Naujo LNDT spektaklio režisierius Karolis Kaupinis: „Viskas šiame materialiame pasaulyje susiję su laiko ėjimu“

Spektaklio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ autorius ir režisierius – Karolis Kaupinis. Šio kūrinio premjera LNDT Didžiojoje salėje numatyta balandžio 10–12 dienomis. Daivai Šabasevičienei režisierius pasakoja, kas jį atvedė iki spektaklio temų.

– Jau anksčiau apie tai galvojau, kad kuriamo meno negalima paversti pragyvenimo šaltiniu: „Kuriu, nes turiu užsidirbti pragyvenimui.“ Jeigu pavyksta iš to gyventi – puiku, bet tai neturi tapti „reikia ką nors sukurti, kad turėčiau iš ko gyventi“. Idealu kurti tuomet, kai tikrai to nori. Tada jau nesvarbu, kiek laiko tai užtruks. Svarbiausia išlieka idėja.

Man taip buvo ir filmą kuriant, ir dabar – spektaklį. Aš neskubu. Noriu tikrai tikėti kūriniu. Taip dažnai būna rašantiems disertaciją: pasirenka temą, o po trijų mėnesių jau būna išsekę nuo tos idėjos, nes ji nėra ta idėja, kuria degtų trejus metus. O idėja, su kuria gali gyventi kelerius metus, tau tampa ta pirma ir gal net paskutine idėja. Kaskart darai tarsi jau paskutinį savo darbą. Dėl to leidi sau neskubėti, kiek pavyksta. Ilgai kūriau ir abu filmus, ir šis spektaklis randasi jau ne pirmi metai.

Šiuo atveju tai susiję ir su mano žmona, ir su jos šeima. Iki to aš buvau tik spektaklių stebėtojas, o vedęs kiek giliau pakliuvau į teatro pasaulį: dažnesni apsilankymai teatre dėl žmonos darbo, paskui jau nuvažiavus pas Paulės tėvus (aktorę Daivą Stubraitę ir scenografą Sergejų Bocullo) – begalinės kalbos apie teatrą. Kaip mano – pedagogų šeimoje, taip ir teatralų šeimoje yra tos didžiosios refleksijos. Arba mažosios istorijos, įvairūs anekdotai...

Nuvažiavęs į Kauną tarytum teatro knygą vartyčiau; jie aktyviai ten dalyvauja, o aš šiek tiek iš šalies klausau. Tai, kas tose istorijose vyrauja, yra nuolatinis bandymas ką nors restauruoti, papasakoti, kaip buvo. Įvertinti – save, kitus bendroje mūsų teatro ir apskritai mūsų kultūros istorijoje.

Tą bestebėdamas išgyvenau iki tokio savo amžiaus, kai vis dažniau susiduriu su žmogaus mirtingumu: artimesnių žmonių mirtimis, savo paties laikinumo supratimu. Vis dažniau imu galvoti apie egzistenciją.

Ankstyvoje jaunystėje atrodo, kad visas gyvenimas dar prieš akis, o nuo kokių trisdešimt penkerių tas „prieš akis“ ima vis trauktis, supranti, kad kai kas jau už tavęs. Iš čia ir atsirado žmogaus laikinumo tema ir begalinis žmogaus noras tą laikinumą įveikti, kai tik jis tave paliečia. Dar prisidėjo pandemija, karas. Tai pirmas fundamentalus susidūrimas su egzistencine išnykimo grėsme.

Pandemijos pradžioje atrodė, kad gali vos ne visi numirti, kad tai kaip naujas maras, o karo pradžioje – kad mūsų tautą tuoj ims ir nušluos viską naikinanti imperija. Neliks nei aplinkos, nei artimųjų, nei mūsų atsiminimų.

Todėl šeimos kalbos apie teatro legendas, egzistencinis nerimas ir asmeninis laikinumo supratimas – šie trys atskiri dalykai tapo vienu dariniu, kurio junginį sumaniau sukurti praėjusio sezono „Versmės“ festivaliui.

Lig tol nesupratau, kodėl reiktų rinktis teatrą. Apskritai aš dažnai teatre netikiu tuo, ką žiūriu. Didelį įspūdį padarė Łukaszo Twarkowskio „Lokis“ (LNDT, 2017). Man patiko, kaip režisierius naudojo mediją. Nors nemažai kas sakė, kad tai ne teatras, bet buvo aišku, kad nei kine, nei skaitydamas knygą to nepatirčiau, kaip žiūrėdamas „Lokį“. Kaip išnaudojama tikrovė – kas tikra ir netikra, kaip viskas jungiama...

