Praėję 2025 metai svarbūs ir sėkmingi dėl kelių ypatingų spektaklių, taip pat dėl reiškinio, kuris pernai turėjo galimybę išsiskleisti visu pajėgumu.
Tai Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kuris po esmingos rekonstrukcijos ir naujų salių atidarymo dar 2024-aisiais būtent 2025 metais išgyveno tam tikrą pakilimą, visus metus į visus spektaklius – operas ir baletus – pritraukdamas pilnas žiūrovų sales.
Bet kuri premjera, įvykusi šiame teatre, tapo tam tikru reiškiniu, žiūrovai plūdo į šį gražų modernistinį pastatą, sukurtą Lietuvos architektų.
Projektui vadovavo buvusi šio teatro vadovė muzikologė Laima Vilimienė. Ji ne tik suvaldė sudėtingas statybines grandis, bet ir pavertė teatrą autentišku, organišku meno kūriniu, tarytum pratęsiančiu jūros formuojamas lietuviškas kopas.
Šis pirmasis Muzikinis teatras, pastatytas per Lietuvos nepriklausomybės trisdešimt penkerius metus, už unikalų interjerą pelnė aukso apdovanojimą prestižiniuose „A’ Design Award & Competition“ apdovanojimuose, o „MAMA Architects“ grupė buvo nominuota Pasaulinio architektūros festivalio (WAF) konkurse, kuris dažnai vadinamas architektūros „Oskarais“. Dvi salės – „Jūra“ ir „Marios“ – įkvepia žiūrovus naujoms patirtims.
Virto teatro miestu
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre kiekvieną kartą tenka sutikti daug vilniečių, ir nebūtinai teatro profesionalų, o tų, kurie yra tikrieji teatro žiūrovai. Įvairių specialybių meno gerbėjai vyksta į jį ieškodami naujų muzikos ir teatro patirčių.
Dar prieš kelis dešimtmečius Klaipėda buvo jūrinis miestas, kuriame dominavo „pliažinė“ kultūra, o šiuo metu klestintys du teatrai – Dramos ir Muzikinis – uostamiestį pavertė Europos teatro miestu.
Ir jau vien tai, kad Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre galima pamatyti visame pasaulyje žinomo švedų choreografo Alexanderio Ekmano „Kaktusus“, yra rimtas įrodymas, jog teatras ne vien iš išorės, bet ir iš vidaus pasirengęs pristatyti rimtus meno kūrinius.
Pastatė įsivaizduotą operą
Kitas neabejotinai svarbus įvykis – „Operomanijos“ prodiusuota opera „Jūratė“.
Pagal išlikusias nuotrupas atkurti tai, ko nebuvo, neįmanoma, bet prodiuserė, muzikologė Ana Ablamonova žinojo, ko ir dėl ko siekia, ir „Jūratė“ tapo jubiliejinių 150-ųjų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metinių puošmena.
Būna teatrinių įvykių, bet „Jūratės“ rodymo dienomis tarp visų teatro žmonių tvyrojo kitoks nusiteikimas: dėl šio kūrinio išskirtinio meniškumo galėjai justi pakylėtumą, matyti degančias profesionalų akis, apskritai jausti ypatingą visuomenės susidomėjimą. Seniai teko matyti, kaip po spektaklių žmonės būriuojasi ir aptaria spektaklį.
Vilniaus senajame teatre spektakliai vyko perpildytose salėse ir atrodė, kad „Jūratė“ taps istoriniu, geriausiai lankomu spektakliu.
Šią operą kūrė įvairių sričių menininkai: konsultantas Rokas Zubovas, libreto autorius Julius Keleras, kompozitoriai Mantautas Krukauskas, Arvydas Malcys ir Mykolas Natalevičius, režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, choreografė Sigita Mikalauskaitė, scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas ir dirigentas Karolis Variakojis sceną pavertė jūros dugnu, šimtą minučių (tokia kūrinio trukmė) leido pabūti M.K.Čiurlionio pasaulyje.
Kartais jis atrodė per daug švelnus, kuklus, bet nė sekundės neapleido jausmas, kad viskas tikrai čiurlioniška. Sudėtingiausia užduotis teko kompozitoriams, kurie naudojosi dirbtinio intelekto įrankiu „Composer’s Assistant 2“, sukurtu dr. Martino Malandro (JAV).
Legendą apie „Baltijos jūros karalienę“ 1830 m. sukūrė lietuvių raštijos veikėjas, etnografas, tautosakininkas, literatas, istorikas ir vertėjas Liudvikas Adomas Jucevičius, o libretu pavertė J.Keleras.
Žavėjo atspindžių menas
„Jūratėje“ buvo galima išgirsti įvairių M.K.Čiurlionio motyvų – nuo liaudiškų melodijų iki sudėtingų preliudų.
