Specialiai lrytas.lt redakcijai Prahos Mūzų menų akademijos profesorė emeritė G. Lukšaitė-Mrázkova atsakė į kelis klausimus.
Ką išgirsime jūsų pasirinktoje Čekijos kompozitorių programoje?
XVIII a. itin sparčiai vystėsi simfoninė, kamerinė ir klavišinė muzika, čekų kompozitoriai ne tik dalyvavo šiame procese, bet daugelis tapo jo lyderiais. Keturi kompozitoriai – Josefas Antonínas Štĕpánas, Leopoldas Koželuhas, Jiří Antonínas Benda, Janas Ladislavas Dusíkas – savitai darė įtaką muzikinio skonio metamorfozėms ir stiliui. Jie buvo vieni geriausių savos srities profesionalų ir sukosi aukštojoje visuomenėje: mokė princeses ir būsimas valdoves, bičiuliavosi su įtakingomis asmenybėmis. Tai skamba beveik kaip pasaka, tačiau jų asmeniniame ir profesiniame gyvenime tolydžio atsispindi dinamiškas XVIII amžius – jį paveikę karai, revoliucijos ir religiniai nesutarimai.
Dar būdami gyvi jie sulaukė šlovės ir pripažinimo, kol jų vietos neužėmė genijai, pakylėję šią muzikinę bangą į naujas aukštumas ir užkariavę pasaulio scenas. Todėl šįkart kviečiu pažinti čekų kompozitorius, iš kurių mokėsi bei įkvėpimo vėliau sėmėsi ir Beethovenas, Mozartas, Schubertas bei kiti muzikos genijai.
Jūs sugrąžinote klavesino instrumentą ir barokinę muziką Lietuvai. Kokius pokyčius matote?
Kol grojau Sauliaus Sondeckio kameriniame orkestre basso continuo, senąją muziką atlikdavome moderniais klavišiniais instrumentais. Jie neturi barokinio skambesio, nereaguoja, neatliepia. Mes juokaudavome, kad grojame siuvimo mašina. Šis sąstingis užtruko labai ilgai. Tokia pati istorija kartojosi ir Čekijoje. Tuo metu mano profesorė Prahos muzikos akademijoje irgi grojo tokiu moderniu instrumentu, bet buvo pasistačiusi garso stiprintuvus. Tik kad tas garsas visiškai neatitiko barokinio garso. Kai pagaliau atsirado tikslesnės barokinių instrumentų kopijos, panirau ir ilgas valandas sėdėdavau, ieškodama barokinio skambesio.
Džiaugiuosi, kad bent Prahoje, kur ilgai dirbau dėstytoja, pavyko studentus sudominti barokiniu klavesinu, ir per tuos 40 metų išugdžiau labai daug klavesinininkų. Šiandien pastebiu, kad muzikantai nesiryžta atlikti klavesino muzikos rečitalio, kviečia daugiau instrumentalistų, ir koncertai įgauna kitokią formą. Visą koncertą groti solo sugeba ne visi. Atsiprašau, jei ką nors įžeisiu.
Šiandien Prahoje yra stipri klavesino mokykla, matau, kad mano ugdytinės stiprina kamerinio atlikimo tradiciją. Gaila, Prahoje taip ir nepavyko įkurti senosios muzikos katedros, kad studentai galėtų tobulintis ne tik teoriškai, bet ir groti senaisiais barokiniais instrumentais ar tiksliomis jų kopijomis. Kol kas Prahos muzikos akademija vis dar susilaiko.
Ar galima instrumentą taip jausti, kaip pasakojate, – kad tas garsas barokinis, o šitas – jau nebe, nors ant klaviatūros paspaudžiate tą pačią natą?
Žinoma. Pavyzdžiui, aš Valdovų rūmuose atsisėdu prie klavesino ir jaučiu, kas prieš tai juo grojo! Galiu nuraminti, kad tikrai gerai grojantieji (juokiasi). Duodi impulsą – ir klavesinas iškart atliepia. Jeigu būtų groję mėgėjai, instrumentui reikėtų ilgesnio laiko reaguoti.
Susiję straipsniai
O kaip senąją muziką priima Lietuvos aukštosios muzikos mokyklos?
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje tam dar ne laikas. Aplinka dar nepasiruošusi ir viso to nepriima – senos programos, sena mąstysena. Atsiprašau, bet taip yra. Todėl nepaprastai žaviuosi, kad Valdovų rūmuose sudaromos sąlygos išgirsti senąją muziką ir Lietuvai šis centras – didžiulis laimėjimas. Tai keičia ir Lietuvos muzikavimo tradicijas. Staiga išvydome, kad yra jaunų senosios muzikos atlikėjų, studijavusių užsienyje. Matau, kad Valdovų rūmai tapo vieta, kur jie gali realizuoti kūrybinius sumanymus, – tai atveria vartus į barokinės muzikos pasaulį, labai tuo džiaugiuosi.