Uostamiesčio scenoje nušvito Senajame Testamente aprašyto didžiausio pasaulinio tvano interpretacijos.
„Nekalbu apie praeitį, neprognozuoju ateities. Man labiau rūpi savas laikas – gyvenu tvano nuojautoje čia ir dabar. Po biblinio tvano Dievas danguje išpiešė vaivorykštės lanką, sudarė taikos sutartį. Nojui pažadėta – kol šis sandoros ženklas šviečia žmonėms, tvanas į Žemę nebegrįš. Ar tai tiesa? Keliaudamas po labiausiai užterštus pasaulio miestus nebematau vaivorykštės, nepastebiu Dievo ženklų“, – per spaudos konferenciją pristatydamas spektaklį „Nojaus arka“ kalbėjo iš Klaipėdos kilęs, aktorių šeimoje išaugęs J.Brazys.
Naujas tvanas gal jau užplūdo
Režisierius neslėpė, jog noras prisiliesti prie biblinių temų, Nojaus mite ieškoti žmoniją galinčių išgelbėti kodų gimė skaitant ne tik Šv. Raštą, bet ir ankstesnius tekstus: „Viskas kartojasi, mums tik atrodo, kad išrandame savo kalbą, o iš tikrųjų kartojame tai, kas neišvengiama. Tos pačios istorijos apie puikybę, ribų peržengimą, bandymus pakilti iki dievų. Gal tai ir yra žmogiškoji tragedija – amžinas pasikartojimas? Stovėti prieš gamtą ir banaliai tikėtis, kad šįkart bus kitaip“.
Paniręs į kruopščiai moraliai pasvertų, per šimtmečius sąmoningai cenzūruotų Bibiljos tekstų gelmes, lygindamas juos, siedamas su šiandiena J.Brazys linkęs manyti, jog daugybė pasakojimų liko už šventraščio ribų: „Pasaulinio tvano katalizatorius kanoninėje versijoje kažkodėl nutylimas – pateiktas tik vienu sakiniu: „Tomis dienomis, kai dangiškosios būtybės susijungė su žmonių dukterimis, Žemėje pasirodė milžinai“.
„Ką reiškia sandora šiandien? Gyvename pranašystės laike – galbūt jau seniai skęstame, tik tvanas mūsų neužplūsta kaip gamtos jėgų šėlsmas, nekrenta iš dangaus. Jis lėtai ir sistemingai reiškiasi per įkyrų triukšmą, vaizdų perteklių, per smurtą, nevaldomą agresyvumą netgi sau pačiam, dirbtinę gyvybę, intelektą, galimų nelaimių nuojautas. Galime tai vertinti kaip tik norime, teigti, jog tvanas neišvengiamas“, – biblinius siužetus spektaklyje šiuolaikiškai interpretuoja jaunas režisierius.
Kita arka – jūriniai konteineriai
Mitologinė arka, į kurią Nojui pasaulinio tvano išvakarėse buvo leista įlaipinti savo šeimą, įvairius gyvius, J.Braziui pirmiausia yra sudėtinga technologinė ir dvasinė konstrukcija, suręsta pagal Dievo brėžinį. Režisieriui įdomu ir tai, kokius keleivius, kokių tikslų ir kriterijų vedinas šių laikų Nojus, paklusdamas Dievo valiai, būtų atsirinkęs ir įsileidęs į savąją arką. Spektaklyje taip pat gvildenami atsakomybės už dramatišką žmonijos ateitį, jos egzistenciją klausimai.
„Šiandien atrodo, jog kiekviena diena atneša naujų skaudulių. Žmonės dar niekada nebuvo tokie vieningi stichinių grėsmių akivaizdoje ir tuo pat metu tokie susiskaldę etninių, regioninių, religinių konfliktų akivaizdoje. Mus visus tarsi vienija teisingumo troškimas – neleisti vienas kitam paskęsti, bet tik tada, jeigu tie kiti individai atitinka mūsų moralės matricą“, – liūdnai pastebi J.Brazys.
J.Brazio ir jo komandos statomos arkos veiksmas rutuliojasi kiek industriniame šiuolaikinio pasaulio kraštovaizdyje. Pagrindinis scenografijos elementas – jūriniai konteineriai. Globalizacijos objektai, skirti gabenti prekes, medžiagas, kūnus, pavirsta daugiafunkce erdve. Juose ir aplink juos skleidžiasi scenos, kuriamos nuolat persikūnijančių, Užgavėnių personažus primenančių aktorių.
Kryptis – į pasaulinį tvaną ar iš jo?
