Muziko tarptautinė karjera tęsiasi jau beveik keturis dešimtmečius, kasmet Ch. Tetzlaffas griežia apie 100 koncertų svarbiausiose pasaulio salėse, yra surinkęs bene visų įtakingiausių klasikinės muzikos apdovanojimų kolekciją. Smuikininkas koncertavo su žymiausiais pasaulio orkestrais: Berlyno, Vienos filharmonijų, Karališkuoju Amsterdamo „Concertgebouw“, Leipcigo „Gewandhaus“, Londono, Čikagos, Klivlando, Los Andželo, Bostono, Filadelfijos, Niujorko ir daugeliu kitų. Neblėstančią šlovę Ch. Tetzlaffui užtikrina ne tik jo virtuoziškumas, gebėjimas prakalbinti instrumentą, neįtikėtinas garso valdymas ir įspūdinga raiška, bet ir unikali kūrybinė filosofija, kurioje susijungia pagarba kompozitorių tekstams ir autentiškas atlikėjo žvilgsnis.
Muzikos žinovai sutaria: kiekvienas šio menininko koncertas – tai atskiras muzikinis įvykis. Priešingai nei daugelis žvaigždžių, Ch. Tetzlaffas savo žvilgsnį kreipia ne į įspūdžio kūrimą, virtuoziškumo demonstravimą ir asmeninę šlovę, bet į kompozitoriaus muzikos tiesą, riziką būti autentiškam ir ryšio kūrimą per muziką. Prieš spalio 9 d. koncertą Vilniuje kviečiame į trumpą pažintį su šiuo išskirtiniu muziku.
Grožis yra išraiškos priešas
Susiję straipsniai
„Grožis yra išraiškos priešas“, – sako Ch. Tetzlaffas. Interviu portalui Violinist.com jis plačiau paaiškina šią jau legenda tapusią savo frazę: „Daugelyje kūrinių būna nepaprastai gražių akimirkų – kai įveikti sunkumai arba kai netikėtai pasirodo meilė. Tokioms akimirkoms turime sukaupti fantastišką gražių garsų arsenalą ir mokėti juos pasiųsti publikai. Tačiau tikrai didžiuose kūriniuose taip pat yra kovos, pažeidžiamumo, švelnumo, netgi neužtikrintumo akimirkų.
Visų šių dalykų negali aprėpti vien grožio sąvoka – juos gali aprėpti tik tiesa. Tokiais momentais dažnai reikia skambėti dvejojančiai, tarsi ne viską kontroliuotum. Smuikininkas, stovintis priešais orkestrą ir užtikrintai valdantis situaciją, nėra geras visų skirtingų kompozitoriaus sielos dalių atstovas. Jis turi tapti abejonės bei tragedijos balsu. Kai tokiomis desperatiškomis akimirkomis girdžiu žmones grojant gražiai, pagalvoju: kaip jūs drįstate? Kodėl taip darote? Didžiojoje muzikoje yra tiek daug išpažinties – iš sielos į sielą. Jei sėdite prie stalo su draugu ir kalbate apie siaubingus ar tiesiog nemalonius dalykus, kurie jums nutiko, nekalbate savo gražiausiu balsu. Jūsų balsas pasikeičia taip, kad perteiktų emociją.
Žinoma, grožį galima suprasti labai įvairiai – aš grožį randu ir lūžtančiame balse, ir pianissimo švelnume. Man tai netgi yra tam tikra prasme dar stipresnė grožio forma. Tačiau sakydamas, kad „grožis yra išraiškos priešas“, turiu omenyje muilo operų grožį. Nes muilo operose žmonės beveik visada yra „gražūs“, net kai jiems nutinka patys baisiausi dalykai. Taigi galima daryti išvadą, kad tai melas. Muilo opera neatspindi gyvenimo, net jei žmonės sako: „O, kokia nuostabi ši aktorė ir aktorius, aš juos dievinu...“ Tačiau mes, smuikininkai, turėtume būti kompozitoriaus sielos aktoriai. Tad jeigu mes iškeliame į pirmą vietą savo pačių grožį – neturėtume taip elgtis.“
Drąsa būti pažeidžiamam
Ch. Tetzlaffas taip pat ragina nebijoti emocinio pažeidžiamumo. „Turi leisti sau scenoje kalbėti apie save. Tai sudėtingas dalykas, – interviu portalui StringsMagazine.com sakė jis. – Smuikininkas gali bijoti tai daryti dėl kelių priežasčių: jei iš tiesų pasineri į tą būseną, kartais gali nukentėti intonacija, be to, yra tiesiog sunku tai padaryti – iš tiesų parodyti, kas esi.“ Ch. Tetzlaffo teigimu, kuo pažeidžiamesnis sugebi būti gyvenime, tuo lengviau tai perteikti ir scenoje. O kai iš tiesų daliniesi savimi, gyvenimas įgyja daugiau prasmės. „Ilgainiui geriau gyventi be šarvų, – sako smuikininkas. – Šarvai galbūt apsaugo nuo tam tikro skausmo, tačiau kaip muzikantas tampi beprasmiškas. Daugybė solistų išeina į sceną nepažeidžiami ir nepriekaištingi, tačiau nepasakantys nieko apie kompozitorių ir muzikos emociją. „Pažiūrėkite į mane“ laikysena yra paskutinis dalykas, kurio reikia mūsų muzikai. Nereikėtų lipti į sceną su mintimi, kad tave turi dievinti. Tai atima iš muzikos visas esmines savybes.“
Tobulai sutvarkytas gyvenimas negarantuoja laimės ir pilnatvės, lygiai kaip ir nepriekaištingas stryko mostas. Todėl Ch. Tetzlaffas ragina jaunuosius muzikantus būti spontaniškus ir perspėja dėl pernelyg intensyvaus praktikavimosi. „Kai repetuoji aštuonias valandas per dieną, tiesiogine prasme iškrenti iš gyvenimo – tavęs jame nebelieka. Tada atsiranda savaime išsipildanti pranašystė: esi puikus, nes tiek daug praktikuojiesi. Tai – nesąmonė.“ Pasak Ch. Tetzlaffo, jei esi talentingas, gali pasiekti daugiau galvodamas ir mažiau valandų praleisdamas prie instrumento. Be to, dar būsi ir šiek tiek laimingesnis.
„Labai svarbu turėti žaismingą santykį su tuo, ką darai. Nemanau, kad J. Brahmsas ar L. van Beethovenas tikėjosi, jog metus sėdėsime ir tobulinsime vieno kūrinio atlikimą. Tai gana naujas reiškinys, ir jis ne visada teisingas“, – sako Ch. Tetzlaffas. Tačiau smuikininkas pripažįsta, kad muzikos mokymasis niekada nesibaigia. „Tai nuostabus žaidimas, tačiau jo esmė – labai rimta, – sako Ch. Tetzlaffas. – Labai liūdna, kai koncertas tampa solisto sėkmės istorija, užuot buvęs bendravimo švente visiems, įskaitant publiką. Į koncertą einame tam, kad leistume sau tyrinėti savo sielą. Kai tai pavyksta, tai yra geriausias dalykas, kokį ši planeta kada nors išrado. Tai pati geriausia bendravimo forma – tiesioginis bendravimas, abipusis pasitikėjimas ir ryšys tarp žmonių.“
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Smuiko žvaigždė Christian Tetzlaff ir LVSO“ įvyks 2026 m. spalio 9 d. 19 val. LVSO koncertų salėje. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius. Orkestro generalinis rėmėjas – „Norfa“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.