– Tarytum egzistuoja dieviškoji kūryba ir žmogaus bandymas sukurti dieviškąjį pasaulį. Eini ir kartais labiau, kartais mažiau priartėji. Norisi to rojaus – amžino, tobulo, nuostabaus, pilnatvės jausmo... Pavyksta, nepavyksta, kartais išgyveni, kartais mažiau išgyveni. Žmogaus bendras siekis – laimė.

Su Paule perskaitę Antano Maceinos „Jobo dramą“ supratome, kad laike laimė yra neįmanoma todėl, kad laimė pagal apibrėžtį yra tai, kas nesibaigia. Viskas, ką vadiname laime, nėra laimė. Dažniausiai tai yra malonumas, laimės erzacas, nes laimė turėtų nesibaigti, o malonumas baigiasi. Tad tikra laimė turėtų būti ten, kur nebėra laiko, o jo nebėra tik anapus, nes viskas šiame materialiame pasaulyje susiję su laiko ėjimu. Esu tikintis žmogus – tikiu Dievo esybe ir tikiu, kad yra materialus pasaulis šiapus ir nematerialus anapus. O tikint tuo, visas pasaulio vertinimas yra kitoks.

Kartu su Paule – spektaklio bendraautore – ėmėme ieškoti siužetinės linijos ir, regis, ji sugalvojo bandymą atkurti praėjusią legendą. Pakartoti tai, kas praėjo. Tada bandėme ieškoti to legendinio spektaklio, kurį visi laikytų tuo „esminiu legendiniu lietuvių spektakliu“. Paklausinėjus visi kritikai surašė skirtingus spektaklius. Viskas yra subjektyvu. Tada atsirėmiau į savo patirtį ir apsistojau ties Oskaro Koršunovo „Įstabiąja ir graudžiąja Romeo ir Džuljetos istorija“ (2003 m.), nes gerai pamenu tą spektaklį kaip man, paaugliui, palikusį didelį įspūdį.

– Būnant Čikagoje, kai kelis kartus važiavau į Ameriką pristatyti filmo ar kitais reikalais, lietuvių bendruomenės vis nusivesdavo į kapines. Ir man vis įvykdavo atradimas – čia atskira Lietuva, čia tiek daug jau numirusių lietuvių... Čia visa atskira istorija!

Radau ir seniausius laidojimo namus Čikagoje – „Petkus and Sons“. Jie kitados susikūrė feisbuko puslapį – „Lietuvių mirties pranešimai“. Daugiau ten nieko nėra, tik vardas, pavardė, o komentare – nekrologiukas. Ši paskyra buvo sukurta tam, kad lietuvių bendruomenė praneštų apie netektį, nes dažniausiai senesnio amžiaus žmonėms jau sunku susekti visas netektis.

Keistas jausmas apima, kai slenki per tą puslapį ir matai nesibaigiančias lietuviškas pavardes. Nė vienos jų nespėji įsidėmėti, viskas dingsta, kaip dažniausiai su feisbuku būna. Ir aš kas kokias tris savaites vis įsijungiu tą puslapį, pažiūriu, kiek lietuvių per šį laiką vėl numirė.

Man labai patiko pats principas, tas „bėgimas“, kaip būna prie didelių karo memorialų. Tu prieini prie eilėmis išrašytų pavardžių, pavyzdžiui, panteone Baryje „Sacrario dei caduti d’oltremare di Bari“, vaikštai ir regi tas nesibaigiančias pavardes.

Mane labai sudomino bandymas įamžinti visą tautą. Ir aš galvoju: iš kur tai ateina? Bandymas pavardėmis surašyti visą tautą? O tai ateina iš nuogąsčio, kad greitai gali jos nelikti. Didžiosios Europos tautos nepatiria egzistencinio nerimo, kad jų tiesiog neliks. O mes jį patiriame.

„Lietuvių mirties pranešimai“ – net pagal skambesį – praneša mums mūsų pabaigą, mirtį. Statydamas spektaklį norėčiau, kad jis ir šitą toną sukurtų – ar jau skelbiama mūsų mirtis? Ar jau artėja mūsų pabaiga? Tikrai?

