— Dalia, kovo 6 d. griešite LVSO koncertų salėje su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Gal galėtumėte šiek tiek pristatyti, koks tai bus koncertas?
— Kovo 6-osios vakaras man bus ne tik dar vienas pasirodymas, bet savotiška muzikinė išpažintis. LVSO koncertų salėje kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliksime vieną didingiausių ir sudėtingiausių opusų smuiko repertuare – J. Brahmso Koncertą smuikui ir orkestrui D-dur. Būtent su šiuo kūriniu man pavyko laimėti prestižinius Henryko Szeryngo (Meksika) ir J. Brahmso (Austrija) konkursus. Kiekviena šio kūrinio nata man primena tas intensyvias akimirkas, kai turėjau įrodyti savo meistriškumą tarptautinėje arenoje. Tai nėra tiesiog solisto „pasirodymas“. Tai gilus, filosofinis dialogas tarp smuiko ir orkestro. J. Brahmsas čia neieškojo lengvų sprendimų – jis sukūrė muziką, kuri reikalauja ne tik fizinės ištvermės, bet ir emocinės brandos. Man šis vakaras bus apie meilę muzikai, ištvermę ir tą nepaaiškinamą ryšį, kuris gimsta tarp scenos ir klausytojo.
— Gyvendama ir studijuodama aspirantūrą Paryžiuje planavote solinę karjerą, tačiau 2015 m. gavus kvietimą tapti Valstybinio Vilniaus kvarteto primarija, Jūsų gyvenime įvyko posūkis. Kuo skiriasi būti solistei simfoniniame koncerte ir griežti kvartete pirmuoju smuiku? Kuris amplua Jūsų širdžiai artimesnis?
— Nors 2015-ieji ir kvietimas tapti Valstybinio Vilniaus kvarteto primarija atrodo kaip ryškus posūkis, aš tai vadinu ne krypties pakeitimu, o horizonto išplėtimu. Paryžiuje planuota solinė karjera niekur nedingo – ji organiškai susipynė su kamerine muzika. Per tuos metus, dirbdama kvartete, nenustojau koncertuoti kaip solistė: griežiau su orkestrais Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, o su „Grand Trio Vilnius” (trio su pianistu Petru Geniušu ir violončelininku Davidu Geringu – aut. past.) dalyvavome prestižiniuose festivaliuose Berlyne, Sienoje ar Usedome. Taip pat įrašiau ir išleidau šešis kompaktinius diskus.
Susiję straipsniai
Būti soliste su simfoniniu orkestru – tai tarsi stoti prieš milžinišką vandenyną. Čia reikalingas didelis mostas, ryški projekcija, tam tikras kūrybinis „egocentrizmas“ gerąja prasme. Tai aukštos įtampos ir maksimalios individualios atsakomybės būsena.
Griežti pirmuoju smuiku kvartete – tai visai kita, intymesnė, bet ne mažiau sudėtinga disciplina. Čia esi „pirmas tarp lygių“. Jei solo koncertas yra monologas ar grandiozinis debatas su orkestru, tai kvartetas yra intelektualus, filosofinis pokalbis tarp keturių draugų, kur turi girdėti kiekvieną kito kvėptelėjimą. Kvartetas mane išmokė mikroskopinio tikslumo ir dar jautresnio įsiklausymo, kas paradoksalu, bet labai padeda grįžus į solinę sceną – net ir grodama su dideliu orkestru, aš dabar ieškau kamerinio ryšio su kiekvienu muzikantu.
— Jūsų darbas yra neatskiriamas nuo buvimo dėmesio centre. Ar esate sau griežta? Kas Jums padeda išgyventi vidines krizes ir įtampas?
— Meluočiau, jei sakyčiau, kad esu sau atlaidi. Tiesą sakant, esu sau be galo griežta ir reikli – kartais net per daug. Perfekcionizmas yra mano nuolatinis palydovas: iš savęs visada reikalauju aukščiausio rezultato. Prisipažįstu, su šiuo vidiniu kritiku kovoti vis dar sekasi sunkokai, tai kasdienis procesas.