Spektaklio kūrėjams, regis, knietėjo savo kailiu pajusti iš jūros į krantą išmestų konteinerių logistikos prasmę, Tarsi jie, plaukdami kitokia Nojaus arka į kažkokį naują pasaulį, būtų nusiritę nuo laivo denio. Išsikapanoję į sausumą jie dabar stovi ir žiūri mums akis. Kas tuose konteineriuose sudėta ir užkonservuota, kokios gyvybės paslaptis ten saugomos, ką norėta pergabenti į ateitį?
Bibliniai tekstai itin talpus – kiekvieną eilutę galima savaitę analizuoti, ieškoti idėjų, gryninti scenai tinkamiausius veiksmus. Vienuolika Klaipėdos dramos teatro aktorių spektaklį „Nojaus arka“ kūrė laboratorijos principu – iš pradžių visi kalbėjo, analizavo, bandė įžvelgti platesnius ir gilesnius kontekstus, paskui – juodas darbas repeticijų salėse. Kūrybos laisvės užteko visiems.
„Kitaip negalima inscenizuoti šventraščių. Bet tai nereiškia, kad perpasakojame senas istorijas. Tai ne klasikinis pastatymas, ne psichologinė drama su viena aiškia dramaturgijos ašimi. Scenos nesujungtos linijine schema, kiekviena turi savo pradžią ir pabaigą. Interpretacijos veda į pasaulinį tvaną arba iš jo“ , – spektaklį kaip globalinių katastrofų nuojautos analizę pristato J.Brazys.
„Debesys kaupiasi, apsiniaukę, gal jau ir krapnoja. Apsisprendimo momentas – ar susibursime kartu statyti arkos, ar ne – nuo to viskas priklausys. Įlindęs į spektaklio kostiumus kuriu vis naujus personažus. Scenos – kaip paveikslai, aktoriai – lyg potėpiai, išreiškiantys režisieriaus viziją“, – potyriais dalijosi ne pirmame J.Brazio spektaklyje vaidinantis aktorius Džiugas Grinys.
Ne išsigelbėjimas, o dvasios būsena
Laboratorinis spektaklio kūrimo metodas Rimantui Pelakauskui ir kitiems aktoriams – ne naujiena, bet šįkart prosesas buvo preciziškai detalus: „Ilgokai gliaudėme į kelis puslapius telpančią Nojaus istoriją, analizavome, fantazavome, kaip jis ėjo su Dievu. Spektaklis apie šių dienų pasaulį, apie ore tvyrančią apokaliptinę senojo mito atmosferą. Kur mes einame? Teatras neduoda atsakymų, kartu bandykime suprasti, kaip vaduotis iš nuodėmingo ir baisaus laikmečio“, – tvirtina R.Pelakauskas
Aktorei Digna Kulionytė šis spektaklis irgi žadina prieštaringų minčių ir dvasinių jausenų: „Žvelgiant į tai, kas vyksta mūsų pasaulyje atrodo, kas mes jau esame tvane. Tik neaišku, ar būsime priimti į arką, ar liksime už jos ribų. Širdin skverbiasi baugi nuojauta, kad arką stato ar jau pasistatę kiti galingi, kitokiomis vertybėmis gyvenantys žmonės. Man užtektų ir to vieno jau įvykusio tvano, tada nereiktų statyti jokių arkų. Bet tikrai jaučiu, kad reikalai klostosi ne taip kaip norėčiau“.
Kūrėjai žiūrovams siūlo iš anksto nusiteikti – nesistengti „suprasti spektaklio siužeto“, o leisti sau būti jo paveiktiems. Neieškoti atsakymų į amžinuosius klausimus, bet patirti egzistencinę įtampą. „Nojaus arka“ teatro scenoje – ne išsigelbėjimo simbolis, bet dvasinė būsena. J.Braziui tvanas – ne grėsmingas stichijos išpuolis, o laikas. Laikas, kuriame, pasak jo, galbūt jau ir gyvename.
* * *
Klaipėdos dramos teatras. Spektaklis „Nojaus arka“. Režisierius Jokūbas Brazys, pjesės autorius Elijas Martinenko.
Vaidina aktoriai Rimantas Pelakauskas, Vaidas Jočys, Džiugas Grinys, Digna Kulionytė, Justina Vanžodytė, Karolis Norvilas, Jonas Viršilas, Renata Idzelytė, Samanta Pinaitytė, Lina Krušnaitė, Alina Mikitavičiūtė. Scenografijos autorė Barbora Šulniūtė, kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė, kompozitorius Mantas Mockus, šviesų dailininkas Karolis Zajauskas, vaizdo projekcijos Alberto Vaitiekaus, režisieriaus asistentas Alius Veverskis.