– Mėgstu archyvą kaip medžiagą, man jis labai patinka. Kai kelis kartus nufilmuoji vaidybinį metrą, matai, kokia tai mašinerija, kiek pinigų, kaip sunkiai tas darosi, kiek daug pastangų reikia, kad būtų sukurtas paprastas kadras, ir tada galvoji, ar tikrai to reikia, ar jau nėra viso to nufilmuota?

Ir dėstydamas LMTA studentams nuolat kartoju, kad jie galvotų apie tai. Nes jeigu kas nors jau yra nufilmuota, gal galima naudoti tai, gal nieko naujo filmuoti nebereikia?

Kai paskaičiau „Lietuvių teatro istoriją“, supratau, kad teatro istoriją daugiausia sudaro mačiusiųjų įspūdžiai apie spektaklius, aktorių patirtis ir t. t., bet aš nieko negaliu patikrinti. Kine gali nueiti ir pažiūrėti kadaise sukurtą filmą.

Dalį lietuviškų spektaklių, kurių buvau nematęs būdamas 18–24 metų, žiūrėjau Atviros Lietuvos fondo bibliotekoje Didžiojoje gatvėje. Ten žiūrėdavau senus filmus, kino klasiką ir lietuviškus spektaklius – tai, kas buvo statyta 1989–1990 metais, viską, ko buvau nematęs ir matyt negalėjau. Bet žiūrėti spektaklio įrašus – kankinanti patirtis, ypač kai esi knygoje paskaitęs liaupsinančius įspūdžius apie spektaklį.

Vis galvodavau, kad kažko nesuprantu, nes man tai atrodė tiesiog prastas spektaklis, prasta vaidyba. Aš supratau, kad iš vaizdajuosčių neatkursiu tos patirties, kad teatras yra „čia ir dabar“, ir labai svarbus visas kontekstas. Tada nusprendžiau ne spektaklių įrašus žiūrėti, o paklausyti, pažiūrėti senas laidas apie teatrą, kurių taip pat yra daug.

Ir tose teatro laidose buvo labai daug kalbų apie laiką: „ėjo“, „praėjo“, „deja, buvo taip“... Tuomet supratau, kad man viskas susiveda. Kadangi teatras laikinas, pašalina spektaklį ir lieka tik rekvizitas, tai visi tie menininkai, teatrologai – visos tos kalbančios galvos – esmę geriausiai ir pasako.

Tada peržiūrėjau ir Valentino Masalskio interviu su Kristupu Saboliumi, kuriame V.Masalskis pasakė, kodėl teatre jis nemėgsta vaizdo įrašų (nes susimaišo tai, kas yra „čia ir dabar“, ir tai, kas yra miręs laikas). Ir tai man atrakino spektaklio formą.

– Tai gal ir auklėjimo rezultatas, bet ir pats augimas tokį suformavo. Daug laiko leidau su vyresniais už save žmonėmis. Vaikystėje labiau mėgau suaugusiuosius nei kitus vaikus, mėgau suaugusiųjų kompaniją. Pavyzdžiui, kai vasaras leisdavau kaime, mane pasiimdavo močiutės brolis ir mes eidavome pas kaimynus kombaino taisyti. Ir aš būdavau su tais šešiasdešimtmečiais–septyniasdešimtmečiais vyrais. Aš sėdėdavau, klausydavau ir man patikdavo. Iš vyresnio žmogaus visada gali išgirsti ką nors įdomaus.

Kitas dalykas: daug malonios patirties esu turėjęs su Vakarų europiečiais, amerikiečiais. Supratau, kad bendraujant su vyresniais žmonėmis iš ten laikas tarsi pranyksta, nes ten man artimesni atrodo už mane gerokai vyresni žmonės nei mano bendraamžiai. Gal taip yra todėl, kad vyresnės kartos ten yra arčiau didžiųjų sukrėtimų, didžiųjų istorinių lūžių.

Mano kartos žmogus Italijoje nuo jų toli, o aš – pirma karta po Sovietų Sąjungos žlugimo, tad man įdomiau kalbėti su žmogumi iš Italijos, kuris yra pirma karta, pavyzdžiui, po Antrojo pasaulinio karo. Tai pastebėjęs galvoju, kad jaunas ne tas, kas jaunas, dėl to ir laikas pranyksta.

