Koncerto programoje skambės Johanno Sebastiano Bacho, Georgo Friedricho Händelio, Antonio Vivaldi, Arvydo Malcio, Jono Tamulionio, Osvaldo Balakausko ir Jievaro Jasinskio kūriniai. Šįkart muzikinę patirtį papildys šviesų dailininko Audriaus Lauručio kuriamos projekcijos.
Kaip klasikinės muzikos skambesį keičia šiuolaikinės technologijos? Kaip istorinė erdvė tampa kūrybos bendraautore? Ir ar įmanoma sukurti vizualinę dramaturgiją, neužgožiant muzikos? Apie visa tai – pokalbyje su menininku.
– Balandžio 12-osios koncertas pristatomas kaip klasikos ir šiuolaikinių technologijų sintezė. Kuo, Jūsų akimis, šis projektas išsiskiria iš kitų renginių, kuriems esate kūręs vaizdo projekcijas?
– Įsitraukęs į šį projektą prisiminiau kažkur girdėtą mintį, o gal veikiau suvokimą. Seniau, kol žmonės dar nebuvo masiškai persikėlę į didmiesčius, atvykti ir išvysti katedros, bažnyčios ar rūmų didybę būdavo sunkiai protu aprėpiama patirtis. Pirmą kartą gyvenime pamatę didingas menes, skliautus ir erdves, žmonės „alpdavo“ nuo įspūdžio.
Susiję straipsniai
Šiandien mūsų pojūčiai yra persotinti, todėl vien grožio ar didelės erdvės poveikio dažnai nebeužtenka stipriai emocijai sukelti. Dėl to šiame ir kituose projektuose pasitelkiu naujausias technologijas, daug eksperimentuoju, ieškau akimirkos, kad klausydamiesi muzikos žmonės pajustų savotišką nesvarumą. Norisi, kad bent trumpam atsisakytų išankstinių lūkesčių ir atsivertų tam, kas vyksta čia ir dabar.
– Būsimo koncerto programoje susitiks baroko meistrai ir šiuolaikiniai lietuvių kompozitoriai. Kaip ši stilistinė įvairovė veikė Jūsų kūrybinius sprendimus?
– Kūriniai programoje labai skirtingi, tad ir vizualinio sprendimo kiekvienam teko ieškoti savaip. Ne visi opusai atsiskleidė vienodai lengvai: vieni prabilo iškart, kitiems prireikė ilgo ir atidaus klausymosi. Kai kada kelią į muziką rasdavau tik dėliodamas vaizdinius.
Man buvo svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp dinamikos ir stilistinio vientisumo, todėl kuriamos patirtys nėra griežtai pririštos nei prie konkretaus laikmečio, nei prie estetikos. Vis dėlto kūrinius sieja bendra vizualinė gija, suteikianti programai vientisumo.
– Kiek, kuriant vizualinę koncerto dramaturgiją, Jums svarbi erdvė – šiuo atveju Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžioji salė? Ir kas Jūsų kūryboje svarbiau: muzika, erdvė ar asmeninė emocija?
– Norėčiau teigti, kad svarbiausia yra asmeninė emocija. Vis dėlto pagrindinis vaizdų dirigentas esu ne aš, o salė ir jos architektūriniai niuansai. Pirmiausiai žiūriu, ką man leidžia erdvė, tada klausausi muzikos, o tik vėliau į visa tai įnešu savo, kaip kūrėjo, matymą. Salės architektūra ir muzikinis kūrinys didžiumą sprendimų nulemia dar prieš man juos priimant sąmoningai. Šiuo atveju erdvė nėra fonas – ji tampa aktyvia kūrybos dalyve.
– Kaip atrodė Jūsų kūrybinis procesas nuo pirminės idėjos iki galutinio vaizdo? Kiek jame liko vietos spontaniškumui?
– Į šį projektą žiūrėjau labai atsakingai, todėl iš anksto atsivežęs įrangą atlikau testus, kad pamatyčiau, kokius vaizdus Lietuvos nacionalinės filharmonijos salė priims, o kokių ne. Neslėpsiu, kuriant vaizdo projekcijas, ypač vidaus erdvėse, niekada negali būti visiškai tikras dėl galutinio rezultato. Kompiuterio ekrane matomas vaizdas tėra tik dalis to, kas vėliau atsiskleidžia realioje erdvėje, todėl šiame procese spontaniškumo tikrai nemažai. Kartu tai ir nuolatinis mėginimas apskaičiuoti, numatyti, kaip vaizdas galiausiai veiks konkrečioje aplinkoje. Lauko projekcijose viena dažniausių kliūčių yra miesto šviesų tarša, o vidaus erdvėse netikėtumų gali sukelti mano paties įranga ar pernelyg šviesūs vaizdai. Gal dėl to kartais sales net sužmoginu – lyg kalbėčiausi su jomis, mėgindamas nuspėti jų „užgaidas“.
