Su žmogaus masteliui idealiai pritaikytais senaisiais statiniais, elegantiška, atsainia senamiesčio gatvių raizgalyne ir skersgatvių logika, dailiomis žalumos salelėmis ir baltais bokštais, į vikšrus panašiais traukiniais geležinkelyje ir prie oro uosto besiganančiomis mažomis karvytėmis. Ir netgi pakraščiuose išsibarstę daugiaaukščiai ar dangoraižių getas Šnipiškėse atrodo visai pakenčiamai – tol, kol dar nesiskverbia ten, kur jiems nepriklauso, tai yra – į patį senąjį Vilnių.
Tačiau su Vilniumi – kaskart kaip su senu meilužiu, kurio nematei ilgus metus. Vos nusileidus į jo glėbį ūmai gali aptikti, kad mintyse godotas mylimojo pavidalas iš tiesų anaiptol ne toks tobulas, kaip įsivaizdavai – galbūt jo batai nevalyti, o gal panagės juodos, gal iš ausų kyšo plaukai, iš burnos sklinda negeras kvapas, iš jo juokelių nesinori juoktis, jis ryši naujos žmonos parinktą idiotišką kaklaraištį… ir visa meilė kažkur ūmai išsivadėjus.
Kas gali būti apmaudžiau? Gal tik kitkas – pamatyti savo mylimąjį vilkintį naujutėliu kostiumu ir pasipuošusį brangiais aksesuarais, išlaikiusį visą savo žavesį, grožį ir humoro jausmą, tačiau sergantį į kapus jį varančia liga – jam slenka plaukai, byra dantys, jis apsėstas visų įmanomų parazitų, jo kūnas išvarpytas skaudulių ir atvirų opų, o kūno audiniai dalimis apmirę… ir suprasti, kad jį myli nepaisant nieko ir mylėsi iki karsto lentos.
Taip, tai mano meilės laiškas, adresuotas Vilniui. Ne tik mūsų, bet ir pasaulio paveldui, kurio viduryje kėpso viską užstojantis, iš piršto laužtas, konformistų paminklosaugininkų sufantazuotas ir statybininkų “išplautas” monstras, pavadintas “Valdovų rūmais” ir suręstas vieno “valdovo”, kurio savimyla šimtąkart pranoksta jo išprusimą, bet kuri, kaip aiškėja, anaiptol nėra tokia didelė, kad užpildytų tuščias naujojo gremėzdo sales.
Tarsi gyvas priekaištas ir atviras skaudulys – vos už dešimties minučių kelio – yrantys Jonušo Radvilos rūmai Vilniaus gatvėje, nuostabiausias autentiškas XVII amžiaus rezidencinės architektūros pavyzdys, kokį tik turime. Vieno iškiliausių, labiausiai išsilavinusių, maištingiausio didiko rūmai, regis, visais laikais patologiškai nekenčiami komunistų – pokario metais dar stovėjusią dešiniąją ir centrinę rūmų pusę šeštajame dešimtmetyje išsprogdino “Mosfilm” kino studija, filmuodama kažkokį šiandien užmarštin nukeliavusį filmą apie karą.
Dabar gi likusioje rūmų dalyje menkutę parodinę dalį nustelbia įdomūs įnamiai – kirpykla ir paauglių klubas “Woo”, tad vakarais sienos sėkmingai laistomos alumi ir smilkomos dūmeliu. Viskas – tarsi pagal “geriausias” sovietines tradicijas, kai architektūros paminkluose ir bažnyčiose buvo įrengiami sandėliai, traktorių dirbtuvės ar paauglių įkalinimo kolonijos.
Betgi ne, suklydau – Vilniaus valdžia paauglių laisvių paiso labiau nei miesto paminklų. Galbūt todėl aerozoliniais dažais apsiginklavę žiurkiukai nebaudžiami teršia ne tik pastelinius senamiesčio skersgatvius, bet ir bažnyčių mūrus ar vienuolynų tvoras.
Kai kurios šventovės išniekintos taip, kad, regis, į Vilnių vėl grįžo Tvano ir kazokų antplūdžio laikai. Taip, grafitai ir “stencil’ai” – tai gatvės meno ir jaunystės protesto forma, tačiau kažkaip neįsivaizduoju, kad garsiausias britų grafitininkas Banksy imtų ir pakeltų savo purkštuką, tarkime, prieš Westminsterio abatijos sieną ar Šv.Martyno Laukuose bažnyčią.
