Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) ėmėsi muzikiniam teatrui svarbaus žanro – miuziklo, sukurto pagal populiariosios grupės ABBA hitus. Klaipėdiečiai užsimojo ne tik perplaukti per Baltijos jūrą pas kaimynus švedus, bet ir patyrinėti britų, amerikiečių muzikinę aplinką. Gegužės 8 ir 9 d. įvyko vieno garsiausių pasaulyje miuziklų „Mamma Mia!“ premjeriniai spektakliai.
Franšizės objektais tapę grupės ABBA hitai pirmojoje miuziklo dalyje dar buvo išklausomi, o antrojoje žiūrovai tyliau ar garsiau dainavo kartu, kai kurie ir linguodami.
Klaipėdos miuziklo režisierius – Pietų Afrikos Respublikoje gimęs, šiuo metu Austrijoje gyvenantis Leonardas Charlas Prinsloo pabrėžė ne tiek švedų grupės hitų reikšmę, kiek pačios muzikos gerąsias intencijas: muzika kupina gyvenimo džiaugsmo, ji įkvepia gyventi.
Lietuviškoji premjera turi dar vieną svarbų žmogų – vertėją Virginijų Pupšį, kuris į lietuvių kalbą išvertė miuziklo dainuojamuosius tekstus. Šis Klaipėdos muzikinio teatro dainininkas šiandien Ukrainoje yra, ko gero, garsesnis už ABBA.
2021 m. su kolega Gintautu Litinsku jis sukūrė Kremlių suerzinusią dainą „Mes niekada nebūsime broliais“. Ji tapo Maidano kovotojų himnu. Daina vien „YouTube“ kanalu perklausyta 19 milijonų kartų. Pagal jaunos kijevietės patriotės Anastasijos Dmytruk eiles sukurtos dainos klausomasi ir šiandien. Dainoje išpranašautas karas tebesitęsia, o V.Pupšiui dabartiniame miuzikle teko Hario Braitono, vieno iš Donos Šeridan buvusių mylimųjų, vaidmuo.
Siužetas – paprastas
Klaipėdietiškame miuzikle populiarioji kultūra sumišusi su rimtais dalykais. Čia liūdnas dainas keičia linksmos, vienas kitą veja įvykiai, kuriuos lydi Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė, Manto Ūso taikliai integruota į bendrą miuziklo partitūrą. Pusė šokėjų – ukrainiečiai, dar karo pradžioje radę prieglobstį šiame teatre.
Miuziklo istorija paprasta: jauna mergina Sofi savo vestuvių išvakarėse į Graikijos salą slapta pakviečia tris galimus savo tėvus. Kelių grašių vertą siužetą lydi milijonus skaičiuojantys hitai: „Mamma Mia“, „Super Trouper“, „Dancing Queen“, „Take a Chance on Me“, „Thank You for the Music“, „Money, Money, Money“, „Waterloo“, kiti.
Į vieną romantišką ir komišką istoriją apie dvi moterų kartas – mamą ir dukrą – sujungtos dainos miuziklą pavertė universaliu. Libreto autorė pastebėjo, kad ankstyvosios grupės dainos jaunatviškos, greitesnės, o vėlyvosios – brandesnės. Ši galimybė sujungti dviejų nuotaikų dainas išprovokavo skirtingų kartų temą, kuri miuziklui įpūtė nuoseklaus emocinio augimo, tam tikro detektyvo elementų. Žiūrovams tapo įdomu laukti kulminacijos ir bandyti atspėti, kuris iš trijų mamos jaunystės draugų yra tikras Sofijos tėvas.
Spinduliavo gyvybe
Muzikos vadovas Vytautas Lukočius, dirigentas Vytautas Valys veikėjus ne tik įkvėpė naujai sceninei gyvybei, bet ir nenuslopino to, kas sudarė vieno ar kito dainininko prigimtį.
Dvi dainininkų sudėtys sudaro didelį dramatinį šio miuziklo potencialą. Užgrūdinti jūrinio klimato jie neužglaistė kūrinio aštresnių kampų, nepavertė sentimentalia meilės istorija.
Toks gyvybe spinduliuojantis miuziklas galėjo atsirasti tik Klaipėdoje ir tik su šiais atlikėjais. Kaip ir priklauso mamai, Beatos Ignatavičiūtės Dona Šeridan klestėjo nuo pirmos iki paskutinės minutės. B.Ignatavičiūtė drąsi, raiški, plastiška. Kai kuriose scenose valiūkiška, kai kuriose – motiniška. Viskas, ko reikia meilės sklidinai moteriai. O svarbiausia – balsas. Vaidmens išorę padiktavo dainininkės vidinės nuostatos, o gal atvirkščiai – stipri prigimtis padėjo sukurti stiprios moters įvaizdį.
Susiję straipsniai
Šalia jos Juditos Butkytės Sofija Šeridan atrodė mergaitiškai gležna, tačiau dainininkė neforsavo nuosekliai kurdama šeimos istoriją. Ji nekūrė naivuolės, siekiančios praskaidrinti praeities meilės miglą, jos Sofija tapo šiuolaikinio jaunimo atstove, veikiančia iš smalsumo, o ne spendžiančia mamai žabangus. Dukros, kaip ir mamos, pagrindines charakteristikas suformavo balsas – raiškus, atviras ir tinkantis ankstyviesiems grupės ABBA hitams.