Ypatingą scenovaizdį ir kostiumus sukūrė dailininkė R.Valčik.
Jos sprendimai neabejotinai prisidėjo prie šios operos sėkmės. R.Valčik svarbios ne tik dinamiškai kintančios scenų kompozicijos, minimalistinis ir labai tikslus kostiumų koloritas (žydra ir ruda), bet ir šviesa.
Todėl E.Sabaliausko šviesų polifonija buvo glaudžiai sujungta su visa kūrinio koncepcija. Išvengiant tiesioginės iliustracijos ėmė ryškėti čiurlioniški paveikslai, garsai.
Vizuali operos koncepcija – žemės gyvenimas, atsispindintis veidrodyje-ekrane, sukūrė meninį lauką, kurio estetinė švara tapo svarbesnė už bet kokius vizualinius sprendimus, galinčius iliustruoti gintaro rūmus arba pajūrio gamtos peizažą.
Žiūrovai sekė veiksmą ekrane, bet jis buvo įtaigesnis, nei buvo įmanoma tikėtis. Atspindžių menas tarytum leido atsigręžti į asmenines patirtis, susijusias su įvairių jausmų išgyvenimu.
Šis sumanymas, kilęs dailininkės galvoje, buvo labai tiksliai išplėtotas visų, kurie patikėjo šio kūrinio realumu.
Sukūrė jūrų deivės pasaulį
Choreografė, šokėja, aktorė S.Mikalauskaitė ne įsikūnijo į Jūratę, bet ir savo jausmu sukūrė jūrų deivės pasaulį. Kartu aktorė įkūnijo Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, jos nekopijuodama tapo jos atšvaitu.
Telmanas Ragimovas taip pat jautriai perteikė ir Kastyčio, ir M.K.Čiurlionio paveikslus. Šių aktorių sukurta plastinė dramaturgija personažus pavertė ir simboliais, ir žmonėmis. Griežtų skiriamųjų ribų neliko. Ši dviejų skirtingų išraiškų jungtis ir tapo svarbiausiu „Jūratės“ meniniu privalumu.
Režisierė G.Radvilavičiūtė, daug dėmesio skirdama Jūratės-šokėjos plastikai, nepabūgo Jūratei-operos solistei suteikti statiško piešinio. Lauryna Bendžiūnaitė savo sopraną išjautė stovėdama avanscenoje, bet tai tik dar labiau leido menininkei susikoncentruoti į balsą.
Baritono Romano Kudriašovo-Kastyčio partija kuklesnė, bet taip atsitiko dėl pagrindinės herojės išryškinimo. Jo kostiumas – nužemintas, suliaudintas. Meno kūrinys visada reikalauja stilizacijos, ne socialinio pagrindimo.
Kastytis kontrastavo šalia galingojo Perkūno. Aprengtas baltu kostiumu, Raimundo Juzuičio Perkūnas ne tik savo baritonu, bet ir žvilgsniu paleido žaibus į Jūratės gintaro rūmus, visiems laikams išskirdamas mylimuosius.
Vilniaus senasis teatras išsiskiria geriausia akustika, ir tai „Jūratei“ suteikė papildomo išskirtinumo. Šis didelis ir jautrus kūrinys neabejotinai ir šįmet turėtų atrasti kelią į žiūrovų širdis.
Nutildė skeptikus
Apie dramos teatrą visada kalbėti lengviau, nes jis arčiau kūno. Kol kas Lietuvoje bandoma išlaikyti aukštą kartelę. Ne visada pavyksta, nervinasi abi pusės – ir tie, kuriems nepavyksta, ir tie, kuriems lemta visa tai stebėti.
Bet nervas visais atvejais gyvas, ir tai labai svarbu, nes tik gyvame organizme gali atsirasti rimti meno kūriniai.
Rodos, skeptikai netikėjo, kad Jaunimo teatro „Laukinė antis“ pakils aukštai.
Daugeliui atrodė, kad geras spektaklis tik tas, kurio forma įmantri ar temos itin aktualios. Bet šįkart spektaklis tapo amžinųjų tiesų atvėrimo kelione, kurioje be papildomos elektros srovės buvo pasiektas dramos teatro maksimumas.
Norvegų klasiko Henriko Ibseno „Laukinę antį“ lyg nekoršunoviškai pastatė Oskaras Koršunovas. Bet būtent dėl to Koršunovas ir liekaKoršunovu: jis pastatė kūrinį, o ne save.
Dažnas, net ir pats geriausias, Europos režisierius šiandien stato spektaklius-klonus, o O.Koršunovo spektakliai stilistiškai labai skirtingi.
