Balandžio 1-ąją atšventęs 60-ąjį gimtadienį R.Šervenikas jau kitą vakarą dalyvavo Klaipėdos muzikos pavasario atidarymo koncerte – dirigavo Kauno valstybiniam chorui.
Po jo Nacionalinės premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyr. dirigentas, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro antrasis dirigentas vėl nėrė į darbą – maestro rengia šviesaus atminimo kompozitoriaus Fausto Latėno 70-mečio koncerto programą, kuri Nacionalinėje filharmonijoje bus pristatyta gegužės 6-ąją.
Šiame pokalbyje R.Šervenikas prisiminė vaikystę, studijas ir lemtingas pažintis.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado dirigavimas? Koks jūsų kelias nuo Ašmintos Prienų rajone iki konservatorijos Sankt Peterburge?
– Diriguoti pradėjau, kai dar nelankiau mokyklos, – pakakdavo išgirsti muziką. (Juokiasi.) Turėjau ilgą storą raudoną pieštuką, jis atstodavo batutą, tėtis iš kažkur, gal iš Maskvos, man atvežė, tad sau mosuodavau juo.
Dėl to tėvai, kai sukako septyneri, nutarė leisti mane į Prienų muzikos mokyklą. Prienai – dešimt kilometrų nuo Ašmintos. Į priekį dardėdavome autobusu, o atgal dažnai nesutapdavo tvarkaraščiai. Tada nukeliaudavome bet kuriuo autobusu iš Kauno iki kryžkelės ir tris kilometrus su mama eidavome pėsti dainuodami ar kažką skaičiuodami. Dažnai kas nors važiuodamas pro šalį sustodavo – kaimo žmonių nereikėdavo stabdyti. Kartais mus pasiimdavo tėtis, bet jis dirbo ir ne visada galėjo.
Taip trejus metus mama su manimi atvaikščiojo. Kai man sukako dešimt ir dar mokiausi Prienuose, vyko Balio Dvariono pianistų konkursas. Mane atrinko dalyvauti ir jame, ir „Dainų dainelėje“. Po jos atėjo laiškas iš M.K.Čiurlionio menų mokyklos, kviečiantis laikyti stojamuosius egzaminus. Jei ne tas laiškas, niekas nebūtų sumanęs manęs į Vilnių išleisti.
Susiję straipsniai
Tas tėvų sprendimas lėmė mano tolesnį gyvenimo kelią. Tai buvo didžiulis postūmis, vėliau suteikęs man begalę žinių ir atvėręs daug durų. Tąkart nuvažiavome su mama į Vilnių, ėjome per centrą ir ji, parodžiusi į didingus rūmus, paklausė, ar žinau, kas čia. Iš kur galėjau žinoti sostinėje iki tol beveik nebuvęs? „Operos ir baleto teatras“, – paaiškino.
Įdomus sutapimas, kad atvažiavęs stoti į muzikos mokyklą pirmiausia pamačiau Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT). Pastatas dešimties metų vaikui atrodė įspūdingai. Iki šiol aiškiai atsimenu šį mamos klausimą. Praėjo nemažai metų, pradėjau jame dirbti.
O per stojamuosius reikėjo kažką padainuoti ir pagroti. Mane priėmė, taigi nuo dešimties mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje ir gyvenau internate aštuonerius metus, iki pat vienuoliktos klasės. Tada manęs paklausė, ar norėčiau važiuoti į tuomečio Leningrado konservatoriją. Labai norėjau, įstojau, baigiau chorinio, paskui – simfoninio dirigavimo studijas. Beje, baigiau jau Sankt Peterburgo konservatoriją.
– O toliau viskas ėjosi kaip sviestu patepta?
– Ne visai. Grįžus po pirmųjų studijų čia man nebuvo jokio darbo. Nepriklausomybės pradžioje gavau pasiūlymą važiuoti dirbti į kažkokius rajono kultūros namus. Žinoma, galima dirbti ir ten, bet mano profesija juk ne visai tokia, kad tiktų kultūros namams.
Tada turėjau didžiulį išbandymą ir įstojau Sankt Peterburge studijuoti simfoninio dirigavimo, ko visada norėjau. Grįžus ir toliau nebuvo darbo, tačiau mane jau daug kas Lietuvoje pažinojo.
Maestro Juozas Domarkas pakvietė mane diriguoti Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (LNSO) koncertų cikle „Atžalynas“. Jis ir pasiūlė dirbti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje su simfoniniu studentų orkestru. Buvo rugpjūtis, iki metų pabaigos negalėjau pradėti, nes dar iš studijų laikų buvau įsipareigojęs važiuoti į gastroles Vokietijoje ir Šveicarijoje. Nuo 1996-ųjų pradėjau dirbti Muzikos ir teatro akademijoje ir 16 metų vadovavau studentų orkestrui. Tada ėmiau dėstyti dirigavimą, kartais mane pakviesdavo į Nacionalinę filharmoniją.
