Vasario 14 d. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO), vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento G.Rinkevičiaus, žada įspūdingai švęsti 37-ąjį gimtadienį.
Daugiau nei 4 valandų trukmės šventėje skambės didžiausia orkestro sezono naujiena – Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ koncertinė versija.
Joje pasirodys Edgaras Montvidas, Oliveris Zwargas, Martina Dike, Tadas Girininkas, Žilvinas Steponas Miškinis, Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas).
Pakeitė savo planus
Gimtadienio koncerte žadėjo dainuoti ir V.Miknevičiūtė, bet likus kelioms savaitėms iki pasirodymo ji savo planus pakeitė – pasak rengėjų, operos solistė orkestrą informavo, kad atsisako dainuoti LVSO gimtadienio koncerte, nes pasirinko pasirodymą kitame operos teatre, nors su LVSO jau buvo pasirašiusi sutartį.
Pati V.Miknevičiūtė feisbuke savo gerbėjams pranešė: „Su didžiuliu apgailestavimu turiu pranešti, kad privalau atšaukti savo koncertą su LVSO, kuris turėjo įvykti vasario 14-ąją ir kuriame skambės R.Wagnerio „Lohengrino“ muzika.
Man labai skaudu, kad negalėsiu būti kartu su jumis ir kad visi, kurie planavo mane išgirsti, deja, šįkart to padaryti negalės.
Susiklostė situacija, kai turiu padėti Milano teatro „La Scala“ komandai ir R.Wagnerio „Valkirijoje“ dainuoti Zyglindos partiją. Mūsų datos ir planai susikirto, tad šį kartą privalėjau priimti sunkų sprendimą ir kažką paaukoti.“
Poelgį pavadino apgavyste
Paklaustas, kaip vertina tokį V.Miknevičiūtės žingsnį, G.Rinkevičius teigė, kad šitoks solistės elgesys netoleruotinas pirmiausia iš moralinės pusės.
„Ne mane, ne orkestro muzikantus ir ne kitus solistus ji apgavo, – kalbėjo G.Rinkevičius. – Ji apgavo publiką – Lietuvos, mūsų tėvynės, publiką. Ji su mumis buvo pasirašiusi sutartį, tad „Lohengrino“ bilietus į prekybą paleidome dar praėjusių metų rugsėjį ir jie visi buvo parduoti.
Mano nuomone, tai yra bjauri apgavystė.
Kažkada labai panaši situacija nutiko E.Montvidui, kai jis sulaukė kvietimo dainuoti Londono „Covent Garden“ operos teatre tuo pat metu, kai Vilniuje buvo suplanuotas jo koncertas, bet jis tuomet neišvažiavo ir koncertavo LVSO koncertų salėje.
Toks V.Miknevičiūtės poelgis rodo, kad Lietuvos publika solistei nesvarbi. Dėl to man ši situacija yra labai nemaloni ir apgailėtina. Su V.Miknevičiūte daugiau niekur nenorėčiau susitikti.“
Pasiūlymas – išskirtinis
Į G.Rinkevičiaus žodžius sureagavo ir pati V.Miknevičiūtė. „Viešojoje erdvėje pasirodė komentarai apie mano sprendimą nedalyvauti viename iš suplanuotų koncertų Lietuvoje, tad jaučiu pareigą paaiškinti situaciją ramiai, be emocijų ir be asmeniškumų, – dėstė dainininkė. – Taip pat man sunku suprasti, kodėl ši situacija buvo pasirinkta spręsti viešo šmeižimo forma, pavartojant tokias sąvokas kaip „apgavystė“.
Tai yra labai rimti kaltinimai, kurie neatitinka nei faktinės situacijos, nei profesinės realybės. Mano sprendimas nebuvo nei slaptas, nei nesąžiningas, nei paremtas klaidinimu – jis nulemtas objektyvių aplinkybių, apie galimas rizikas informuojant iš anksto. Todėl viešas asmens diskreditavimas man atrodo ne tik nesuprantamas, bet ir nepriimtinas profesinio dialogo kontekste.“
V.Miknevičiūtė teigė, kad jos sprendimas nebuvo nei spontaniškas, nei patogus: „Mano profesijoje egzistuoja aplinkybės, kai tenka skubiai reaguoti į nenumatytas situacijas tarptautiniuose teatruose, ypač kai kalbame apie tokio masto institucijas kaip „Teatro alla Scala“ ar Niujorko „Metropolitan Opera“.
