Po premjeros tapo akivaizdu, kad šis spektaklis – ne eilinė vaikiška premjera, o svarbus šalies teatrinio gyvenimo įvykis.
Juk ne taip lengvai randasi tikrasis, tradicinis lėlių teatras, besiremiantis tik lėlininkams būdingu santykiu su mažaisiais žiūrovais. Jame labai trapi riba tarp infantilumo ir įtaigaus bendravimo su mažaisiais žiūrovais, tarp tekstinio informacijos srauto ir pauzių – meninės tuštumos, be kurios geras kūrinys neįsivaizduojamas.
O „Broliai juodvarniai“ – tai ir sodrus įvairių istorijų, ir labai vizualus spektaklis, užburiantis ne tik jaunuosius, bet ir vyresnius žiūrovus. Greta visų temų ir asociacijų jame labai ryškios šeimos ir pasiaukojimo vienas kitam temos. Čia nedeklaruojama meilės tema, ji tiesiog perteikiama veiksmu, atsidavimu ir nuojautomis.
Spektaklio pamatas – viena gražiausių lietuvių pasakų, kurioje pikta pamotė ragana užkeikia dvylika brolių, jie pavirsta juodvarniais, o jaunėlė sesuo iškeliauja jų ieškoti. Istorija vejasi kaip sudėtingiausiame grafiniame linoraižinyje – čia daug peripetijų, veiksmo, kol herojus prisiveja laiminga pabaiga.
Čia jokie prakeiksmai negalioja, čia nereikia broliams iš dilgėlių megzti marškinių – užtenka kantrybės, ištvermės ir ryžto, kad pasaka įvyktų.
Teatro „Lėlė“ pasaka tapo rimta šeimos istorija, pasibaigusia laimingai vien dėl pasiaukojimo mylimiems žmonėms, tai yra savo artimiesiems. Šiuolaikiniame gyvenime pamotes raganas ir jų burtus papildo aibė kitų grėsmių, apie kurias lėlininkai ir bandė papasakoti jauniesiems žiūrovams. Tai spektaklis, grįstas improvizacijomis, tad kiek jis bus rodomas, tiek jis kis ir replikų „į šoną“ tik daugės. Svarbu ir tai, kad jame išlaikomas saiko jausmas, o nutolus sugrįžtama prie pagrindinės temos.
Susiję straipsniai
R.Driežis, daug metų kuruojantis garsųjį Lėlių muziejų, vedantis unikalias edukacijas vaikams ir suaugusiesiems, stebintis teatro valdžių pasikeitimą ir jame vykstančius meninius procesus, po ilgos pertraukos vėl ryžosi režisuoti spektaklį. Pats ir tekstą parašė.
Iš pradžių ši modernizacija truputį nustebino. Atrodė, kam plačiaformatei pasakai reikalingos papildomos paralelinės temos, asociatyviai susijusios su visai kitais siužetais? Tokio mišraus teksto atsiradimas radosi ne tiek dėl išankstinių idėjos autoriaus nuostatų, kiek dėl siekio improvizaciją laikyti pagrindine šio spektaklio kūrybos dalimi.
Todėl ir tekstas tapo prismaigstytas šmaikščių ir labai subjektyvių pastabų, susijusių su įvairiausiomis laiko ir vietos aplinkybėmis.
Antai pagrindinis pasakotojas Šarūnas Gedvilas viso spektaklio metu kalba su žydišku akcentu. Rodos, to pakaktų pradžioje, kol giedama kalėdinė giesmė, nes, anot kūrėjų, viskas prasideda nuo Jėzulio gimimo, bet režisierius siekė ne tik priminti, bet ir įtvirtinti faktą, kad nacių okupacijos metais (1942–1943 m.) būtent šioje vietoje, Mažojoje „Lėlės“ teatro salėje, Vilniaus geto teritorijoje, veikė tikrasis geto teatras. Tai, kas nepasakoma tiesiogiai, perskaitoma tarp eilučių.
