Sulaukusi vos 20 metų L.Maknavičiūtė atliko pagrindinį vaidmenį Šarūno Barto filme „Šerkšnas“, filmavosi su garsia aktore Vanessa Paradis, žengė Kanų kino festivalio raudonuoju kilimu.
Neseniai L.Maknavičiūtės karjeroje prasidėjo naujas etapas: po įsimintinų vaidmenų Keistuolių teatre ji tapo Alytaus miesto teatro trupės aktore. Su L.Maknavičiūte kalbėjomės apie sostinės vaiko gyvenime staiga atsiradusį mažesnį miestą ir artėjantį Aleksandro Špilevojaus spektaklį „Pilėnai“, kuris Alytaus miesto teatre bus rodomas sausio 23 d. 18 val.
– Lyja, kaip apskritai atsidūrėte teatre?
– Teatras mano gyvenime atsirado dar mokykloje. Lankiau legenda tapusią teatro studiją „Elementorius“ pas Gediminą Storpirštį ir Vytautą Rašimą. Taip pat mokiausi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, smuiko klasėje, tad scena man buvo pažįstama. Galima sakyti, kad aš joje augau. Teatru susidomėjau norėdama geriau pažinti save – savo jausmus ir emocijas, perteikti jas per kokį nors personažą.
Baigusi mokyklą tvirtai žinojau, kad turiu tik tris pasirinkimus – vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vaidybos studijas Klaipėdos universitete pas Valentiną Masalskį arba smuiko studijas. Norėjosi tęsti ir muzikantės karjerą, bet pasirinkau tai, kas man labiausiai leido jaustis savimi, – teatrą.
– Kokie vėjai atnešė į Alytų ir šio miesto teatrą?
– Sulaukusi pasiūlymo tikrai negalvojau stereotipiškai, kad tai mažesnio miesto teatras. Buvo labai smagu būti pakviestai prisijungti. Kita vertus, nesu atsiskyrusi nuo Vilniaus – vaidinu Keistuolių teatre, turiu lūkesčių pasirodyti kitų teatrų spektakliuose kaip laisvai samdoma aktorė. Daug važinėju maršrutu Alytus–Vilnius–Alytus.
Niekada nemaniau, kad dirbsiu Alytaus miesto teatre, – tai man naujas gyvenimo posūkis. Naujas, bet labai gražus.
Atsimenu, dėstytojai sakydavo, jog teatre turime ugdyti aktorinį raumenį, kad jis nenusilptų. Man buvo keista, kaip aš galiu ugdyti raumenį, jei neturiu darbų? Tiesa, darbų turėjau, bet jie nebuvo nuoseklūs.
Mane sudomino tai, kad dirbdama Alytaus miesto teatre turėsiu galimybę lavinti save kaip aktorę. Baigus studijas apskritai buvo sunku pasakyti, kad esu aktorė, juo labiau – dirbanti. Dabar tai galiu pasakyti drąsiai. Atsirado naujas požiūris į save: „Aš jau esu aktorė.“ Jaučiu, kad nuosekliai dirbdama ugdau save, auginu aktorinį tvirtumą ir galiu drąsiai teigti, jog esu aktorė – jauna, bet aktorė.
– Jaunas aktorius ir mažesnio miesto teatras – ši situacija daugiau suteikia ar atima?
– Nematau nieko, kas galėtų kažką pridėti ar atimti, – yra taip, kaip yra, ir tai mane stiprina. Aš žinau, ko siekiu. Sėdėdama Vilniuje aš tiesiog laukčiau. Čia, mažesniame mieste, turiu galimybę dirbti ir ugdyti tiek savo, tiek šio miesto žmonių kultūrą.
Man tai svarbiausia. Stengiuosi nelyginti didesnio ar mažesnio miesto galimybių. Svarbu, kad yra galimybė kurti ir yra žiūrovų. Tai yra malonu ir suteikia pilnatvės.
– Jūsų, kaip aktorės, ryški pradžia buvo kine – vienas pagrindinių vaidmenų Š.Barto filme „Šerkšnas“, filmavimasis su Holivudo žvaigžde V.Paradis. Dabar jūsų gyvenime daugiau teatro. Daug ir muzikos. Kurioje srityje labiausiai jaučiatės savimi?