Tai nėra „dar vienas kitas teatras“, kaip pareiškė LVSO meno vadovas, ar alternatyvus pasirinkimas – tai operos pasaulio Olimpas, vieta, apie kurią svajoja kiekvienas dainininkas, ir atsakomybė, kurią prisiimti tenka tik labai mažam būriui atlikėjų.
Šiandien mane kviečia ir manęs reikalauja dirigentai, teatrai ir režisieriai. Toks įvertinimas nėra atsitiktinis – jis ateina per ilgametį darbą, discipliną ir pasitikėjimą. Būtent dėl to tenka atsidurti situacijose, kai skirtingų projektų repeticijos sutampa ir realios pasirinkimo laisvės paprasčiausiai nebelieka.
Dabar repetuodama Hamburge esu kelioms dienoms išleidžiama į repeticijas Milane, nors mano dalyvavimas Hamburgo produkcijoje nėra atšaukiamas.
Tai įmanoma todėl, kad teatrai tarpusavyje komunikuoja, derina grafikus ir tiesia vieni kitiems pagalbos ranką.
Tarptautinėje praktikoje tokiose situacijose pirmiausia ieškoma sprendimų ir stengiamasi gelbėti procesą – tai yra normalus, profesionalus bendradarbiavimas.
Būtent todėl vieši emociniai pareiškimai, asmeniniai apibendrinimai ar kategoriškos frazės, kurios užkerta kelią net dialogui ar galimybei „susitikti ateityje“, man kelia daugiau klausimų nei atsakymų.“
V.Miknevičiūtė teigė, kad apie galimas rizikas ji buvo užsiminusi dar prieš pasirašydama sutartį Lietuvoje. „Mūsų profesijoje koncertai ir spektakliai atšaukiami ne tik dėl gastrolių, bet ir dėl ligų, traumų ar kitų nenumatytų aplinkybių – tai yra normalūs, visame pasaulyje suprantami reiškiniai. Man ypač skaudu, kai tokia profesinė realybė pateikiama kaip moralinis ar vertybinis klausimas.
Mano ryšys su Lietuva nėra matuojamas vienu koncertu arba viena data. Visą savo gyvenimą garsinu Lietuvos vardą pasaulio scenose ir darau tai ne deklaracijomis, o darbu. Aš nesu vėliava, kurią galima iškelti ar nuleisti pagal emocijas, – mano meilė Lietuvai yra nuosekli, tyli ir paremta realiais pasiekimais“, – teigė V.Miknevičiūtė.
Maestro pratrūko feisbuke
Į šiuos V.Miknevičiūtės svarstymus feisbuke sureagavo ir maestro G.Rinkevičius: „Ne taip dažnai kažką rašau „Facebooke“, tačiau matydamas dar vieną V.Miknevičiūtės pasisakymą socialiniuose tinkluose ir be galo daug gražių komentarų po juo, norėčiau pasakyti, kad Lietuvoje dar galioja įstatymai. Kai žmogus pasirašo sutartį, jis privalo tą sutartį įvykdyti. Iš tiesų tai yra labai paprasta situacija, netgi banali ir triviali, kai muzikantas – šiuo atveju solistė – pasirašiusi sutartį sako, kad sutarties nevykdys. Važiuos kitur, kur gal geriau moka, gal geresnės karjeros galimybės, gal daugiau spektaklių ir susidaro didesnis honoraras.
Yra dvi šio reikalo pusės. Viena – moralinė, apie kurią, supratau, jau negalima kalbėti, nes šiuo atveju nebuvo net V.Miknevičiūtės atsiprašymo, o tik pasigyrimas apie tai, kaip kažkur kitur ją pakvietė. Kita – sutarties pasirašymo įstatyminė ir juridinė pusė. Manau, kad mes tą juridinę pusę dar pasiaiškinsime. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras yra valstybinė įstaiga, ir mes tiesiog negalime nereaguoti, kai atlikėjas neįvykdo savo sutarties. Suprantu, kad žmonės palaiko solistę kaip asmenybę ir kūrėją. Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie simpatijas, o apie sutartinius įsipareigojimus, kurie scenos meno lauke yra būtini tam, kad sistema apskritai veiktų. Turbūt niekas nenorėtų, kad nusipirkus bilietus į koncertą niekada nežinotume, ko tikėtis ir kokį solistą galiausiai išgirsime scenoje.