Aktoriams yra leista nukrypti ir replikuoti apie orų prognozę (juk Vilniuje jau pavasaris prasidėjo) ar kalbant apie „istorinių“ dailininkų garsius moterų portretus priminti ir dabar greta mūsų gyvenantį ne mažiau garsų portretų meistrą Adomą Jacovskį. Šie teksto inkliuzai ne tik praplečia spektaklį, edukuoja žiūrovą, bet ir suteikia šmaikštumo.
Teatro Mažoji salė yra unikali erdvė. Joje greičiausiai užsimezga aktorių ir žiūrovų ryšys. Dažniausiai būtent šioje erdvėje vaikai apskritai pamilsta teatrą. Ne kartą teko apie tai girdėti ir iš vaikų, ir iš suaugusiųjų. Pažiūrėję spektaklius Didžiojoje salėje vaikai prašo ką nors naujo pasižiūrėti ir Mažojoje.
„Broliai juodvarniai“ – kaip tik tas atvejis, kuris neabejotinai taps repertuariniu hitu.
Lėlės – svarbiausias spektaklio elementas, todėl dailininko vaidmuo šiame teatre ne mažiau svarbus nei režisieriaus.
Vaizdas ir jo funkcionalumas kuria ir formuoja metafizinę, poetinę pasakos erdvę.
Scenografė Neringa Keršulytė, scenovaizdžius aktyviai kurianti ir dramos teatrui (įsimintiniausi – Rolando Kazlo spektakliuose), ir kinui, šiame spektaklyje pasitelkė maksimalią išmonę.
Jos sukurtas vizualinis mikropasaulis savo įvaizdžiais išplėtė pasakos ribas, leisdamas pajusti subtiliausias detales, lūžinius jos elementus.
Tokia dailininkės įveiksminta paslaptis – didžiausia spektaklio vertybė. Ja tiki visi. Dėl aktyviai kintančio vaizdo randasi spektaklio dramaturgija, režisierius, pajutęs vizualinio prado svarbą, drąsiai leidžia jam suklestėti.
Ypatinga vertybe laikyčiau ir čia pat, prieš žiūrovo akis, vykstančius lėlių teatro burtus – kaip juodvarnis tampa žmogumi (Broliu) ir čia pat vėl pavirsta paukščiu. Vaikai tokias akimirkas įsidėmi visam likusiam gyvenimui.
Spektaklio kūrėjai pademonstravo ir vaikų psichologijos išmanymą, ir su didžiule meile bei atidumu padėjo atsiskleisti teatro magijai.
Žinoma, tikrieji teatro stebukladariai visada būna aktoriai. Tai Lijana Muštašvili, Š.Gedvilas ir Irmantas Jankaitis.
L.Muštašvili lemta daugiau veikti už širmos, taikliai ir neapsakomu greičiu keisti lėles, o Š.Gedvilas tampa šio spektaklio pagrindiniu pasakotoju, magijos triukų demonstruotoju, improvizacinių tekstų autoriumi. Pamažu užkariaujantis įvairių „Lėlės“ teatro spektaklių erdves, šioje pasakoje jis įsikūnija į įvairius personažus, o kartais tampa ir „Šėpos“ teatro figūra.
Nors I.Jankaitis pasodintas visiškoje tamsoje, lyg teatre trūktų paslaptingesnio apšvietimo, unikalus multiinstrumentalistas palydi kiekvieną Š.Gedvilo minčių šuolį. Jis ne tik pratęsia tekstines improvizacijas, bet ir sukuria muzikinę aplinką.
Vos porą kartų nuskamba trumpi muzikos įrašai – visa kita muzika kuriama gyvai.
Spektaklis „Broliai juodvarniai“, prasidėjęs kalėdine giesme, vaikus nukelia į kraštutines gyvenimo situacijas (juk labai pavojinga papulti į raganos žabangas), bet išlaiko šventišką atmosferą. Jaukių namų atmosferą pirmiausia sukuria pati teatro aplinka.
Premjera tarsi kviečia ir kitus lėlininkus neatsisakyti tradicinių lėlių teatro principų. Klasikinis lėlių teatras – amžinas, o jo formos gali būti pačios įvairiausios. Smagu, kai po spektaklio gali pasakyti: „Ir aš ten valgiau ir gėriau, per barzdą varvėjo ir amžiams daug ką suturėjau.“