Bet nukrypau nuo Ašmintos. (Juokiasi.)
D. Matvejevo nuotr.
– Jos istorija man visada buvo įdomi.
– Tai buvo kaimas, tarpukario laikais jame žėlė gražus parkas, stovėjo dvaras, o dvarininkas artėjant Antrajam pasauliniam karui pabėgo į užsienį, mat bijojo, kad ateis rusai. Ant to dvaro pamatų pastatė mokyklą, kurią lankiau trejus metus, o mama dirbo lietuvių kalbos mokytoja. Mano sesuo taip pat lituanistė.
Mūsų kolūkis vadinosi „Lenino keliu“, o tas kelias buvo oi koks duobėtas! Tokia ironija – kai nuo plento išsukdavai Ašmintos link, prasidėdavo duobė ant duobės. Ir taip turėdavai tris kilometrus Lenino keliu kapanotis. (Juokiasi.) Daug kartų ir pėsčias ėjau Lenino keliu, bet idėjiniu komunistu netapau.
– Jūsų gyvenime visko daug – operos, simfoninės muzikos, choro. Kur linksta širdis?
– Tai, ką rengi koncertui, yra tavo mėgstamiausias dalykas. Ar tai būtų opera, ar simfoninis darbas, ar choro ruošimas kitam dirigentui, kas man dabar dažnai nutinka. Iki šiol tą retai patirdavau. Choras dainuoja su įvairiais dirigentais ir orkestrais. Anksčiau nebent su Nacionaliniu simfoniniu orkestru tekdavo porą dienų parepetuot, kai dirigentas neatvažiuodavo laiku. Su choru tai daryti tenka dažnai. Stengiuosi susikoncentruoti į esamą darbą ir siekiu kuo geriau jį išanalizuoti ir paruošti.
Operos spektaklių kelerius metus nedirigavau – tik baletus. Tiesa, kitą sezoną su kolega Modestu Pitrėnu rengsime naują Žibuoklės Martinaitytės operą.
Viskas yra muzika, bet žanrai skirtingi. Esu laimingas, kad juos jau žinau, bet ne tiek, kad būtų nebeįdomu. Šiose srityse – didžiulis repertuaras, daug ką norėčiau padiriguoti ir toje pačioje operoje. Jau penkeri metai, kai dirbu su Kauno valstybiniu choru po šviesaus atminimo jo įkūrėjo ir vadovo Petro Bingelio mirties.
O kur širdis? Man labai patinka su orkestru rengti simfonines programas. Tai dariau iki tapdamas LNOBT muzikos vadovu. Kai pradėjau dirbti ten, pasinėriau į šitą naują iššūkį.
Stačiau operą „Borisas Godunovas“, paskui, artėjant premjerai, tuometis teatro direktorius Gintautas Kėvišas pasiūlė man tapti LNOBT muzikos vadovu. Pirmąsyk eiti šias pareigas jis buvo siūlęs gal prieš dvejus metus, bet to neatsiminė: „Negali būti, aš du kartus nesiūlau.“ Esu jam dėkingas, nes pats niekada nesiprašiau.
LNOBT muzikos vadovo darbas – ne tik spektaklių statymas, dirigavimas, bet ir sezono kūrybinis ir perspektyvinis planavimas, solistų sudėčių ieškojimas, perklausos, spektaklių stebėjimas, rūpinimasis orkestro artistais, naujų muzikantų paieška ir visa kita.
Užgriuvo tokia muzikinė banga, susijusi ne tik su mano spektakliais, bet ir su kitų dirigentų, atvykstančių svečių, darbu. Dabar tenka ruošti Kauno valstybinį chorą operų koncertiniams atlikimams. Bet nutinka ir taip, kaip pernai rugsėjį – choras buvo pakviestas į Vroclavo festivalį dainuoti Richardo Wagnerio „Parsifalio“ trečio veiksmo ir koncerto išvakarėse buvau paklaustas, ar galiu pakeisti sunegalavusį dirigentą ir kitą dieną diriguoti festivalio baigiamąjį koncertą.
R.Danisevičiaus nuotr.
– Dirigavimo specifika teatre, ypač baleto spektakliuose, skiriasi nuo simfoninės muzikos koncertų?