Per savo ilgus kūrybinio darbo metus taip pat esu gavęs daugybę reikšmingų pasiūlymų, kai jau buvau įsipareigojęs diriguoti kitur. Tačiau jokio teatro ir jokios koncertinės institucijos niekada nepavedžiau.“
Greitai surado pamainą
V.Miknevičiūtė R.Wagnerio „Lohengrine“ turėjo dainuoti Elzos partiją. Koncerto rengėjai pranešė, kad jau surado jai pamainą – į Elzą įsikūnys sopranas Viktorija Kaminskaitė.
„R.Wagnerio „Lohengrine“ Elzos partiją vietoj V.Miknevičiūtės dainuos kita labai talentinga solistė V.Kaminskaitė, kuri Lietuvoje nuostabiai gražiai dainavo dar 2014 metais Dalios Ibelhauptaitės režisuotame Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Visos jos tokios“ pastatyme, – kalbėjo maestro G.Rinkevičius. – Kadangi taip įvyko, kad nebus V.Miknevičiūtės, mes iš karto ieškojome, kas galėtų padainuoti Elzos partiją.
Suradome, kad Vokietijos operos teatruose, tarp jų ir Hanoverio valstybinėje operoje, šią partiją yra atlikusi V.Kaminskaitė. Solistė Lietuvoje būna labai retai.
Nuostabu, kad V.Kaminskaitė tuo metu kaip tik turės laiko tarp kitų spektaklių. Klausiausi, kaip ji atlieka R.Wagnerio muziką ir būtent Elzos vaidmenį, tad tikiu, kad viskas bus tikrai gerai, – mūsų „Lohengrinas“ bus toks pat įdomus, o gal net ir dar įdomesnis. Tie, kurie pažįsta V.Miknevičiūtę, tikrai norės paklausyti ir V.Kaminskaitės.“
Ši dainininkė tarptautinėje operos ir koncertų scenoje įsitvirtino kaip universali atlikėja. Jos repertuaras, aprėpiantis laikotarpį nuo baroko iki R.Wagnerio, žavi publiką ir kritikus. Išraiškinga sceninė laikysena ir vokalinio intensyvumo jėga daro solistę itin paklausia didžiųjų operų partijų interpretuotoja. V.Kaminskaitė atlieka pagrindinius vaidmenis Berlyno, Dresdeno, Leipcigo, Bonos, kituose operos teatruose. 2024 m. solistė pelnė žurnalo „Opernwelt“ apdovanojimą kaip Metų dainininkė.
* * *
Apie ką opera?
R.Wagnerio „Lohengrinas“ – trijų veiksmų romantinė opera, pirmą kartą pastatyta 1850 m. Veimare.
Pagrindinio herojaus Lohengrino istorija – viduramžių legendos „Gulbių riteris“ dalis, kurią vėliau panaudojo W.von Eschenbachas savo viduramžių laikų romane „Parsifalis“ bei jo tęsinyje „Lohengrinas“.
Veiksmas vyksta Brabanto kunigaikštystėje, kur jaunoji kunigaikštienė Elza neteisingai apkaltinama brolio nužudymu. Apimta nevilties ji šaukiasi dieviškosios pagalbos ir jos maldos išklausomos – gulbės plukdomu laivu atvyksta paslaptingas riteris Lohengrinas, Gralio karaliaus Parsifalio sūnus. Jis pažada ginti ir vesti Elzą, tačiau su viena sąlyga: ji niekada negalės paklausti jo vardo ar kilmės. O jei sulaužys šį reikalavimą, riteris bus priverstas ją palikti.
Lohengrino ir Elzos charakteriai bei uždraustas klausimas tapo R.Wagnerio operos ašimi, kartu išryškindami kontrastus tarp dieviškumo ir žemiškosios materijos, ankstyvųjų viduramžių krikščionybės ir vokiškosios pagonybės. R.Wagneris į siužetą įaudė ir graikiškosios tragedijos elementų, kai Dievas įsimyli žemišką moterį ir atvyksta pas ją žmogiškąja forma.