Lakūno širdis neatlaikė draugo žūties

Netikėtai sausio viduryje mirusio bendrovės „Panevėžio keliai“ stebėtojų tarybos pirmininko, Panevėžio aeroklubo nario 47 metų Valdo Šimoliūno artimieji spėja, kad jo širdis galėjo sustoti išgirdus skaudžią žinią apie savo draugo garsaus lakūno Vytauto Lapėno žūtį.

Sklandytojas V.Šimoliūnas mirė kitą dieną po tragiškos aviakatastrofos, pasiglemžusios Europos akrobatinio skraidymo čempiono V.Lapėno gyvybę.

Veiklaus, energingo ir sportiško vyriškio širdis sunegalavo po to, kai jį Italijoje pasiekė kraupi žinia iš Lietuvos. V.Šimoliūnas su dviem bendradarbiais buvo išvykęs slidinėti į Alpių kalnus.

V.Šimoliūnas ir V.Lapėnas buvo artimi bičiuliai, mokyklinių metų draugai, padangių kolegos.

V.Šimoliūnas du dešimtmečius priklausė Panevėžio aeroklubui, tiek pat laiko skraidė sklandytuvais, yra tapęs motorizuoto sklandymo čempionato prizininku.

Nuoširdžiai bei artimai bendravo ir abiejų aviatorių šeimos.

Likus trims dienoms iki V.Lapėno žūties, V.Šimoliūnas draugui 50-mečio proga įteikė simbolinį lėktuvėlį. Tada smagiai kolegos jubiliejų šventę aviatoriai neįtarė, kad po kelių dienų dar du kartus visi susitiks prie V.Lapėno ir V.Šimoliūno karstų.

„Sužinoję, kad žuvo V.Lapėnas, visa šeima labai verkėme, nepagalvojome, kad kitą dieną reikės apverkti ir tėtuką“, - „Panevėžio rytui“ sakė 46 metų Angelė Šimoliūnienė ir velionio sūnus 21 metų Algirdas Šimoliūnas.

Nespėjusi atsipeikėti nuo klaikios žinios apie vyro žūtį Asta Lapėnienė po paros jau guodė netekties skausmo staiga užkluptą sklandytojo V.Šimoliūno našlę Angelę Šimoliūnienę.

V.Šimoliūnas širdies negalavimus jautė jau kuris laikas, jis nuolat tikrinosi sveikatą, vartojo vaistus nuo širdies ritmo sutrikimo.

Paskutiniais metais jis daugiau dėmesio sveikatai skyrė galbūt dėl to, kad būdama panašaus amžiaus, sulaukusi 49 metų, nuo širdies ligos mirė jo motina.

Prieš metus vyras liovėsi skraidyti, jo sklandytuvą perėmė sūnus Algirdas. Kurį laiką prieš pasitraukdamas iš aktyvaus aviasporto V.Šimoliūnas stengėsi neskristi vienas, į sklandytuvą sėsdavo arba su kuriuo nors kolega, arba su sūnumi.

Prieš išskrisdamas į Alpes V.Šimoliūnas Vilniaus Santariškių klinikose atliko visus tyrimus, medikai grėsmingų širdies pakitimų nepastebėjo.

Likus porai valandų iki mirties, vyras telefonu kalbėjosi su žmona, sakė šiek tiek negaluojantis, sutuoktinė skatino jį kreiptis į vietos medikus.

Tačiau V.Šimoliūnas į juos nesikreipė, 40 minučių prieš mirtį paskambino pažįstamam gydytojui į Vilnių, pasikonsultavo, ką daryti, pasakė, kokius vaistus jau išgėrė, klausė, ar kitą dieną galėtų slidinėti.

Kai pasijuto itin blogai, telefonu susisiekė su kartu atskridusiais bendradarbiais. Šie tuojau pat at-skubėjo, iškvietė greitąją pagalbą, tačiau buvo per vėlu.

„Jis niekada nekalbėjo apie greitą mirtį, galvojo, kad gyvens iki šimto metų, bus ilgaamžis kaip jo tėvas. Ko gero, iki pat paskutinės akimirkos jis ir pats netikėjo, kad staiga išeis.

Prašiau draugų, kad prisimintų, kokie buvo jo paskutiniai žodžiai. Paskutinę akimirką jis pasakė „jau nebereikia“ ir pulsas dingo“, - skaudžiais išgyvenimais dalijosi A.Šimoliūnienė.

Pro A.Šimoliūnienės namo langus matyti nurudusi aerodromo žolė. Čia šeima atsikraustė beveik prieš dešimtmetį. Namo šalia aerodromo neieškojo specialiai, taip susiklostė, kad likimas pakišo tokį variantą.

Ilgus metus į šią vietą moteris žvelgdavo kaip į mylimo vyro svajonių erdvę: iš čia sklandytuvais į padangę kilo Valdas, tėvo pėdomis pasekė vidurinysis sūnus Algirdas, aviacija užsikrėtė ir jaunėlis Mindaugas.

Ant židinio atbrailos padėta įrėminta paskutinė šeimos nuotrauka. Vyras, žmona ir trys sūnūs - ekonomiką studijuojantis 23 metų Darius, teisės studentas 21 metų Algirdas ir moksleivis 13 metų Mindaugas - šypsosi fotografui. Visa šeima įsiamžino praeitą rudenį sidabrinių vestuvių proga.

„Mes nuolat būdavome kartu, net miegodavome apsikabinę, niekad nesam susipykę, balso vienas prieš kitą pakėlę. Stebėdavausi šeimomis, kurios draskosi tarpusavyje“, - akimirksniu pradingusį nuostabų laiką mena A.Šimoliūnienė.