Norite maištauti? Išreikškite savo protestą prieš vartotojišką marazmą ant kurio nors iš didžiųjų prekybos centrų! Taip ir galvojau – tam kinkos per skystos…
Tad kol svaičiojama apie paauglių laisves, oranžinius dviračius, metro, tramvajus, kol griaunami senųjų namų pamatai tam, kad jie užleistų vietą dar vienam naujai statomam greito maisto restoranui ar striptizo klubui, grafitais išmargintas Vilnius toliau kantriai žvelgia aklomis išdužusių langų akiduobėmis.
Jomis vis dar boluoja ištisi kvartalai pačioje senamiesčio širdyje, tokie kaip Dominikonų vienuolyno ansamblis Šv.Ignoto gatvėje – tarsi miestas neseniai būtų subombarduotas, nors paskutinieji tankai iš Vilniaus išvažiavo dar prieš keturioliką metų ir visus tuos metus buvome laisvi tvarkytis patys kaip išmaną.
Bent jau Bernardinių vienuolynui dengiamas naujas stogas ir, kaip teko girdėti, po juo prisiglaus muziejus, o ne koks nors dar vienas “strip-taunas” (iškalbingas laiko dvasios ženklas būtų, jei šioje buveinėje kitados gyvenusias paneles vienuoles nūnai pakeistų “linksmosios panelės”).
Bet Vilnius turbūt stoiškai ir ironiškai iškęstų ir tai. Mat jis – nepaprastai kantrus ir svetingas miestas, ir toks buvo visais laikais. Per amžius jis visuomet priglausdavo kuo įvairiausius atvykėlius ir jame buvo gera gyventi visiems. Ir Šiaurės Jeruzale anuomet jis vadintas ne vien dėl gausios žydų bendruomenės, o dėl to, kad Vilniuje, kaip ir Šventojoje Jeruzalėje keturiuose kvartaluose perdaug nesipykdamos sugyveno keturių skirtingų tikėjimų - lenkų ir lietuvių katalikų, stačiatikių rusų, vokiečių ir lietuvių liuteronų bei judėjų – bendruomenės.
Visi atvykėliai įaugdavo į miestą ir tapdavo vilniečiais – ir Augustinas Rotundas, ir Petras Roizijus, ir Pranciškus Skoryna, ir Pietro Perti, Jonas Kristupas Glaubitzas, ir Adamas Mickiewiczius, ir Grigorijus Puškinas, ir Hanka Ordonowna; praturtindavo jį praturtėdami ir patys.
Dabar gi Vilnius turi atlaikyti ne svetimšalių, o saviškių lietuvių invaziją, tačiau kur kas pavojingesnę jo būviui. Mat naujieji vilniečiai, vos tik apšilę kojas šimtamečiame mieste, kažkodėl žūt būt sumanė jį paversti… kaimu.
Tad senamiestis mirgėte mirga nuo klėtelių ir karčemėlių, šiaudų kūlių, grėblių, spragilų ir kitų pseudofolklorinių kaimiškų atributų, kurių šlovingas, 1387 metais Magdeburgo teisę įgijęs Vilniaus miestas jau daugelį šimtmečių nė regėti neregėjo savo vingriose gatvėse.
Dabar pro praviras buvusių didikų rūmų ir orių miestiečių namų duris iš įrengtų užeigėlių plyšoja kaimo armonikos ir aidi ganiavos bei pjūties dainos. Pilies ir Didžiąja gatve iki pat Aušros vartų nusidriekęs gintarėlių ir linelių “makdonaldas” – ištisas tinklas turistams skirtų suvenyrų parduotuvių, tačiau pabandykite įsigyti suvenyrą, simbolizuojantį tikrąjį Vilnių – tarkime, kokį molinį dekoratyvinį koklį, kokį skoningą niekutį su Šv.Kristoforo atvaizdu ar didelę Brauno-Hogenbergo Vilniaus plano reprodukciją…
Britai pasakytų: “You can take the girl out of Vilnius, but you can’t take Vilnius out of the girl” – “gali išimti mergaitę iš Vilniaus, bet negali išimti Vilniaus iš mergaitės”. Kad ir kuriam pasaulio krašte būčiau, Vilnius yra pirmoji, vienintelė ir tikra mano meilė. Vilnius teka mano kraujyje. Ir tas kraujas dabar verda, matant, kas su Vilniumi yra daroma, kaip yra, griūva ar trumparegių, trumpalaikės naudos ieškančių verteivų yra naikinamas tikrasis miestas, slopinama ir bukinama jo istorinė dvasia, o už jį išgelbėti galinčias lėšas dygsta menkavertės nesąmonės.
Manau, lygiai taip pat kraujas verda visiems, kurie dar atsimena cementinius drambliukus Sereikiškėse.
