Jolanta Dapkūnaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigė 1992 metais. Ji priklauso aktorių kursui, kuris mokėsi kartu su pirmąja režisierių laida (kurso vadovas Jonas Vaitkus). Dapkūnaitė visada atsakingai ruošiasi repeticijoms, atidi pastaboms ir nuolat turinti ką pasiūlyti režisieriams. Ji kiekvieną vaidmenį atidžiai analizuoja ir režisieriams siūlo įvairias jo intrepretacijas. Rodos, praėjo nemažai laiko, bet ir pirmieji šios aktorės vaidmenys išliko giliai atminty. Tai – Gabija Felikso Bajoro operoje pagal Rimantą Šavelį „Dievo avinėlis“ (1991), Renė Yukio Mishimos „Markizė de Sad“ (1992; abiejų rež. J. Vaitkus), Pamela Jeano Anouilh’o „Orkestras“ (rež. Arturas Valudskis, 1991) ir kiti. Šiuos vaidmenis Dapkūnaitė sukūrė dar būdama studentė, ir visi jie išsiskyrė ypatingu muzikalumu, plastine raiška. Išskirtinai didelis Gabijos vaidmuo buvo nepriekaištingai sudainuotas ir įvertintas to meto muzikologų.
Pagrindinį Markizės de Sad vaidmenį jai teko vaidinti pakeičiant unikalią Eglę Mikulionytę, patyrusią traumą. Tuo metu visai dar jauna ir trapi Dapkūnaitės herojė, nekartodama pirmtakės, sukūrė savarankišką vaidmens traktuotę. Stiprios režisūrinės konstrukcijos spektaklyje markizė vertė jaudintis ne vien dėl jos kuriamo personažo išgyvenimų, bet dėl pačios aktorės: susikoncentravusi į savąją Renė de Sad, Dapkūnaitė itin jautriai reagavo į aplinką ir į aplinkinius. Toks bendravimo būdas iššaukė kitokius personažų tarpusavio santykius. Savotiškoje moterų kovoje naujoji markizė atrodė silpna, bet jos silpnumas švytėjo grožiu. Dvasinio švarumo, perpinto tikėjimu, susidūrimas su apsukriomis, būsenų pozas besistengiančiomis išsaugoti motina ir seserimi įgavo savito energetinio ir prasminio skambesio.
Kai 1996 metais tuometiniame Lietuvos akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre kūrė prancūzų intelektualė, garsaus prancūzų režisieriaus Antoine’o Vitezo mokinė Brigitte Jacques, ji savo spektakliui „Elvire Jouvet 40“ apie aktorių ir režisierių Louis Jouvet pagrindine aktore pasirinko Jolantą Dapkūnaitę. Būtent „Markizėje de Sad“ matytas vaidmuo nulėmė šį režisierės pasirinkimą. Dapkūnaitės Claudia tapo dar viena jos artistinės karjeros pradžios aukštuma. Aktorė su didžiausia meistryste, neatsisakydama moteriškumo ir pačių subtiliausių niuansų, sugebėjo perteikti žiūrovams „dramos jausmą“ – Jouvet minimą „apsvaigimą, kliedesį ir sapną, aiškiaregystę ir konptempliaciją, peraugančią į ekstazę“. Dapkūnaitės vaidmuo siekė pačius kraštutinius polius, jos siekiamybė to, kas neįmanoma suteikė jai ypatingo grožio. Ramiu balsu, be šokinėjančių intonacijų, ji tarė žodžius, tekstui suteikdama tą jausmą, kuris jame yra.
