Rampos šviesoje – iškilūs teatro kūrėjai Auksiniais scenos kryžiais pagerbtų teatralų kūryba atspindi dabarties scenos meno būseną

Auksinis scenos kryžius už režisūrą buvo įteiktas 30 metų Adomui Juškai, praėjusių metų vasario pabaigoje Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pristačiusiam spektaklio „Priešinimosi melancholija“ premjerą.

Po tris Auksinius scenos kryžius pelnė Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Alisa Veidrodžio karalystėje“ ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro „Kopelija“.

Pirmasis buvo paskelbtas geriausiu spektakliu vaikams ir jaunimui, o jame vaidinę aktoriai Saulė Gotbergė ir Andrius Gaučas pagerbti už nepagrindinius moters ir vyro vaidmenis. Antrajam apdovanojimus pelnė kompozitorius Jievaras Jasinskas, choreografas Martynas Rimeikis ir baleto solistas Edvinas Jakonis.

Geriausia aktore buvo paskelbta Vaidilė Juozaitytė už Editos vaidmenį spektaklyje „Šok, Edita, šok“, o geriausiu aktoriumi – Dominykas Vaitiekūnas už Hedwig vaidmenį miuzikle „Hedwig and the Angry Inch“.

Vakaro metu buvo įteikti ir du išskirtiniai prizai. Padėkos premija įteikta Jonui Arčikauskui už ilgametę produktyvią kūrybą teatre, unikalią daugiaprasmę vizualinę kalbą. Boriso Dauguviečio auskaru buvo apdovanotas Benas Šarka už performatyvią poetinio ir fizinio teatro kūrybą.

Geriausiu režisieriumi paskelbtas A.Juška „Priešinimosi melancholiją“ pastatė pagal pernai Nobelio literatūros premijos laureatu tapusio vengrų rašytojo Laszlo Krasznahorkai romaną.

Jame pasakojama istorija apie į mažą Vengrijos miestelį atvykusį cirką, kurio vienintelis eksponatas – banginio skeletas. Pamažu ima sklisti gandai, kad paskui šį cirką sekioja minia, nusiaubianti kiekvieną gyvenvietę, kurioje pasirodo trupė, tad miestą užvaldo įtampa ir katastrofos laukimas.

Romane vaizduojami kelių personažų likimai: Valuškos, miestelio kvailelio, kuriam rūpi tik kosminių kūnų judėjimas, Esteros, nuo pasaulio užsidariusio ir iš lovos nesikeliančio muzikos profesoriaus, mizantropo, besidominčio tik senosiomis instrumentų derinimo sistemomis, jo žmonos Esternės, kuri prisidengdama „moraliniu perginklavimu“ ir „švarinimu“ siekia prasimušti į valdžią, ir Pflaumnės, kuri užsirakinusi laukia, kol apokalipsė praeis jos nepalietusi.

Pagrindinius vaidmenis spektaklyje atliko Albinas Kėleris, Aušra Pukelytė, Donatas Želvys, Eleonora Koriznaitė.

„Nepaisant L.Krasznahorkai knygos, pagal kurią sukurtas spektaklis, niūrumo – joje piešiamų atgrasių apleisto ir vėliau nuniokoto miesto vaizdinių, spektaklis vizualiai nepaprastai gražus, – portale „Menų faktūra“ rašė teatro kritikė Kristina Steiblytė. – Tai, žinoma, didelis scenografės Laurynos Liepaitės, kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės, šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko ir vaizdo projekcijų autoriaus Eitvydo Doškaus nuopelnas.

Jie kartu sukūrė erdvę, kurioje į žiūrovus juda traukinys, kur vagonas sukasi tarsi karuselė, kur žmogus lyg ir priartėja prie akimirkos, kai, regis, jau ims ir išgirs sferų muziką (kompozitorius Vygintas Kisevičius), kur atkartojant rodomo miesto irimą traukinio vagonas išardomas dalimis, o Valušką persekiojęs šviesos spindulys staiga nebeturi ką nušviesti scenoje rodomame pasaulyje...