Jiedu gyveno ir mokėsi Pasvalyje, toje pačioje mokykloje. Tuo metu V.Šimoliūnas jau „sirgo“ aviacija, motociklu iš Pasvalio važinėdavo į Biržų aerodromą.

Draugauti ėmė jau išvažiavę studijuoti į Vilnių. Ji mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute, jis - VISI. Susituokė po trejų metų draugystės, dar būdami studentai.

Juodas našlės apdaras ir tušti namai A.Šimoliūnienei atrodo lyg netikri dalykai, moteris niekaip negali patikėti, kad jos sutuoktinis iškeliavo Anapilin.

„Toks jausmas, kad jis tebėra su mumis, tik kažkur trumpam išvažiavęs. Aš tebelaukiu jo grįžtančio“, - su skaudžia netektimi tarsi nedrįsta susitaikyti du aukštojo mokslo - lituanistės ir režisierės - diplomus turinti A.Šimoliūnienė.

Paklausta, ar buvo nelaimę pranašaujančių nuojautų, A.Šimoliūnienė purto galvą.

Kad jokie likimo ženklai iš anksto neįspėjo apie sėlinančią katastrofą, po vyro žūties žurnalistams sakė ir V.Lapėno našlė.

Tačiau, panirusi į kiek tolesnius prisiminimus, A.Šimoliūnienė pastebi keistų sutapimų.

Tuojau po sidabrinių vestuvių nei iš šio, nei iš to nuo sienos nu-krito ir sudužo įrėminta vyro nuotrauka, kurioje jis nufotografuotas ore, prie sklandytuvo vairo.

Tą kartą V.Šimoliūnienei per širdį nuvilnijo nerimas, kad tai negeras ženklas.

Moters atmintis sugretino kiek anksčiau nutikusį įvykį. Tada niekieno nejudintas nuo sienos nu-krito paveikslas ir vyras netrukus dėl sveikatos sutrikimų atsidūrė ligoninėje.

Prieš vyrui išskrendant į kalnus žmona pirmą kartą gyvenime maldavo likti namie, niekur nevykti.

Tiesa, tam buvo svari priežastis - ligoninėje gulėjo plaučių uždegimu sergantis 94 metų V.Šimoliūno tėvas.

„Jei kas atsitiks, aš parskrisiu“, - žmoną ramino V.Šimoliūnas.

Jis parskrido. Tą dieną, kada ir turėjo grįžti, su tais pačiais draugais, tik karste.

Prie šimtmečio artėjantis V.Šimoliūno tėvas pasveiko, buvo išrašytas iš ligoninės, tačiau artimieji, tausodami senolio sveikatą, jam apie sūnaus mirtį nesako.

A.Šimoliūnienei ausyse tebeskamba neseniai sutuoktinio ištarta frazė: „Jei yra kur rojus žemėje, tai tik kalnuose“.

Tame pasakiškame snieguotų viršukalnių kampelyje ir sustojo panevėžiečio širdis.

Šeimos albume įklijuota nuotrauka: V.Šimoliūnas su sūnumi įsiamžinęs būtent tuose kalnuose, kuriuose ir mirė.

A.Šimoliūnienė prisimena ir keistą sapną, susapnuotą trečią dieną po žinios apie vyro mirtį. Sutuoktinis sapne pas ją atėjo apsirengęs keista pilka pižama ir užsirišęs raudoną šaliką, atrodė labai laimingas.

Tuo metu labai keistai elgtis pradėjo šeimos augintinis, baltas pūkuotas katinas. Visada taikus bei ramus buvęs gyvūnas ėmė paniškai blaškytis ir dingo iš namų. Po kurio laiko keturkojis sugrįžo nusiraminęs.

Dažniausiai į keliones Šimoliūnai leisdavosi kartu. Abu yra išmaišę Europą, viešėjo Japonijoje, Afrikoje, sidabrinių vestuvių proga keliavo po Indiją, jųdviejų namai pilni įvairių iš egzotiškų šalių parsivežtų suvenyrų, paveikslų.

Į kalnus V.Šimoliūnas skrisdavo su sūnumis, nes A.Šimoliūnienė bijo aukščio.

Prieš porą metų vyras sutuoktinę buvo nusiviliojęs į Austriją slidinėti, tačiau ten A.Šimoliūnienė susilaužė koją, po to ilgai gydėsi.

Ir šį kartą grįžęs iš Italijos V.Šimoliūnas dar kartą į kalnus turėjo skristi su sūnumi Algirdu, jau ir bilietai kelionei buvo nupirkti.

Vaikinas su tėvu tarėsi susitikti oro uoste šeštadienį, apie 14 valandą, vienas parskridęs iš Alpių, kitas - iš mokslų Olandijoje. Sutartu laiku Algirdas pasitiko draugų pargabentą tėvo karstą.

A.Šimoliūnienė, išvydusi vyro palaikus, ištarė visus apstulbinusią frazę: „Čia ne mano vyras“.

Vėliau moteriai buvo paaiškinta, kad velionio veidą smarkiai pakeitė grimas ir balzamavimo medžiagos, kurių prisireikė dėl to, jog nuo mirties praėjo jau 4 dienos.

„Jei būčiau mačiusi, kaip jis mirė, gal būtų kitaip. O dabar nepajėgiau sutapatinti karste gulinčio žmogaus ir Valdo“, - nuo realybės gynėsi netekties skausmo kamuojama moteris.

Kovo pradžioje vyras ir žmona buvo suplanavę keliauti Kristaus keliais - po Jordaniją, Izraelį ir Egiptą. V.Šimoliūnienė dabar į šią kelionę ketina leistis viena.