– Manau, kad visur galiu jaustis savimi. Tai labai skirtingos, bet ir labai panašios patirtys. Labiausiai jaučiuosi savimi tada, kai esu tokia, kokia esu. Kinas, muzika ir teatras yra tik formos, kurios man padeda kurti.
Muzikos pasaulis man leidžia kurti savo muziką, realizuoti dar mokykloje, už teatro ribų išmoktas pamokas. Teatre galiu kurti vaidmenis, bendrauti su žmonėmis, plėsti savo socialinį ratą, taikyti psichologijos žinias. Kine galiu gilintis į save ar tiesiog būti savimi pernelyg negalvodama apie ekspresiją, kurti vaidmenį atsispirdama nuo kitokių dalykų negu teatre. Dramos terapijoje, kurią taip pat studijavau, – daugiau analizės ir psichologijos.
– Alytaus miesto teatre dirbate nuo šio sezono pradžios, tačiau jau vaidinate keliuose spektakliuose. Kurio labiausiai laukiate?
– Netrukus bus rodomi „Pilėnai“, kiek vėliau – kitas spektaklis, dar po savaitės – dar kitas. Kiekvieną savaitę laukiu vis kito spektaklio. Tikrai neturiu mėgstamiausio. Man atrodo, tai net neįmanoma – juk negali mylėti tik vieną savo vaiką.
Aišku, viena, kai nuo pat pradžių dalyvauji spektaklio kūrimo procese, kita – kai esi įvedamas į vaidmenį. O šiuo atveju yra sunkiau, nes nepatiri to magiško proceso, vaidmuo būna mažiau išmylėtas.
– Sausio 23 d. jūsų laukia vaidmuo spektaklyje „Pilėnai“. Užsiminėte, kad spektaklio kūrimo procesas yra magiškas dalykas. Aktoriai po „Pilėnų“ premjeros dalinosi mintimis, kad šio spektaklio repeticijos iš tiesų buvo ypatingos. Koks buvo „Pilėnų“ atsiradimas?
– Labai nuoseklus ir pedagogiškas. A.Špilevojus yra labai pedagogiškas režisierius. Visą laiką jutau sklindančias gero mokytojo vibracijas. Aš iš jo labai daug išmokau, visų pirma – pasitikėti savimi ir savo kuriamu vaidmeniu. Man tai buvo labai svarbu.
Tai buvo pats pirmas mano vaidmuo Alytaus miesto teatre. Buvo įdomu susipažinti su trupe, pajusti jos atmosferą.
„Pilėnai“ – nepaprastas, autentiškas ir profesionalus spektaklis. Po „Pilėnų“ supratau: teatre galima sukurti bet ką. Tereikia turėti tikslą, žinoti, ką darai, ir tada scenoje atsiras stebuklingi dalykai.
– Tragiška Pilėnų istorija siekia dar XIV amžių. Kaip ją sekėsi atrakinti jums, XXI amžiaus žmonėms, gyvenantiems tarsi visiškai kitokiame pasaulyje? Kita vertus, ar mūsų dabarties padėtis labai skiriasi nuo Pilėnų? Tas pats nerimas, kad priešas yra visai šalia.
– Vaidindama „Pilėnuose“ negalvoju, kaip XIV amžiuje Pilėnų tragedijos metu jautėsi kunigaikščio Margirio žmona, nes meluočiau sau – aš to nežinau, galiu tik nujausti. O ta nuojauta kyla iš šių laikų įtampos, propagandos, iš jausmo, kad kažkas gali greitai nutikti. Tai nerimo, bet kartu šviesos ir vilties jausmas. Spektaklyje labai daug vilties, ypač paskutinėje scenoje, kai ateina ir uždainuoja berniukas.
„Pilėnuose“ kalbame ne tik apie Pilėnų istoriją, bet ir apie tai, kas vyksta mūsų pasaulyje. Kalbame apie tai, kad galime greitai netekti laisvės. Kaip tada elgsimės? Ar bėgsime? Ar šauksimės pagalbos? Ar kovosime dėl savo laisvės?