Romano siaubas prasibrovė ir į Panevėžio teatro sceną. Čia – iki numerių redukuoti žmonės, girtuoklystės, nuolatinis fizinis pavojus, nestabilumas (perteikiamas gausiai naudojamu scenos ratu), manipuliacijos, žiaurumas, pilka vykdytojų minia, į miesto kvailį pistoletu nusitaikiusi mergaitė. Tik, priešingai nei romane, scenoje nė vieno, išskyrus galbūt Valušką, nėra gaila. Ir negali būti, nes niekam čia, regis, nieko neskauda...“

„Priešinimosi melancholiją“ Panevėžyje bus galima pažiūrėti gegužės 24 d.

„Ar kada nors pagalvojote, kas slypi kitoje veidrodžio pusėje? Nacionalinis Kauno dramos teatras kviečia visą šeimą pasinerti į stebuklingą Lewiso Carrollo fantazijų visatą – „Alisą Veidrodžio karalystėje“!

Tai nepaprasta kelionė, kurioje galioja keistos taisyklės, logika verčiasi aukštyn kojomis, o kiekvienas žingsnis veda į dar spalvingesnę, dar paslaptingesnę tikrovę.

Čia pyragą pirma reikia išdalinti, o tik tada supjaustyti.

Čia pirštas suskausta prieš įsipjaunant. Čia šachmatų lenta tampa pasauliu, o pėstininkė Alisa – karaliene.

Režisierius Žilvinas Vingelis savo spektaklyje jungia įvairias teatro raiškos priemones. Įprastą dramos vaidybą čia papildo vaizdo projekcijų montažas, objektų ir fizinio teatro elementai, taip pat šiuolaikinis cirkas“, – taip kūrėjai pristatė tris Auksinius scenos kryžius pelniusį spektaklį „Alisa Veidrodžio karalystėje“.

„Spektaklio struktūra remiasi šachmatų metafora, – savaitraštyje „7 meno dienos“ rašė kritikė Miglė Munderzbakaitė. – Alisa keliauja nuo pėstininkės iki Karalienės, o šis judėjimas tampa egzistencine parabole apie brendimą ir tapatybės paiešką.

Vizualiniai sprendimai šioje „Alisos...“ inscenizacijoje yra dramaturgiškai reikšmingi. Scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik kuria scenovaizdį kaip performatyvią sistemą, kurioje objektai nuolat transformuojasi: šachmatų lenta tampa tarsi veikiančiu mechanizmu, veidrodžių konstrukcijos – perėjimo portalu, kiti scenografiniai elementai nužymi Alisos kelionės teritoriją.

Vis dėlto pačioje spektaklio pradžioje, pereinant iš įprastinės „realybės“ į veidrodyje slypintį pasaulį, stokojama efektingumo: perėjimas pernelyg paprastas, vizualiai santūrus. Antroji spektaklio dalis sukelia kitokį įspūdį – visi elementai įgauna didesnį intensyvumą: scenovaizdis tampa mobilesnis, susipinantis su vaizdo projekcijomis ir šviesa, o dramaturginė įtampa ryškiai sustiprėja.“

„Alisa Veidrodžio karalystėje“ Kauno dramos teatre bus rodoma balandžio 3, 4 ir 6 d.

Praėjusių metų gruodžio 4-ąją Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras žiūrovus pakvietė į Lietuvos baleto 100-mečiui skirtą „Kopeliją“, kuri praėjusią savaitę pelnė tris Auksinius scenos kryžius.

„Pradėjus nagrinėti „Kopelijos“ libreto pagrindu tapusią E.T.A.Hoffmanno novelę „Smėlio žmogus“ išsigrynino dvi temos – apie vidinį vaiką, kuris mumyse gyvena kartais trukdydamas, o kartais padėdamas, ir apie dirbtinį intelektą arba žmogaus norą sukurti kažką tobulesnio už save. Aš manau, šimtmečio sulaukęs Lietuvos baletas jau yra pajėgus kalbėti tokiomis gilesnėmis temomis“, – tuomet sakė choreografas M.Rimeikis.