Buvimas dėmesio centre įpareigoja, tačiau būtent čia slypi didžiausias pavojus „sudegti“. Kas man padeda išgyventi tas vidines krizes ir milžinišką įtampą? Pirmiausia – mano tikėjimas Dievu. Tai yra mano pamatas ir ramybės uostas. Tikėjimas man suteikia esminį suvokimą: nei vienas iš mūsų nesame tobuli. Mes esame tik žmonės, o siekti to absoliutaus, dieviško tobulumo mes tiesiog neturime teisės – tai ne mūsų galioje. Kai pajuntu, kad reikalavimų kartelė pradeda mane spausti prie žemės, sau primenu: esu tik instrumentas Kūrėjo rankose. Mano užduotis nėra būti tobula, mano užduotis – būti tikra ir per muziką dalintis ta šviesa, kurią gavau. Tai padeda įtampą paversti dėkingumu.
— Ar yra muzikos epocha, kuri artimiausia Jūsų širdžiai?
— Tiesą sakant neturiu vienos vienintelės mėgstamiausios epochos. Manau, kad kiekvienas laikotarpis muzikos istorijoje atvėrė vis kitas žmogaus sielos kerteles, ir pasirinkti tik vieną epochą reikštų save apriboti. Kaip atlikėja, visada stengiuosi „įsimylėti“ tą kūrinį, kurį groju tą akimirką. Kai ruošiuosi J. Brahmso koncertui, visa širdimi esu romantikė. Kai repetuojame šiuolaikinį kvartetą, tampu modernaus garso ieškotoja. Man svarbiausia, ne kada kūrinys parašytas, o ar jis yra tikras ir ar jis randa atliepį mano sieloje.
— Dažnai girdime, kad menininkams jų profesija yra visas gyvenimas. O kaip yra Jums? Kaip Jums sekasi ieškoti balanso tarp profesinės veiklos ir likusio gyvenimo?
— Tai labai populiarus, net šiek tiek romantiškas mitas, kad menininkas privalo „degti“ tik savo profesija 24 valandas per parą, o visa kita – tik antraeiliai dalykai. Anksčiau aš pati gyvenau tokiu ritmu: kai intensyviai koncertuodavau tik kaip solistė, namų nematydavau po mėnesį ar du. Tačiau būtent tada supratau, kad toks gyvenimo būdas – ne man. Su didžiule pagarba žvelgiu į kolegas, kurie visą gyvenimą taip nugyvena, bet aš pajutau, kad be asmeninio gyvenimo pilnatvės mano muzika praranda gylį ir prasmę. Man balansas yra esminė vertybė. Aš supratau, kad negaliu publikai duoti to, ko pati neturiu sukaupusi viduje. O tam, kad turėčiau ką atiduoti scenoje, turiu pati „pasisemti“ paprasto, žmogiško gyvenimo džiaugsmo už koncertų salės ribų.
Šiuo metu išgyvenu nuostabų laikotarpį ir neslepiu savo laimės – su mano sužadėtiniu Andriumi be galo džiaugiamės artėjančiomis vestuvėmis. Galimybė leisti laiką su brangiais žmonėmis, atrasti akimirkų savo mėgstamoms veikloms man suteikia tą vidinę ramybę, kurios šiandienos pasaulyje tiek mažai.
— Kas Jus džiugina gyvenimo kasdienybėje?
— Mano kasdienybėje džiugesys slypi paprastume ir tame balanse, kurį pavyksta sukurti tarp dvasinio bei fizinio pasaulio.
Pirmiausia mane džiugina sportas. Sportuoju daug ir intensyviai – tai tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Scenoje mes matome tik galutinį, estetišką rezultatą, tačiau groti tokį monumentalų kūrinį kaip J. Brahmso koncertas yra milžiniškas fizinis krūvis, prilygstantis rimtai sporto treniruotei. Sportas man padeda ne tik palaikyti reikiamą fizinę ištvermę, bet ir yra geriausia „išsivalymo“ priemonė. Kai bėgu ar kilnoju svorius, atsipalaiduoju psichologiškai, „išpurtau“ tą susikaupusį perfekcionizmą ir įtampą. Tai mano laikas, kai kūnas dirba, o galva ilsisi.
Po tokio aktyvumo mane be galo džiugina tyla. Po ilgų valandų muzikos, tyla namuose yra prabanga. Tai laikas pabūti su savimi bei artimaisiais, padėkoti Dievui už suteiktas galimybes ir tiesiog nurimti.