Kurdamas jis nežino, kur link pasisuks vieno ar kito spektaklio kelias, jis nebijo suklysti, jam svarbiausia atverti sceninio veiksmo dramaturgiją, jos atsiradimo ištakas, o ne eksponuoti tuščiavidurę teatrinę estetiką, kurios apstu daugelyje pasaulio teatrų.
Vaidmenys – pilnakraujai
„Laukinę antį“ sudaro unikali vaidmenų galerija. Aktorių ansamblis susiformavo netikėtai, kiekvienas jų galėtų pelnyti geriausio aktoriaus apdovanojimus. Tai – Donatas Želvys, Valentinas Novopolskis, Aušra Pukelytė, Neringa Varnelytė, Aldona Bendoriūtė, Andrius Bialobžeskis, Sergejus Ivanovas, Vytautas Anužis, Valerijus Jevsejevas, Gintautė Rusteikaitė, Inga Juškevičiūtė, Nerijus Gadliauskas, Ignas Ciplijauskas, Karolis Kasperavičius.
Šiems aktoriams režisierius sudarė galimybę kurti pilnakraujus vaidmenis. Spektaklis kuo toliau, tuo dažniau sulaukia aukštų įvertinimų, o tai režisierių įkvepia kaskart tęsti šio spektaklio repeticijas. Kūrinys – gyvas organizmas, tai rimta vilionė spektaklį žiūrėti ne vieną kartą.
Kaip O.Koršunovas, taip ir kiti kūrėjai „Laukinėje antyje“ nesiekė visko užgožti teatrališkumu. Scenografo Gintaro Makarevičiaus, kostiumų dailininkės Agnės Kuzmickaitės, vaizdo projekcijų autoriaus Rimo Sakalausko, kompozitoriaus Antano Jasenkos, šviesų dailininko E.Sabaliausko partnerystė sukūrė savitą erdvę.
Joje buvo leista savo tikrąjį „aš“ atskleisti ne tik idealistui Gregersui Verlė, dogmatiškai siekiančiam atskleisti savo draugo Jalmaro Ekdalio melu grįstą gyvenimą, bet ir kitiems personažams, kurie pakeliui tapo artimi, nes iki skausmo atpažįstami.
O.Koršunovas įminė H.Ibseno mįslę: šiame spektaklyje nėra nė vieno atsitiktinio ar mažiau reikšmingo personažo. Vieniems skirta kalbėti daugiau, kitiems mažiau, tačiau spektaklyje neliko nė vieno atsitiktinio žmogaus, nė vieno be reikalo ištarto žodžio.
Rodos, daugiakalbis klasikas H.Ibsenas čia tapo sudėtingiausios šeiminės dramos konceptualiu minimalistu.
Šis kūrinys šiuolaikiniame dramaturgijos pasaulyje galėtų skilti net į kelias dramas, o mums dabar suteikta galimybė viską išvysti viename kūrinyje.
Rimtas ateities masalas
Tarp šokio spektaklių būtų galima išskirti Austėjos Vilkaitytės „Sportinį šokį“, kuris buvo įtrauktas į tarptautinio šokio festivalio „Aura“ programą.
Pilnoje Kauno menininkų rūmų salėje parodytas spektaklis paliko labai gerą įspūdį, nes buvo sušoktas profesionalių šokėjų. Aistros, humoro, meilės peripetijų sklidinas spektaklis kartu buvo ir subtilus bei atidus kiekvienam sėdinčiajam salėje.
Rodos, buvo šokama pusę metro nuo žiūrovų, sėdinčių aplink šokėjus, bet išlaikyta meninė distancija, leidžianti vos panorėjus atsitraukti nuo veiksmo. Mažai afišuojama A.Vilkaitytės pavardė išlieka rimtu ateities masalu.
Parodos – kaip spektakliai
Jau kelinti metai mažųjų žiūrovų ištikimiausia draugė – Saulė Degutytė.
Ši objektų teatro menininkė kūryboje gyvena visas dvidešimt keturias valandas per parą.
Kartais labiau pasiseka, kartais mažiau, bet visi jos spektakliai ne tik prisitaiko prie skirtingų erdvių, bet ir kinta pagal esamas aplinkybes.
Todėl, be intensyvių premjerų, norisi eiti ir žiūrėti spektaklius po kelis kartus, nes visuose pats kūrybos procesas tampa tikruoju teatrinio meno pagrindu.
Teatro pasaulis ne taip dažnai gali pasidžiaugti parodomis. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje pernai atidarytos parodos „Nusišypsok mums, Viešpatie. Legendinio spektaklio kelionė“ ir baleto 100-mečiui skirta paroda „Šokimai, rodymai, nudavimai...“ – kaip atskiri spektakliai, verti atskiro dėmesio.