„Gaida 2025“ post scriptum: iššūkiais paženklintame koncerte – solistų M. Levickio ir Z. Ibelhaupto spindesys

Pernai lapkričio pradžioje turėjęs koncertuoti britų altininkas Lawrence’as Poweris susirgo ir dėl savo didelio užimtumo nerado naujos pasirodymui tinkamos datos. O vakar vietoje L.Powerio turėjęs koncertuoti pasaulinio garso arfininkas Xavieras de Maistre kelios dienos prieš koncertą patyrė sunkią nugaros traumą, dėl kurios atlikėjo laukia rimtos medicininės intervencijos ir, žinoma, pasirodyti jis taip pat nebegalėjo.

Tad su LVSO vietoje garsių užsienio atlikėjų vakar scenoje išvydome mūsiškę scenos įžymybę – akordeoniniką Martyną Levickį. Turėjusiems koncertuoti L.Poweriui ir X.de Maistre žinomumu jis kol kas dar neprilygsta, tačiau panašu, kad užtikrintai link to eina. Visai neseniai M.Levickis surengė septynių koncertų turnė garsiose Vokietijos koncertų salėse (Hamburgo Elbės filharmonijoje, Kelno filharmonijoje, Berlyno „Konzerthaus“ ir kt.) – bilietai į šiuos pasirodymus buvo visiškai išparduoti.

Kitas dalykas – visus šiuos tris atlikėjus vienija grojimas „nestandartiniais“ – kaip solistui – instrumentais (altu, arfa, akordeonu) ir aistringa savo instrumento ambasadorystė: siekis jį populiarinti užsakant naujus kūrinius (ar aranžuotėmis suteikiant naują skambesį jau sukurtiems) ir netgi instrumentą savaip perprasminti, plečiant jo galimybes.

Štai britų leidinys „The Independent“ M.Levickį pavadino „stulbinamai talentingu žmogumi, kuris vienas iš naujo išranda akordeoną“. Tačiau šio atlikėjo pasirodymas laukė koncerto gale, tad lygiai taip ir įspūdžiai apie jį – šio teksto gale.

Koncertą pradėjo premjera Lietuvoje – prancūzų kompozitoriaus Pascalio Dusapino (vieno iš 2025 m. „Gaidos“ festivalio kviestinių kompozitorių) kūrinys orkestrui „A Linea“ (2022 m.). Šio kūrėjo muzika įprastai pasižymi įtampa ir energija – tai išraiškingai atsiskleidė ir užvakar skambėjusiame opuse, kurį atliko maestro Roberto Šerveniko diriguojamas LVSO. Klausantis „A Linea“ kaustė nuolatinė, iki pat kūrinio galo nepaleidusi įtampa. Vietomis muzika netgi savotiškai priminė subtilius siaubo filmų garso takelius.

Dramatišką (tačiau ne patetišką) kūrinio pojūtį labai atliepė faktas, kad „A Linea“ kompozitorius užbaiginėjo 2022 m. pradžioje, kai  netrūko liūdnų ir tragiškų įvykių: tai kompozitoriaus George‘o Crumbo mirtis, P.Dusapino operas režisavusio įžymaus prancūzų aktoriaus André Wilmso mirtis, Rusijos invazija į Ukrainą ir Bučos žudynės (P.Dusapinas paskutiniame opuso trečdalyje po penklinėmis įrašė įvykių, nutikusių partitūros užbaigimo metu, datas). Tai tarsi suteikė kūriniui papildomą prasminį sluoksnį, leidusį jį suvokti ne tik kaip abstrakčią muzikinę formą, bet ir kaip jautrią reakciją į minėto laiko sukrėtimus.

Niūraus kolorito prisodrinta buvo ir antrąją koncerto dalį pradėjusi pasaulinė premjera – „Gaidos“ užsakymu sukurtas Arvydo Malcio „Zodiacus“ simfoniniam orkestrui. Pernai parašytas kūrinys buvo skirtas paminėti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo 150-ąsias  metines (turint omenyje, kad „Zodiacus“ turėjo nuskambėti 2025 m. lapkritį). Kūrinio anotacijoje teigiama, jog čia kompozitorius derina M.K.Čiurlionio muzikos skambesį su šių dienų ir ano meto simfoninės muzikos skambesiu. Nesu tikra, ar šią idėją kūrėjui pavyko įtaigiai įgyvendinti. Kai kurie kompozicijos elementai (pvz., ilgai kartojami motyvai) vietomis skambėjo kiek per įkyriai, kartais klausantis trūko muzikinės medžiagos vieningumo pojūčio.

Kita vertus, dėmesį patraukė sodrus, ekspresyviai išnaudotas orkestro skambesys, jo spalvų praturtinimas sonoriniais elementais. „Zodiacus“ gausiai naudojami žemų tembrų instrumentai, ypač – perkusija, tarsi simboliškai atliepiantys tiek M.K.Čiurlionio kūrybos gelmę ir filosofinę problematiką, tiek jo sudėtingą, neretai tragiškai nuspalvintą gyvenimo kelią.

