome spalio pabaigoje, kai iki švenčių, rodos, buvo likę nedaug laiko. Šventes praleidau, kaip visada, namie kartu su žmona Dainora, vaikais, mama Dalija ir uošve Valerija.
Laikas teatre išties buvo intensyvus, nes vienas kitą vijo kalėdiniai koncertai, o vėliau laukė naujametės „Traviatos“. Pats nesureikšminu Naujųjų metų, bet publika pamatė puikiai pastatytą gražų spektaklį. Na, o 2026-ieji taip pat laukia itin darbingi.
Per šventes labai retai dykaduoniauju. Jei jos pasitaiko laisvesnės, jaučiuosi keistai, nes atrodo, kad ką nors turėčiau daryti. Turbūt reikia per šventes išmokti daugiau pabūti su šeima.
– Kokiais darbais pradėjote šiuos metus?
– Šie metai prasideda lauktu „Don Žuanu“. Man jį teko dainuoti anksčiau, dar 2012 metais, Čilėje, taip pat – Nacionalinėje Tulūzos Kapitolijaus operoje Prancūzijoje, Lozanos operoje Šveicarijoje, Latvijos nacionalinėje operoje.
Šis personažas nėra jaunuolis, todėl džiaugiuosi, kad esu brandesnis ir dabar tinkamiausias laikas jį atlikti. Don Žuanas – žmogus, kuris išbando gyvenimo ribas ir vaikšto kalavijo ašmenimis.
Prie W.A.Mozarto grįžau sunkiai ir susidūriau su tikru iššūkiu. Juos labai mėgstu, nes nesvarbu, ar atlikėjas jaunas, ar jau patyręs, jam iššūkiai labai reikalingi. Dažnai sakoma, kad dainuojant Giuseppe Verdį, Giacomo Puccinį ar Richardą Wagnerį prie W.A.Mozarto grįžti neįmanoma. Bet vis dėlto įmanoma, nors galbūt ir kitaip nei anksčiau. Galiu pridurti, kad dabartinė būklė leidžia dainuoti Don Žuaną lengviau nei bet kada anksčiau.
O mūsų pastatymas LNOBT išties puikus. Atėjęs į spektaklį gali pasijausti tarsi pažiūrėjęs labai gerą filmą.
– Su kokiais sunkumais teko susidurti ruošiant šį vaidmenį?
– Šįkart turėjome nedaug laiko susidėlioti visą operą, o ji – labai intensyvi, turinti daug medžiagos, kurią reikia išmokti. Džiaugiuosi akimirkomis, kai pasiruošimui turiu daugiau laiko ir galiu koncentruotis į vieną darbą. Tačiau teko skristi į Berlyną, Vieną, Geteborgą, o vėliau laukė kalėdinis koncertas ir „Traviata“, kurią taip pat reikėjo prisiminti. Bėgimo nemažai, tačiau visas pasaulis šiandien bėga.
Esminis iššūkis – viską prisiminti, nes šioje operoje daug teksto, skirtingų rečitatyvų, kurie yra iš esmės kalbamieji. Nors itališkai daug dainuoju, kalbą išmanau, vis vien juos reikėjo atskirti ir suprasti. Tenka prisiminti išties daug dalykų, ir svarbu, kad jie nesusimaišytų tarpusavyje.
Vaidmenį dainuosiu savo balsu, nors ir nesu tipinis W.A.Mozarto atlikėjas. Manau, kad „Don Žuanas“ ir neturėtų toks būti. O ir skirtingose trupėse skirtingų atlikėjų jis atliekamas įvairiai, pabrėžiama stilistika, kartais išryškinama kiekviena natelė.
Pagrindinė partija „Don Žuane“ solistui nepalanki, nes neturi nė vienos arijos, tik šampano arijetę ir serenadą. Spektaklyje reikia gebėti visus sujungti tarpusavyje. Don Žuano linija turi tęstis, užkabinant kiekvieną veikėją. Ji kaip kreivė, kuri negali leistis.
– Gyvenime Don Žuano vaidmenų – ne vienas. Koks jūsų Don Žuanas buvo anksčiau ir koks jis yra dabar?
– Prieš daugiau nei dešimt metų manasis Don Žuanas buvo be patirties – labai sunkiai jį jaukinausi. Šis Don Žuanas – daug rimtesnis. Jaučiuosi jam labiau subrendęs. Manau, kad jį galima drąsiai prilyginti Skarpijai, kuris taip pat turi donžuaniškumo. Kaip personažas šis vaidmuo yra labai rimtas, nors ir yra W.A.Mozarto.