Dažnas žiūrovas ir šiandien puikiai atsimena nuostabų aktorių duetą Vaitkaus režisuotoje „Helverio nakty“ (2003). Mažojoje salėje, beveik pustuštėje žalsvoje aikštelėje nei Jolantos Dapkūnaitės Karla, nei Arūno Sakalausko Helveris per daug neturėjo už ko užsikabinti. Kėdutė, stalelis – ir viskas. Atraktyviausias elementas – Aldonos ir Donato Jankauskų atliktas Jūratės Paulėkaitės sugalvotas didžiulis aulinis batas, „veikiantis“ kaip atskiras personažas. Dapkūnaitei teko ypatingai sudėtingas vaidmuo. Jos suvaidintos Karlos veide vienu metu atsispindėjo pačios įvairiausios emocijos, ji švytėjo ir niaukėsi, skausmo ir nevilties užklupta. Netrukus po šio sudėtingiausio vaidmens Dapkūnaitė buvo pakviesta karalienės Elžbietos vaidmeniui Friedricho Schillerio „Marijoje Stiuart“ (2004). Jolanta Dapkūnaitė augo su kiekvienu nauju vaidmeniu ir tapo viena svarbiausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių.
Apie Jolantą Dapkūnaitę mintimis dalinasi jos kolegos.
Režisierė Eglė Švedkauskaitė: Su Jolanta susitinkame tyrinėti, ir man tai yra labai svarbi kūrybos dalis – pradėti nuo nežinomųjų, kuriuos smalsu paversti bent iš dalies „žinomais“. Jolanta į repeticijas atsineša ne tik savo idėjas, bet ir perskaitytų knygų citatas, fotoalbumus, filmų scenas. Kurti vaidmenį ji ruošiasi panašiai, kaip ir aš spektaklį, todėl, man regis, mums lengva susikalbėti ir smagu kartu gilintis ne tik į žmones, bet ir juos supantį kontekstą. Man labai brangus „Sieros magnolijų“ personažas Marta, už kurį Jolanta buvo nominuota ir „Auksiniam scenos kryžiui“. Tai mūsų ilgų pokalbių, improvizacijų, impersonacijų ir įvairių šaltinių aptarinėjimo rezultatas. Ieškojome, kuo ta moteris primena mudvi, ir kuo radikaliai nuo mūsų skiriasi, man regis, abi priėmėme šį personažą asmeniškai.
Jolantai esu dėkinga už palaikymą, kurį jaučiu nuo pirmųjų žingsnių teatre, – ką tik baigusi bakalauro studijas „Versmės“ festivaliui režisavau pjesės „Henrieta Laks“ (2018) skaitymą. Iš to laiko prisimenu Jolantos subtilų, santūrų, bet ir lengvai ironišką požiūrį į jos skaitytą laboratorijos darbuotoją. Kai galvoju apie Jolantą, galvoju apie eleganciją ir juoką, apie azartą ir žaidybiškumą, kuriam atsiskleisti reikia laiko ir pasitikėjimo. Ir džiaugiuosi, kad tarp mūsų tas pasitikėjimas yra.
Mūsų naujausias, ir, manau, tikrai ne paskutinis darbas kartu – spektaklis visai šeimai – „Ronja plėšiko duktė“ (2025). Jolanta kartu su Jūrate Vilūnaite ir Jurga Kalvaityte vaidina Skraidūnes, kurios spektaklyje dalyvauja kaip tamsiojo pasaulio atstovės, ieškančios progos įnešti sumaišties ir negandų į plėšikų pilies gyvenimą. Šiame procese džiaugiausi, kaip nuoširdžiai Jolanta leidžiasi į mano siūlomas aplinkybes, kaip aktyviai „metasi“ į spektaklį, ir žinau, jog be jos šilto, palaikančio žvilgsnio šis procesas būtų žymiai sunkesnis.
Jolanta, lengvumo, sveikatos, kuo daugiau jūros, saulės ir vėjo mintims prapūsti!