Toliau skambėjo dar viena premjera Lietuvoje – 2025 m. „Gaidos“ kviestinio kompozitoriaus, švedo Anderso Hillborgo Koncertas fortepijonui ir orkestrui „MAX“ (2023 m.). A.Hillborgo, kaip kūrėjo, kelyje susipynė labai skirtingos įtakos: nuo grojimo klavišiniais popgrupėje iki pažinties su Briano Ferneyhough ir György Ligeti muzika, kas paskatino jį gilintis į sudėtingesnes muzikines struktūras. Ir šiandien jis neapsiriboja vien akademine kūryba – aktyviai dirba ir popmuzikos bei kino srityse. Vis dėlto savo akademinėje muzikoje A.Hillborgas geba meistriškai derinti kompleksišką, profesionalų rašymą su emociniu paveikumu.

Užvakar išgirdome jo Antrąjį koncertą fortepijonui „MAX“, kurio muzika – dinamiška, emocionali ir „draugiška“ klausytojui. Pavadinime slypi dedikacija garsiam pianistui Emanueliui Axui, draugų vadinamam Manny. Kaip yra pasakojęs kompozitorius, pavadinimas „MAX“ perteikia šio iškilaus atlikėjo energiją ir nuoširdumą.

Koncertas skirtas A.Hillborgo muzikos gerbėjo Johno Kongsgaardo žmonos atminimui, todėl greta virtuoziškumo jame juntamas ir švelnumas bei trapumas – kūrinį sudaro daug kontrastingų, be pertraukų atliekamų epizodų, tad intensyvios, labiau dramatiškos atkarpos nuolat mainėsi su šviesesnėmis.

Kūrinį su LVSO atlikęs solistas, pianistas Zbignevas Ibelhauptas yra itin patyręs šiuolaikinės muzikos atlikėjas – per keliasdešimt savo meninės veiklos metų jis atliko kalnus šių dienų kūrėjų opusų, tarp kurių – nemažai lietuvių autorių premjerų ar užsienio kompozitorių kūrinių premjerų Lietuvoje. Tad nenuostabu, kad ir šio kūrinio atlikimas skambėjo ypač užtikrintai. Pianistas pabrėžė ekspresyviąją „MAX“ koncerto pusę, galingais akordais ir pasažais pripildydamas salės erdvę, bet atliepė ir šviesesnių epizodų skaidrumą.

Antrasis šio koncerto solistas – vietoje užsienio žvaigždžių pasirodęs akordeonistas M.Levickis. Be abejo, galime tik nuspėti, kokį (puikų) įspūdį koncerte mums būtų palikę L.Poweris ar X.de Maitre, tačiau M.Levickis ne tik „išgelbėjo“ koncertą, o jį neabejotinai papuošė. Jis atliko bene žymiausią George’o Gershwino kompoziciją „Rhapsody in Blue“. 1924 m. sukurtas opusas yra tapęs vienu labiausiai atpažįstamų koncertinių kūrinių. Galbūt „Gaidos“ koncerte būtume tikėjęsi kiek „jaunesnio“ nei šimtametis kūrinio, tačiau naujoji versija (akordeono partiją aranžavo Michaelas P.Atkinsonas) gerai žinomai muzikai neabejotinai suteikė naujų spalvų, o M.Levickis įrodė, kaip visavertiškai akordeonas gali suskambėti vietoje fortepijono. Galbūt tik pačiomis intensyviausiomis orkestrinio skambesio vietomis šiek tiek pritrūko garso balanso – akordeonas kiek „nuskendo“ bendroje instrumentų jūroje.

Vis dėlto labiausiai sužavėjo M.Levickio atliktas bisas – paties atlikėjo aranžuotos trys lietuvių liaudies dainos akordeonui solo, skambėjusios be pauzių: „Leliumoj“, „Beauštanti aušrelė“ ir „Rūta žalioj“. Šis triptikas publikai leido pasimėgauti atlikėjo grojimu gerokai ilgiau nei įprastai bisui atliekami kūriniai. Sakyčiau, tai buvo šio koncerto „perlas“: čia atlikėjas atsiskleidė gražiausiais kampais ir tiesiog sužavėjo publiką savo atlikimo įtaiga, kurioje derėjo ir virtuoziškumas, ir nepaprasta emocinė ekspresija, aprėpusi plačią skalę nuo subtilios melancholijos iki įnirtingos aistros.

Laisvai interpretuodamas liaudies dainas, M.Levickis išlaikė jų melodinius elementus, tačiau apipynė juos vingriausiais pasažais ir smarkiai praplėtė dainų dinaminį bei emocinį lauką. Ši aranžuotė ne tik atskleidė M.Levickio meistriškumą, bet ir parodė, kaip pažįstamos melodijos gali įgyti naują pavidalą – tapti ne vien nostalgišku žvilgsniu į praeitį, bet gyvu, intensyviu muzikiniu pasakojimu.