– Ar dirbdamas prie šio projekto pirmiausia klausėtės muzikos kaip klausytojas, ar kaip vizualinio pasakojimo kūrėjas? Kokį santykį siekėte sukurti tarp muzikos ir vaizdo?
– Klausydamasis muzikos atokiau nuo kompiuterio ekrano galiu šiek tiek atsiriboti ir likti klausytoju. Tačiau atsisėdus prie vaizdo kūrimo programų atsiranda visai kitoks santykis – imu vertinti, analizuoti, galvoti apie vizualinę formą. Šįkart, prieš pradėdamas darbą, kūrinius pirmiausiai išklausiau kaip klausytojas.
Visuomet maniau, kad muzika, kaip medija, yra stipresnė už vaizdą. Vaizdo projekcija be garso, ko gero, nebūtų ypač paveiki, o muzika ir be projekcijų gali sukurti labai stiprią patirtį. Balandžio 12-osios koncertui „Šviesos ir laiko tiltas“ parinktas turtingas repertuaras, todėl siekiau sukurti tokią klausos ir regos dermę, kurioje vaizdai papildytų, o ne nustelbtų pačią muziką. Vizualai gana intensyvūs, tačiau sąmoningai vengiau perteklinės dinamikos, kad dėmesio epicentru išliktų muzika ir jausmai.
– Ką Jums reiškia bendradarbiavimas su kameriniu ansambliu „Musica humana“? Kiek drauge aptarėte bendrą koncerto nuotaiką bei dramaturgiją?
– Dar prieš prasidedant intensyviam kūrybiniam etapui atlikau testą ir supažindinau komandą su tuo, koks turinys šioje erdvėje veiks įtaigiai, o ko geriau atsisakyti. Todėl pagrindines kūrybines gaires pavyko nusibrėžti gana lengvai ir greitai. Vėliau darbe nuolat teko balansuoti tarp ansamblio pastabų ir to, ką man leidžia Filharmonijos sienos. Bendradarbiavimas man svarbus, nes jis padeda pajusti bendrą koncerto kryptį ir kartu išlaikyti jautrų santykį su erdve.
– Su kokiais techniniais ir kūrybiniais iššūkiais susiduriate įgyvendindamas projekcijas istorinėse salėse?
– Dirbdamas vidaus erdvėse visada nerimauju, kad vaizdo projektoriai netaptų prožektoriais. Istorinėje salėje tai ypač svarbu, nes reikia ne tik sukurti stiprų efektą, bet ir išsaugoti pagarbų santykį su erdve.
– Ar iš būsimo koncerto repertuaro yra kūrinių, su kuriais Jums vizualiai dirbti ypač malonu?
– Tai Antonio Vivaldi opera „Olimpiada“ („L’Olimpiade“). Nors artimiausia man yra elektroninės muzikos vaizdinė kalba, būtent šis kūrinys pasirodė ypač savas. Vos nuskambėjus pirmosioms natoms, mintyse ėmė gimti vaizdiniai, kurie iš pirmo žvilgsnio gal net atrodytų netikėti Vivaldi muzikos kontekste. Tačiau šis lengvas disonansas, mano manymu, gali pavergti žiūrovą. Jis atveria galimybę klasikinį kūrinį išgirsti naujai.
– Kaip apibūdintumėte savo kūrybinį braižą?
– Neturiu prabangos prisirišti prie vieno braižo. Kadangi išmanau, kaip techniškai įgyvendinti vaizdo projekcijas, kartu su komanda kuriu ne tik turinį, bet ir priimu techninius sprendimus. Tai man leidžia drąsiai išgauti norimus efektus ir net šiek tiek „pažaisti“ su technine įranga. Vis dėlto klientai mano darbuose pastebi tam tikras tendencijas, kurias jau būtų galima vadinti braižu – tai modernių, elektroninių, futuristinių motyvų derinimas su klasika.