Jaunystė savaime – nei pranašumas, nei trūkumas. Tas jaunystės kultas – „atėjo jaunoji karta“... Na, ji tuoj pat praeis. Tai tas pats užsiliūliavimas, trunkantis vos kelerius metus. Kažkas iš paskos visada eina.

Lygiai taip pat vyresni turi pripažinti savo laikinumą: juk negyvensi amžinai. Žmogus, kuris desperatiškai kabinasi į viršūnę laikiname pasaulyje, man kelia pasidygėjimą, atrodytų, jis pasaulyje nesupranta savo vietos ir buvimo čia prasmės.

– Gal dėl to, kad aš nesu režisierius. Aš esu kūrėjas, todėl ir kuriu nuo pradžių iki galo.

 

– Programa, kurioje dalyvavau, man labai patiko. Vien dėl to, kad aš neturiu galimybės važinėti po Europą ir žiūrėti, ką rodo teatrai. Tarkim, per savaitę Madride buvo galimybė nueiti į kelis spektaklius ir pažiūrėti, ką rodo jų nacionalinis teatras. Tas pats Briuselyje.

Kita vertus, puiku, kad galėjome su kolegėmis iš kitų šalių – Kroatijos, Ispanijos – daug bendrauti. Ir joms buvo svarbu suprasti, kuo aš gyvenu.

Atsimenu, į Madridą atskridau tiesiai po šaulių sunkių pratybų. Buvau nusiskutęs galvą, nes tose pratybose plaukai buvo labai užknisę, – labai nepatogu. Daug klausinėjo, joms buvo sunku suprasti, kad menininkas gali tai daryti. Arba tu kareivis, arba menininkas. Ispanijoje, jei eini savo noru šaudyti, tai turbūt „nacis“. Iš tų kalbų vieni apie kitus nemažai sužinojome, kuo gyvename.

Per tą savaitę spėji pastebėti, kokia susiskaldžiusi jų visuomenė. Išorės priešo neturi, dėl to vieni kitiems geroki priešai. Lyginiesi su savo šalimi. Tokie trumpi pastebėjimai leidžia gerai suprasti, kokiame kontekste Europos lygmeniu kuri.

Todėl šios rezidencijos labai naudingos. Tai ne rašymo, o patirties rezidencijos. Norint rašymo rezidencijos, reikia išvažiuoti mėnesiui, užsidaryti ir nekreipti dėmesio į aplinką, susikoncentruoti į popierių. O čia važiuoji, prisikaupi, grįžęs rašai.

– Apie dalį aktorių jau galvojau rašydamas pjesę. „Romeo ir Džuljetos“ kontekste atsirado Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis. Pasispendžiau spąstus, suprasdamas, kad jeigu jie nesutiks, turėsiu viską perrašyti. Ačiū Dievui, sutiko.

Su Vaidotu Martinaičiu pažįstami nuo filmo „Nova Lituania“ (2019 m.), paskui į šaulių skyrių atėjo pas mane, kartu būname pratybose, todėl jį neblogai pažįstu. O galvojant apie vyresnės kartos aktorių, galintį būti savimi, būti scenoje ir vien dėl to turėti svorį, tai Juozas Budraitis atrodė natūralus pasirinkimas, juolab kad jį labai rekomendavo ir Dainius, tarp jų geras santykis.

Marius Čižauskas taip pat labai tinka, nes jis iki galo nėra aktorius. Jis daro viską, ką sugalvoja, kas jam patinka. Ir man patinka ši savybė. Tai rizikinga, bet tuomet žmogus labai laisvas.

Šarūnas Meliešius man atrodo labai gilus, jautrus žmogus, o kartu labai paslankus aktorius. Aistė Zabotkaitė man labai patinka dėl psichofizikos, charizmos. Vaidilė Juozaitytė man labai patiko Jernejaus Lorenci spektaklyje „Svetimas“, ji turi labai daug laisvės. O Nelė Savičenko man yra gyva legenda, su kuria tiesiog garbė dirbti kartu.

Bet visus šiuos žmones visų pirma vienija kažkoks gilus humanizmas. Aš nelabai mėgstu dirbti tais, kurie gerai daro savo amatą, bet yra atstumiantys žmonės. Galiu pakęsti, jeigu reikia, bet malonumo būti kartu nėra. O čia tiesiog mėgaujuosi kiekviena repeticija, noriu į jas eiti.