„Naujosios „Kopelijos“ autoriai sukūrė gana tirštą ir klampų pasakojimą, tačiau iš esmės spektaklis visais aspektais įdomus ir kelia ne vien retorinius, bet ir esminius klausimus apie žmogų, kūrybą ir jo kūrinių – tikrų ir įsivaizduojamų – likimą“, – taip savo recenziją „Menų faktūroje“ užbaigė šokio kritikas Helmutas Šabasevičius.

LNOBT yra numatęs „Kopeliją“ rodyti tik 2027-ųjų vasario 26–kovo 3 d. 

* * *

Režisūra: A.Juška už spektaklio „Priešinimosi melancholija“ režisūrą (J.Miltinio dramos teatras).

Moters vaidmuo: V.Juozaitytė už Editos vaidmenį spektaklyje „Šok, Edita, šok“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras).

Vyro vaidmuo: D.Vaitiekūnas už Hedwig vaidmenį miuzikle „Hedwig and the Angry Inch“ („Darbininkai“).

Nepagrindinis moters vaidmuo: S.Gotbergė už Baltųjų valdovės vaidmenį spektaklyje „Alisa Veidrodžio karalystėje“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras).

Nepagrindinis vyro vaidmuo: A.Gaučas už Kliunkio Pliumpio vaidmenį spektaklyje „Alisa Veidrodžio karalystėje“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras).

Dramaturgija: L.Kutkaitė už spektaklio-performatyvios paskaitos „Tremolo“ dramaturgiją (MMLAB teatras, „Bilietų nėra“).

Scenografija: A.Skwarczynska už spektaklio „Lietuviškos vėlinės“ scenografiją (Nacionalinis Kauno dramos teatras).

Kostiumų dizainas: S.Straukaitė už spektaklio „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras), šokio spektaklio „Onos“ (Šeiko šokio teatras) ir šokio spektaklio vaikams „Panama labai graži“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) kostiumų dizainą.

Technologijų dizainas: L.Miceika už videografinio koncerto „Dangaus konstruktorius“ videografiją (Valstybinis ansamblis „Lietuva“).

Muzika: J.Jasinskis už baleto „Kopelija“ muzikinę rekompoziciją (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).

Solistė (solistas): G.Bukinė už Adrianos vaidmenį operoje „Adriana Lekuvrer“ (Kauno valstybinis muzikinis teatras, Estijos tarptautinis operos festivalis „PromFest“).

Baleto solistė (solistas): E.Jakonis už Natanaelio vaidmenį balete „Kopelija“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).

Choreografija: M.Rimeikis už baleto „Kopelija“ choreografiją (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).

Šokėja (šokėjas): S.Mikalauskaitė ir T.Ragimovas už šokio atlikimą įsivaizduojamoje M.K.Čiurlionio operoje „Jūratė“ („Operomanija“ ir Vilniaus senasis teatras).

Spektaklis vaikams ir jaunimui: Ž.Vingelis ir R.Valčik už spektaklį „Alisa Veidrodžio karalystėje“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras).

Lėlių ir objektų teatro spektaklis: J.Trimakaitė ir E.Selena už spektaklį „Lapiukas ir žiema“ (Kauno valstybinis lėlių teatras).

Tarpdisciplininio scenos meno kūrinys: L.Kutkaitė už spektaklį-performatyvią paskaitą „Tremolo“ (MMLAB teatras, „Bilietų nėra“).

Pradedančioji menininkė (menininkas): I.Juškevičiūtė už Hedvigos vaidmenį spektaklyje „Laukinė antis“ (Valstybinis jaunimo teatras).

Auksinis scenos kryžius ir Padėkos premija įteikta J.Arčikauskui už ilgametę produktyvią kūrybą teatre, unikalią daugiaprasmę vizualinę kalbą.

B.Dauguviečio auskaru apdovanotas B.Šarka už performatyvią poetinio ir fizinio teatro kūrybą.