Rodos, neseniai į Klaipėdos muzikinį teatrą įsiliejęs Gytis Šimelionis ypač tiko šio miuziklo temai. Sudainavęs Semo Karmaiklo partijas jis tarytum tiltu sujungė praeitį ir dabartį, sutelkdamas dėmesį ne į laiką, o į gryną, atvirą jausmą, mylinčią širdį.
V.Pupšio Haris Braitas – santūresnis, bet tuo ir žavingas, nes keliais štrichais nupiešė išsiskyrusio, tačiau meilės nepamiršusio vyro portretą.
Arūnui Rameliui atiteko linksmo ir kartu save vienatvei pasmerkusio Bilo Ostino vaidmuo. Vyrai, neperdėdami savo charakterių bruožų, suformavo spalvingą šiuolaikinių vyriškių trio.
Nuvylė pataikavimas
Miuzikle verdančios meilės istorijos ir būtų likusios kasdienėmis, jei šis kūrinys nebūtų atliktas su maksimaliu atsidavimu. Miuziklo dainininkai visą kūrinį tarytum kilstelėjo į aukštesnį lygį, didžiausią dėmesį skirdami dainų atlikimui.
Kiek nuvylė jų noras kasdienybei artimą kūrinį dar labiau priartinti prie žiūrovo. Dar pirmose scenose nuskambėjusi frazė „žiauriai gerai praleisime laiką“ tarytum atvėrė duris ir kitoms prasčiokiškoms frazėms, ne itin tinkančioms klasikiniam miuziklui. Pataikavimas žiūrovui niekada nebuvo meno kūrinių vertybė. Kalbant ta pačia kalba galima pasakyti, kad tokios frazės tiesiog netinka ir šio teatro sienoms.
Jos netinka ir prie ispano Carloso Santoso Cabreros sukurto miuziklo scenovaizdžio, kurio dominantė – architektūrinės apvalios formos, ant kurių ir po viena iš kurių rutuliojasi veiksmas. Scenovaizdis papildė bendrą spektaklio idėją, sukurdamas lengvą reginį. Labiau funkcionalus jis tapo tik antrame veiksme. Besikeičiant apšvietimui ir atsirandant papildomoms vizualinėms detalėms išryškėjo gilesnis emocinis personažų santykių sluoksnis.
Didžiausią vizualumo sluoksnį suformavo Agnės Kuzmickaitės sukurti kostiumai. Jų labai daug, nes veikėjai per trumpą laiką patenka į įvairias situacijas, reikalaujančias vis kitos aprangos. Regėjome ne tik pavienių atlikėjų aprangą, bet ir tam tikras spalvines grupes. O vestuvių dieną nušvito visas žvilgantis ansamblis.
Dainas būtina išversti
Klaipėdos muzikinis teatras šiandien turi didžiulį dramatinį potencialą, todėl „Mamma Mia!“ nuo pat pirmųjų pasirodymų suaugo su šio miesto kultūra. Miuziklą klaipėdiečiai pamėgo be išlygų. Jame ne siužetas, o dainos išprovokavo naujų temų atsiradimą. Jos užpildė aplinką, valdė sceninį vyksmą, todėl beliko siužetą sekti pagal muziką. Ir tai buvo įdomu. Tarkim, daina „Does Your Mother Know“ virto komiška scena paplūdimyje tarp vyresnės moters ir jauno vaikino. Be jokio vulgarumo.
Miuziklo „Mamma Mia!“ dainos privalo būti išverstos į šalies, kur jis statomas, kalbą. Net ir švedai turėjo dainuoti ir vaidinti švedų kalba. Tai netrukdė, nors kai kada lietuvių kalbos ilgesni sakiniai trikdė dainavimo ritmiką.
Neatsitiktinai libretą vertė dainininkas, suprantantis, kaip maksimaliai išlaikyti originalių dainų skiemenų skaičių.
Visą pasaulį užkariavęs miuziklas „Mamma Mia!“, išverstas į porą dešimčių kalbų (net į mandarinų), dėl emocingų muzikinių dialogų lengvai skinasi kelią į žiūrovų širdis.
Lietuviams humoristines scenas visada sunkiau kurti, bet šįkart grupės ABBA dainos subtilumu pramušė šią storą sieną.
Viskas prasidėjo nuo meilės muzikai
Nors pagrindines ABBA teises valdo švedai, miuziklo „Mamma Mia!“ šaknys – tarptautinės. Viskas prasidėjo nuo meilės muzikai, kai britų prodiuserė J.Craymer, prisiekusi šios švedų grupės gerbėja, sumanė pratęsti garsių dainų gyvavimą ir sukurti miuziklą, skirtą istorijai, vienijančiai gyvenimą ir muziką.
Kiekviena daina – tai istorijos iš čia pat vykstančio kasdienio žmonių gyvenimo, todėl jas sujungus radosi ištisinis siužetas. J.Craymer užsakymu scenarijų parašė britų dramaturgė ir scenaristė C.Johnson. Dainų autoriai išliko tie patys – B.Anderssonas ir B.Ulvaeusas, o „Mamma Mia!“ tapo kultiniu reiškiniu.
Premjera įvyko Londono Vest Endo teatre dar 1999 m., vėliau kūrinys tapo vienu ilgiausiai rodomų Brodvėjaus šou, 2008 m. pasirodė pirmoji miuziklo ekranizacija, kurioje vaidino M.Streep ir A.Seyfried, o 2018 m. – jos tęsinys „Mamma Mia! Here We Go Again“.