– Baleto spektakliuose kita specifika. Turi žinoti, kada esi svarbus baleto šokėjams. Man pasisekė diriguoti išties ryškioms baleto žvaigždėms ir Lietuvoje, ir ne tik – kalbu apie Miuncheno valstybinę operą, kurioje diriguoju nuo 2008 metų, gala koncertus Japonijoje, kur šoka įžymybės iš viso pasaulio. Daug kas sako: diriguoti baletui – viskas pagal koją. Taip, bet pianistui arba smuikininkui irgi diriguoji ne tai, ką nori. Esi priklausomas nuo solisto interpretacijos.
– Esate vienas pagrindinių lietuvių autorių kūrinių populiarintojų. Kodėl jums tai svarbu? Juk būtų paprasčiau diriguoti Antonio Vivaldi ir į nieką nesigilinti.
– A. Vivaldi ir pats orkestras galėtų pagroti be dirigento. Šiuolaikinė muzika man įdomi, nes atsiranda čia ir dabar, galiu su autoriumi pasikalbėti, išklausyti jo kūrinio viziją ir lūkesčius. Vieni dirigentui ir atlikėjams suteikia daugiau laisvės interpretuoti, kiti nori, kad būtų atlikta tik tai, kas užrašyta partitūroje. Bet santykiai su dauguma kompozitorių draugiški, profesionalūs ir pagarbūs – bent jau iš mano pusės. Man kompozitorius yra svarbiausias. Mes – tik tie, kurie įgyvendiname jo kūrybines mintis.
– Kada susidomėjote šiuolaikine lietuvių muzika?
– Domėtis lietuviška muzika pradėjau grįžęs po studijų Sankt Peterburge. Vienas pirmųjų mano autorinių darbų buvo profesoriaus Juliaus Juzeliūno 80-mečio koncertas. Buvo žiema, po repeticijos pasiūliau maestro pavežti namo – turėjau tada žalią zaporožietį. Kalbėjomės apie repeticiją. „Daug kas sako, kad esu reiklus savo kūrinių atlikimui. Bet, žinai, yra tokia patarlė: „Buvo peilis, numirė gailis“, – juokėsi jis. Paskui pridūrė: „Kartą pasakiau vienam dirigentui: „Aš – ne Bachas, bet ir tu ne Toscanini.“
Pirmąkart su juo susitikau dar anksčiau, nepriklausomybės priešaušriu, 1989 metais, kai Vilniuje vyko tarptautinis Juozo Naujalio choro dirigentų konkursas. Jame varžėsi Sankt Peterburgo, Talino, Rygos, Vilniaus ir Varšuvos konservatorijų studentai dirigentai. Privalomas kūrinys buvo Juliaus Juzeliūno choras pagal Salomėjos Nėries tekstą „Sudeginkit mane“.
Atvažiavęs į Vilnių paskambinau tuomet aktyviai politikoje dalyvavusiam profesoriui J.Juzeliūnui ir paprašiau susitikti. Jis skyrė man laiko ir pakvietė namo. Pagrojau jam chorą, buvo įdomu išgirsti jo mintis. O aš konkurse pelniau premiją už geriausią šio kūrinio atlikimą. Ilgam įsiminiau šį pirmą susitikimą su profesoriumi. Man padarė įspūdį jo nuoširdumas ir išmintis.
D.Matvejevo nuotr.
– Koks santykis su kitu legendiniu muziku, padariusiu jums įtaką, – Mstislavu Rostropovičiumi? Galiausiai teko jam diriguoti.
– Man jis tada buvo legenda. Iš kartu praleisto laiko išliko daug profesinių pamokų. Iki jo nepažinojau kito tokio skvarbaus proto žmogaus, turinčio gilią emocinę skalę, o kartu ypatingą humoro jausmą, profesionalumą, reiklumą. Pirmiausia sau ir savo scenos partneriams. Jis dar turėjo ypatingą gebėjimą lengvai bendrauti su įtakingiausiais pasaulio politikais, kita vertus, buvo labai paprastas ir žmogiškas.
Viskas prasidėjo nuo to, kad turėjau paruošti Justaus Frantzo jaunimo „Tautų filharmonijos“ orkestrą Sergejaus Prokofjevo baletui „Romeo ir Džuljeta“, kuris buvo pastatytas mūsų Operos ir baleto teatre, Eviano festivalyje šoko mūsų baleto trupė.
Tuometis Nacionalinės filharmonijos direktorius G.Kėvišas pasiūlė M.Rostropovičiui mane kaip asistentą. Atvykau į Paryžių, pirmas mūsų susitikimas įvyko jo bute šiame mieste iškart po jo 70-mečio. Peržiūrėjome visą partitūrą, jis išsakė nurodymus, kaip paruošti orkestrą.
