LNOBT tapo antrąja pasaulio scena (po Anglijos nacionalinės operos 2005 m.), pristačiusia vienintelį garsaus britų teatro ir kino režisieriaus Anthony Minghellos sukurtą operos pastatymą.
2006 m. rugsėjį ta pati „Madam Baterflai“ versija sulaukė premjeros ir „Metropolitan Opera“ teatre Niujorke. Vėliau, 2008 m. A.Minghellai palikus šį pasaulį, jo kurtas operos pastatymas, rūpestingai globojamas režisieriaus našlės Carolyn Choa, tęsė savo kelionę po pasaulio scenas.
„A.Minghellos režisuota G.Puccini opera „Madam Baterflai“ yra mūsų teatro repertuaro deimantas. Jis yra svarbus daugeliu aspektų. Visų pirma tai nuostabus meno kūrinys ir ne mažiau nuostabus jo pastatymas, kuriuo žavimės ligi šių dienų. O antra – jis itin reikšmingas mūsų teatro veiklos strategijoje tuo, kad tai buvo pirmasis LNOBT bendras pastatymas su garsiausiais pasaulio operos teatrais – Anglijos nacionaline opera ir Niujorko „Metropolitan Opera“ teatru. Tuomet, prieš 20 metų, žinant dar jaunos Lietuvos nepriklausomos valstybės situaciją, buvo išties sunku įsivaizduoti, kad LNOBT galėtų turėti tokio mastelio partnerius.
Šis pastatymas tarnauja ir Lietuvos kultūros garsinimui pasaulyje. Įrašas iš „Metropolitan Opera“ rodyto „Madam Baterflai“ spektaklio, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko lietuvė Asmik Grigorian, plačiai pasklido po visą pasaulį, o LNOBT iki šiol yra minimas kaip vienas šio puikaus pastatymo partnerių“, – pabrėžė LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė.
Du mėnesiai euforijos
Prisimindami pasirengimo 2006 m. premjerai Vilniuje procesą, „Madam Baterflai“ pastatymo komandos nariai iš LNOBT apibūdina jį šilčiausiais žodžiais.
Režisierės-choreografės C.Choa asistentė Jūratė Sodytė, po premjeros perėmusi LNOBT pastatymą į savo rankas, teigė, kad kūrybinė komanda 2006-ųjų pradžioje išgyveno dviejų mėnesių trukmės euforiją: „Tai buvo kūrybiškai intensyvaus ir kartu ramaus, itin motyvuoto darbo laikotarpis. Repeticijose tvyrojo mirtina tyla – tokia, kad praskrendantį uodą ar musę be vargo išgirstum. Per visus du mėnesius C.Choa nė karto nebuvo pakėlusi savo balso.
Iš pradžių, kol nebuvo paruoštos scenos, repetuodavome Tapybos salėje ir Didžiojoje baleto salėje. Pastarojoje mums buvo „supiltas“ kalnas, nuo kurio žengdami spektaklyje pasirodo visi operos veikėjai. Prieš rytines repeticijas Tapybos salėje vykdavo tai chi mankšta, į kurią einantiems būdavo privalu batus palikti už salės. Iš pradžių mankštoje dalyvaudavo tik bunrakiai, o vėliau C.Choa pakvietė prisijungti ir kitus spektaklio atlikėjus, tad batų už durų, tarsi prie kokios šventyklos, nuolat daugėjo. Salėje visi būdavo su juodomis kojinėmis – tiek bunrakiai, tiek operos solistai. Iš pradžių buvo keista, bet pamažu supratome, kur atsidūrėme.
Iki šiol „Madam Baterflai“ spektaklius lydi ypatinga dvasinė atmosfera, kurią sukuria bunrakiai – šokėjai, valdantys ir spektaklio lėles. C.Choa išvažiuodama paliko jiems specialią maldą, todėl prieš kiekvieną „Madam Baterflai“ spektaklį užkulisiuose aidi kvietimas rinktis maldai. O man ji perdavė teisę spektaklio pradžioje mušti didžiulį gongą – ir toks pasitikėjimas man tapo didžiausia dovana.
Ypač „Madam Baterflai“ premjeroje sužibėjo mūsų teatro solistė Irena Zelenkauskaitė. Nė viena užsienio solistė, per du dešimtmečius kviesta į spektaklius Vilniuje dainuoti Čio Čio san, mano manymu, nesugebėjo jai prilygti. Juk šio spektaklio atmosfera labai trapi – užtenka vieno judesio, atlikto kitu energetiniu lygmeniu, ir harmoningasis reginio audinys praplyšta“, – tvirtino J.Sodytė, kurios svajonė – kada nors išvysti Vilniuje tokį spektaklį, kuriame Čio Čio san dainuotų Asmik Grigorian, o Šarplesą – Kostas Smoriginas.