Dažnai žmonės sako, kad W.A.Mozarto operos yra pramoginės, nors iš tiesų jis yra rimtas kompozitorius. Žinoma, jos yra juokingos, linksmos, turinčios daug komiškų situacijų, tačiau „Don Žuanas“ yra tikra drama.
– Skirtinguose „Don Žuano“ pastatymuose atlikote Mazeto, Leporelo vaidmenis. Kaip tokios patirtys veikia tarpusavyje?
– Kalbant apie vokalinę partiją ir tekstą, kai operoje praktiškai dainuoji visus vaidmenis, jie gali tarpusavyje susimaišyti.
Vienas mano mėgstamiausių vaidmenų šioje operoje – Leporelo. Jį teko atlikti Bordo nacionaliniame operos teatre Prancūzijoje. Leporelas yra tarsi vienintelis realus žmogus šioje istorijoje. Taip pat teko dainuoti Mazeto vaidmenį Milano „La Scala“ teatre su puikia trupe.
Dainuodamas mažesnius vaidmenis turėjau galimybę pamatyti kitų atliekamus Don Žuanus. Pamenu, kai kalbėjome su švedų baritonu Peteriu Mattei, minėjau jam, kad kaip tik ruošiuosi skristi į Čilę atlikti Don Žuano vaidmens pirmą kartą. Jis į tai atsargiai pažiūrėjo, nes tuo metu buvau labai jaunas. Žinoma, gali būti padarytas geras grimas, paruošti puikūs kostiumai, bet „Don Žuanas“ – patyrusio vilko gyvenimo pasakojimas.
– Koks yra jūsų vaidmens kūrimo procesas?
– Vaidmens kūrimas prasideda nuo „namų darbų“ – teksto skaitymo, jo įprasminimo ir supratimo. Taip pat – papildomos literatūros skaitymo. Pavyzdžiui, jei tai „Faustas“, tuomet reikia perskaityti ir knygą. Žiūri įvairius pastatymus, analizuoji, kaip vaidmenį pristatė kiti atlikėjai. Daug individualaus darbo.
Jau laukiu vaidmenų, į kuriuos galėsiu susikoncentruoti, kaip, pavyzdžiui, Skrajojantis Olandas Brėgenco festivalyje 2028 metais. Labai tikiuosi, kad rasiu laiko kruopščiai ir neskubėdamas pasiruošti.
Susiję straipsniai
– Kuo šis pastatymas išskirtinis ir kodėl žiūrovai turėtų jį pamatyti?
– Žiūrovai turės galimybę pamatyti puikius atlikėjus scenoje. Šįkart dainuosiu su savo mylimu profesoriumi Vladimiru Prudnikovu. Kito profesoriaus gyvenime ir neturėjau. Susitiksime scenoje ir turėsime gražų tercetą drauge. Taip pat dainuosime kartu su Tadu Girininku, su kuriuo kartu užaugome ir mokėmės pas tą patį profesorių. Šis spektaklis mus visus sujungia.
Manau, kiekvienam žiūrovui tai įdomi istorija ir kiekvienas joje atras dalelę savęs. Galbūt kas nors supras, kad nereikia taip lėkti ir visko gyvenime išbandyti kaip Don Žuanui, nes likimas gali būti žiaurus ir negailestingas. Kas nors, paklausęs Leporelo, supras, kad reikia daugiau mylėti save ir nebūtinai kitiems atsiduoti bei daryti taip, kaip tavęs prašo. Na, o moterys tikriausiai atras naujų dalykų apie meilę, santykius, ištikimybę.
– Ko norėtumėte palinkėti žmonėms?
– Žmonės labai vienas nuo kito atitolo. Deja, dar labiau atitolstama dėl technologijų. Tampame svetimi vienas kitam. Linkėčiau visiems, net tiems, kurie yra nepažįstami, tapti broliu ir seserimi. Linkiu susivienyti, kalbėtis ne su technologijomis, bet vienas su kitu. Išmokti vėl rašyti laiškus ranka, išsiųsti atviruką. Manau, jei mums pavyks išlikti vieningiems šiuo sudėtingu laikotarpiu, mūsų laukia mažiau pilkumos ir daugiau šviesos bei meilės vienas kitam.