Pirmiausia su orkestru repetavome Vokietijoje. Kai atvykome į Evianą, atėjo M.Rostropovičius. „Jūs dar padirbėkit – štai trys kitos orkestruotės numeriai.“ Daugiau nepasirodė. Kur dingo? „Išėjo namo, – paaiškino G.Kėvišas. – Sakė: „Gerai dirba, tegul toliau kankina orkestrą.“
Kitą rytą atėjęs į salę M.Rostropovičius pasakė: „Labai gerai vakar dirbote. Mes su jumis kartu sugrosime koncertą.“ Ir po metų M.Rostropovičius ištesėjo savo pažadą. Po Eviano festivalio turėjau laimę diriguoti koncertui, kurio solistas buvo pats M.Rostropovičius. Įspūdingesnio solisto vargu ar galėjau tikėtis. Man tai buvo ir didžiulis džiaugsmas, ir atsakomybė, palaima. Ir, žinoma, stresas. Iš buvimo kartu išsinešiau daug gilių, prasmingų minčių, bet ir daug juoką keliančių. Mes vėliau dar ne kartą drauge grojome.
– Smalsu, kaip tą patį kūrinį girdite, tarkim, po dešimties metų?
– Labai įvairiai. Interpretacijos negali labai skirtis, bet galima keisti detales. Kaip tame posakyje, kad velnias slypi detalėse (juokiasi). Tas pats ir dėl interpretacijos. Kompozitoriai jau labai seniai rašo kompiuteriais, o kai pagroja kompiuteris, atrodo viskas tikslu, gerai. Bet gyvas žmogus negali groti kaip mašina – tai neįmanoma. Atlikėjas, jo instrumento savybės irgi diktuoja artikuliacijas ir kūrinio atlikimo tempą. Kompiuteris gali groti tik elektroninę muziką.
– Kaip jus keičia metai, gal kitaip žiūrite į partitūrą?
– Turbūt trumpiau ją mokausi. (Juokiasi.) Tiesą sakant, kai ką mokausi ilgiau, o į kai ką žiūriu paprasčiau. Mažiau nervinuosi, nes gyvenime buvo streso, kuris neprilygsta jokiai su partitūra susijusiai įtampai.
Į gyvenimiškus ir profesinius dalykus stengiuosi reaguoti ne kaip visažinis. Nelabai jaučiu, kad dėl metų tapau kažkoks protingesnis ar atsirado daugiau emocinės ramybės. Kita vertus, žinau gerokai daugiau repertuaro, greičiau galiu analizuoti naują kūrinį nei prieš 30 metų ir vis dar mokytis.
– Kada, jūsų nuomone, ateina dirigento branda?
– Kai pavyksta koncertas. Kai kam niekada branda ir protas neateina (juokiasi). Dirigento veikla susijusi ne tik su rankų mostais, bet ir su intensyvia emocine, psichologine veikla, kaip ką girdime per repeticijas, koncertus, kaip į tai reaguojame.
Žmonės gali kaskart truputį kitaip pagroti, o dirigentas yra viso šio gyvo proceso dalyvis, ne stebėtojas iš šono. Tikiuosi, kad vis dar bręstu (šypsosi). Man norisi dalintis muzika, patirtimi, emocija su atlikėjais. Norisi, kad mūsų atliekama muzika pasiektų klausytojus, atlieptų jų emocijas.
* * *
Mielai imasi lietuvių kompozitorių kūrinių
D.Matvejevo nuotr.
Dirigentas R.Šervenikas ypač vertinamas dėl aktyvios ir įvairialypės kūrybinės raiškos – lietuvių kompozitorių simfoninių kūrinių premjerų bei įtaigių ir brandžių šiuolaikinės ir klasikinės muzikos interpretacijų. Maestro repertuare po lygiai dėmesio skiriama operos, baleto ir simfoninės muzikos partitūroms, o ypatingą vietą užima šiuolaikiniai opusai.
R.Šervenikas yra daugelio Lietuvos kompozitorių kūrinių pirmasis dirigentas. Tarp įsimintiniausių jo darbų – su LNOBT trupe parengtas O.Narbutaitės operos „Kornetas“ pastatymas, su LNOBT ir Nacionalinės filharmonijos kolektyvais atlikti tokie didingi opusai kaip A.Martinaičio „Pieta“, O.Narbutaitės „Tres Dei Matris Symphoniae“, V.Bartulio „Nelaimėlis Jobas“.
Nuolatos dalyvauja šiuolaikinės muzikos festivaliuose Lietuvoje („Gaida“, „Jauna muzika“, „Iš arti“, „Marių klavyrai“), Vilniaus festivalyje, yra įrašęs kelias dešimtis šiuolaikinės muzikos kompaktinių plokštelių, nemažai jų „Naxos“, „Finlandia Records“, kitose įrašų kompanijose.