Vaidmuo – likimo dovana
I.Zelenkauskaitė, 2006-aisiais be dublerių padainavusi visus penkis premjerinius spektaklius ir dar generalinę repeticiją, už parengtą Čio Čio san vaidmenį 2007-aisiais buvo paskelbta Metų operos soliste bei Auksinių scenos kryžių apdovanojimų laureate. „Madam Baterflai“ pastatymą solistė iki šiol vadina likimo dovana ir teigia, kad nebūtų gavusi Čio Čio san vaidmens be dirigento Jono Aleksos pagalbos.
„Iš pradžių netgi nebuvau įtraukta į perklausos dalyvių sąrašą: kai prašiausi, dirigentas bandė sakyti, kad tai ne visai mano amplua. Bet per naktį J.Aleksa apsigalvojo ir suteikė galimybę man dainuoti pačiai pirmai, o po perklausos uždegė mano pasirodymui žalią šviesą. Tik „Madam Baterflai“ spektaklių jis, deja, nebesulaukė.
Po to susiklostė taip, kad besirengiant premjerai teatre likau vienintele Čio Čio san partijos atlikėja. Repetuodavau kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą, teatre tuos mėnesius praktiškai gyvenau, o grįždama namo jau nebematydavau šviesoforų ir kartą įvažiavau į sankryžą degant raudonai šviesai.
Dar prieš pasirodant spektakliui vyresni kolegos teatre kalbėjo: „Kokį balvoną čia įvedė, kodėl nėra gyvo vaiko?..“ Bet būtent kabuki teatro elementai ir pavertė šį „Madam Baterflai“ pastatymą išskirtiniu. Mums, solistams, irgi reikėjo išmokti elgtis su Madam Baterflai sūnaus lėle, nes užtenka netikslaus judesio – ir jos gyvumo iliuzija pranyksta. O juk, be vaidybos, scenoje turi ir dainuoti.
Prisimenu, kaip po pirmosios premjeros išgirdau repliką: „Oi, kiek čia pas jus japonų privažiavo...“. Mudvi su Suzuki dainavusia Laima Jonutyte žiūrovai palaikė tikromis japonėmis“, – šypsojosi I.Zelenkauskaitė.
Carolyn Choa – šio pastatymo angelas
Tėra vos trys operos solistai, kurie „Madam Baterflai“ scenoje išliko visus 20 metų – nuo pat pirmųjų premjerinių spektaklių. Tai Gorą dainuojantis Rafailas Karpis, Princą Jamadorį dainuojantis Arūnas Malikėnas ir tarnaitės Suzuki partijos atlikėja Jovita Vaškevičiūtė.
„Man, tada dar teatro Operos studijos stažuotojai, tai buvo apskritai pirmasis pastatymas Didžiojoje scenoje, kuriame teko dalyvauti. Bet ne tik todėl darbą jame atsimenu su šviesiomis mintimis ir didele nostalgija. Visų pirma dėl režisierės choreografės C.Choa – tokio subtilumo ir vidinės ramybės moters daugiau neteko sutikti. Kaip švelniai ji mokėdavo sakyti pastabas! Tarsi iš kito pasaulio nusileidęs angelas, kuriantis grožį.
Prisimenu, kaip ateidavau į repeticiją valanda kita anksčiau, pasiimdavau vaiko lėlytę ir mokydavausi ją pajusti, kad spektaklyje galėčiau pakelti ant rankų tarsi gyvą vaiką ir pažvelgti jam į bedugnes akis.
Prisimenu ir pirmąjį savo susitikimą su A.Minghella, atvykusiu į Vilnių jau prieš pat premjerą. Prieina prie manęs toks kresnas rudaakis vyrukas, sako: „Labas, kaip sekasi? Aš žinau, jūsų vardas Jovita ir jūs labai gražiai dirbate šiame spektaklyje.“ Iš pradžių net nesuvokiau, kas čia toks, tik besivystant pokalbiui susigaudžiau. Iš tiesų, kuo žmogus didesnis – tuo jis nuoširdesnis ir paprastesnis.