Aktorė Vitalija Mockevičiūtė: Jolantą pažįstu nuo labai seniai – mes susitikome Klaipėdoje. Aš vienerius metus mokiausi Klaipėdos fakultete saviveiklinių teatrų režisūroje. Jolanta tuo metu taip pat šiame fakultete jau antrus metus studijavo Lietuvių literatūros ir režisūros specialybėje. Gerai ją atsimenu – lieknutę, labai gražią, nuostabiai dainuojančią folkloriniame ansamblyje. Po metų viską mečiau ir stojau į tuometinę Konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Ir stebuklas – kai perėjau į antrą kursą, Jolanta taip pat atvažiavo į Vilnių ir įstojo į Jono Vaitkaus vadovaujamą kursą. Aš ją aplenkiau, tapau už ją vyresne. Nuo to laiko likimas mus ir jungia. Nuo pat mūsų profesinės karjeros pradžios mes kartu dirbame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir „gyvename“ vienoje grimerinėje. Kiek prisikalbėta, ypač per didžiuosius spektaklius, kur beveik visa trupė dalyvauja, ypač per „Išvarymą“ (rež. Oskaras Koršunovas, 2011). Jolanta labai apsiskaičiusi, perskaito naujausias knygas, pažiūri naujausias premjeras, aplanko parodas. Pagal jos rekomendacijas ir refleksijas aš dažnai pasirenku, ką reikia skaityti ir žiūrėti. Su ja visada labai įdomu, nes ji plačiai, šiuolaikiškai ir giliai žvelgia į meno pasaulį.
Aktorius, režisierius Ramutis Rimeikis: Jolantą įsidėmėjau iškart jai atėjus į teatrą. Ypač gerai ją atsimenu, kai suvaidino Sofiją mano režisuotame spektaklyje – Juozo Erlicko „Pakeleivingi“ (1993). Stebėdamas Jolantą jau daugiau nei trisdešimt metų, žaviuosi jos darbštumu, atsakingumu, reiklumu sau. Dabar kartu vaidiname „Sieros magnolijose“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, 2022). Stebiuosi, kiek jos personažas turi skausmo, vidinio „užtaiso“, kad man net šiurpas kartais krečia. Ir visa tai – be žodžių. Ką žodžiais pasako – tai viena, bet kiek daug ji išgyvena viduj! Neabejoju, kad visa tai yra išgyventa ir realiame gyvenime, antraip scenoje to suvaidinti nebūtų įmanoma. Akivaizdu, kad scenoje visus savo išgyvenimus panaudoja. Patirtis yra viena, bet Jolanta moka kažkaip kabintis ne tik už gyvenimo, bet ir už vaidmens. Kokį vaidmenį bevaidintų – didelį ar patį mažiausią, ji visada ištransliuos mintį, liks matoma. Toks, pavyzdžiui, jos Geografės vaidmuo „Atžalyne“ (rež. Jonas Vaitkus, 2013). Rodos, vienas sakinys, bet iš jo ji vaidmenį sukūrė.
Labai įdomu Jolantą stebėti, ypač kartu vaidinant. Ji tikrai ryški aktorė. Labai gaila, kad kol kas nebuvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi, nes tikrai jo verta.
Jolanta reikli ne tik sau, bet ir kolegoms. Ji ypatingai atsidavusi visoms repeticijoms. Jei režisierius mažiau talentingas, ji ima ir pati sukuria įsimintiną vaidmenį. Aktorius Rytis Saladžius: Jolantą prisimenu nuo „Meistro ir Margaritos“ (rež. Oskaras Koršunovas, 2000) laikų. Su šiuo spektakliu esame nemažai keliavę. Spektaklio premjera įvyko Avinjone, buvome Paryžiuje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Vokietijoje, Lenkijoje (Torunės teatro festivalyje). Prisimenu jos drąsą vaidinant Helą šiame spektaklyje. Puiki scena, kur netikėtai į dušą įsiveržia Benamis, – buvo pirmas moters apsinuoginimas Lietuvos scenoje. Tarsi nuo Lietuvos teatro nukrito drovumo skraistė.