Kai per pasaulį praskriejo žinia apie A.Minghellos mirtį, mes, spektaklio artistai, nupynėme iš siūlų virvelę ir ant jos kiekvienas surišome po mazgelį. Ta virvelė tapo mūsų palaikymo žinute režisieriaus žmonai C.Choa. Iki šiol negaliu pasakoti apie tai be gumulo gerklėje“, – sakė J.Vaškevičiūtė.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Teatras atsivėrė pasauliui
R.Karpiui labiausiai įsiminė tai, kad ruošdamas šią premjerą LNOBT pradėjo pereiti prie vakarietiškų darbo standartų.
„Į mūsų teatrą bene pirmą kartą atvyko tokia didelė statytojų komanda iš užsienio, tiksliau – iš Anglijos nacionalinės operos. Ir mes taip smagiai susibūrėme į bendrą kompaniją, kad laiką kartu leisdavome ne tik repeticijose, bet ir po jų. Toje kompanijoje buvo ir lėlininkai, ir asistentai, ir netgi pati režisierė-choreografė C.Choa.
Mes, lietuviai, vis stengdavomės svečius kažkuo nustebinti: rodėme jiems Belmonto mišką, nuvežėme į Trakus. Galiausiai jie liko sužavėti Vilniumi, o man, tada dar studentui, bet jau sukūrusiam kelis vaidmenukus LNOBT scenoje, visam laikui susiformavo požiūris, kad kiekvienas naujas operos pastatymas yra bendras žmonių grupės tikslas, vienijantis visų jėgas ir mintis. Ir tu negali tam likti abejingas.
„Madam Baterflai“ premjera, kaip mes ir tikėjomės, susilaukė didžiulės sėkmės. Tai tapo patvirtinimu, kad ne veltui visa komanda tuos kelis mėnesius dirbo – bendrumo jausmas, kurį išugdėme tarpusavyje, pasiekė ir žiūrovą.
Pamenu, per premjerinio spektaklio pertrauką nubėgau kažko atsigerti, o kai grįžau, kolega pasakė, kad manęs ieško maestro Virgilijus Noreika. Aš susikrimtau, kad manęs nerado, bet kitą dieną sulaukiau Maestro skambučio: jis mane pagyrė ir liepė pasveikinti tėvelius, kurie žiūrėjo premjerinį spektaklį. Tai buvo taip šilta ir nuoširdu“, – pasakojo R.Karpis.
Vaidmenį kurti padėjo dziudo
A.Malikėnas taip pat prisimena, kad LNOBT artistams darbas „Madam Baterflai“ repeticijose pasirodė labai naujoviškas, nes kiekvieno operos personažo kūrimas prasidėdavo nuo judesio.
„Būtent judesių tikslumui, jų psichologinei motyvacijai C.Choa skyrė ypač daug dėmesio. Manasis Princas Jamadoris – karys samurajus, tad ir jo laikysena pabrėžtinai samurajiška. Man padėjo tai, kad užsiėminėjau dziudo imtynėmis ir apie samurajus žinojau tikrai nemažai. Šioje sporto šakoje labai daug japoniškų samurajiškų akcentų“, – aiškino operos solistas.
Kaip ir kiti teatro kolegos, A.Malikėnas neabejoja, kad I.Zelenkauskaitė buvo nuostabi Čio Čio san vaidmens atlikėja: „Kai 2008 m. rodėme gastrolinį „Madam Baterflai“ spektaklį Eskorialio mieste Ispanijoje, ten dainuoti pagrindinio vaidmens buvo pakviesta karjerą bebaigianti dainininkė iš garsiojo „Metropolitan“ teatro. Tai palyginti su mūsų Irena, jos buvo kaip naktis ir diena“, – savo nuomonės neslėpė dainininkas.
Visi pašnekovai neabejojo ir tuo, kad A.Minghellos „Madam Baterflai“ iki šiol išlieka vienu geriausių ir žiūrovų geidžiamiausių operos žanro pastatymų LNOBT repertuare. Tuo labiau kad šalia vyresnių atlikėjų, dar mačiusių Vilniuje patį A.Minghellą ir prisimenančių spektaklio kūrimo dvasią, stoja ir talentingas jaunimas.
Balandžio 10–18 dienomis rodomuose „Madam Baterflai“ spektakliuose Čio Čio san vaidmenį po ilgesnės pertraukos atliks Metų operos solistė Viktorija Miškūnaitė ir pirmą kartą A.Minghellos pastatyme dainuosianti Gabrielė Bukinė, ką tik apdovanota antruoju Auksiniu scenos kryžiumi. Išgirsime ir du naujus Pinkertonus – LNOBT tenorus Karolį Kašiubą ir Tomą Pavilionį. Šarpleso partiją atliks baritonai Eugenijus Chrebtovas ir Steponas Zonys.