Jolanta visada buvo ir iki šiol išlieka pavyzdžiu – aktore, kuri į savo vaidmenį žiūri labai preciziškai. Ieškodama tikslumo, ji visada suranda tinkamą priėjimą prie vaidmens. Ji suranda formą, kurioje apsigyvena. Užpildo turiniu ir ryškumu visus spektaklius, kur bevaidintų. Nuostabu! Kad ir paskutiniame spektaklyje „Velnio nuotaka“ (rež. Naubertas Jasinskas, 2025). Jolantos vaidyba pritraukia akį: seki jos vieną ar kitą personažą [Pinčiuką ar Prodiuserę], jauti jos energiją.
Taip pat labai svarbu paminėti Jolantos vokalinius sugebėjimus. Pavyzdžiui, taksofono operoje „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, 2023), kai Jolanta dainuoja ir šiaip būna scenoje, ji kaip aktorė, kaip žmogus išgyvena metafizinę būtį. Jauti jos tą išgyvenimą ir puikiai atliekamą kūrinį. Labai ryškiai man įsirėžė šis Jolantos – Mamos vaidmuo. Nuoširdžiai sveikinu jubiliatę!
Aktorė Rasa Samuolytė: Kai dar Jolantą matydavau iš tolo – scenoje ar praeinančią mieste, stebėdavausi – kokia graži, liauna, paslaptinga šita aktorė! Kažkoks prancūziško stiliaus dvelksmas... O paskui, kai susitikom toj pačioj scenoj, pamačiau, kokio tai darbštumo ir užsispyrimo moteris! Kiek daug tas regimas scenoje lengvumas, vaidmens kūrimas Jolantai kainuoja.
Prisimenu jos sukurtą Karlą Jono Vaitkaus spektaklyje „Helverio naktis“ (2003). Šis vaidmuo mane taip sujaudino, kad po spektaklio negalėjau kalbėti, turėjau gerokai nužliumbti. Prisimenu Jolantą tai su prancūzų kalbos žodynu, tai su anglų kalbos testais (abi šios kalbos jai „pasidavė“), ir po kurio laiko – sėdinčią Palangos bibliotekoje su prancūzų dienraščiu, gal Le Monde. Ji tiesiog jį skaitė. Elegantiškai. Tarsi tai būtų vienas iš kasdienybės ritualų...
Ir dar prisimenu jos keptą vištą su šokoladu! Tai buvo taip ypatinga ir skanu!
Norisi šitam įvairiapusiais gebėjimais apdovanotam žmogui palinkėti kūrybingo, įdomaus, svarbaus susitikimo su režisiere ar režisieriumi, su vaidmeniu, kurie darkart atskleistų šią Aktorę, o gal net atvertų ir mums, ir jai pačiai nežinomą pusę.
Jolanta, linkiu kūrybos džiaugsmo ir laiko, kuriuo dalintumeisi su artimaisiais, mylimaisiais. Tada laikas – tas bėglys – sulėtėja.
Aktorė Jūratė Vilūnaitė: Jolanta – mano bendrakursė. Mūsų kurso vadovas kreipė mus domėtis senąja baltų kultūra, mokytis liaudies dainų. Jolanta jų mokėjo labai daug – autentiškų, negirdėtų, mokė mūsų kursą įvairiausių dainų, dainuoti jas keliais balsais. Pati dainavo labai gražiai! Man nuo pat pradžių atrodė, kad ji žino, ko nori savo profesijoje ir labai kryptingai, valingai to siekia. Kartu vaidinome spektaklyje „Orkestras“ (rež. Arturas Valudskis, 1991), ten ji mokėsi groti kažkuriuo pučiamuoju instrumentu (atrodo, trombonu), puikiai jį įvaldė. Kartu šokome „Lugnazado šventės šokiuose“ (rež. Gytis Padegimas, 2001). Jolanta – aukščiausio lygio profesionalė, į savo darbą žiūri labai rimtai ir siekia jį atlikti šimtu procentu. Ji labai intelektuali, pati imasi iniciatyvos, suranda kūrinius, kurie jai svarbūs, įdomūs, suburia bendraminčių komandą ir įgyvendina tai scenoje. Labai žaviuosi, gerbiu ir myliu savo bendrakursę!