Jos pasirodymas sukėlė tikrą ažiotažą ir knyga jau tris savaites nedingsta iš Lietuvos perkamiausių knygų dešimtuko.
Lrytas.lt pateikia interviu su knygos autoriumi.
– Kuo paaiškintumėte tokį susidomėjimą jūsų knyga „Eroto glėbyje“?
– Savo pratarmėje rašau, kad kiekvienas knygoje gvildenamas įvykis remiasi ir atspindi Lietuvos vyro ir moters santykių tikrovę per erotikos prizmę. Tikrovę, kamuojamą konfliktų tarp seno ir naujo, tradicijų ir įpročių, laisvės ilgesio ir tabu.
O svarbiausia – kad knygą paskyriau dviem žmonėms, panorusiems ir prisiekusiems ištikimai gyventi dviese. Tai – vyras ir žmona. Bandau grožiniais etiudais ir dokumentika, kitaip tariant, – esė forma atkreipti dėmesį į santykių atnaujinimo svarbą.
Mūsų lietuviškoje šeimoje erotika užima apgailėtiną padėtį. Mat erotika tapatinama su seksu ir pornografija. Tuo tikriausiai ši knyga skaitytoją ir domina.
– Pasak psichologo ir žurnalisto Gino Dabašinsko, „Eroto glėbyje“ yra „literatūrinė šoko terapija, reikalaujanti emocinės kultūros ir vedanti jos link“. Jūs daug metų praleidote Švedijoje ir kitose Vakarų šalyse. Ar galėtumėte palyginti gvildenamos temos patirtį su mūsų lietuviškos emocinės kultūros kontekstu?
– Drįstu teigti, kad gera dalis mūsų psichologinių problemų yra mūsų vis niekur neišnykstančio sovietinio mentaliteto pasekmė. Straipsnyje „Sekso stoka ir politiniai sprendimai“ rašiau, kad tuo metu, kai vakariečiai, norėdami tapti supratingesniais sau ir kitiems, 60 metų stovėjo eilėse prie psichoanalitikų durų, gulinėjo sofose, bandydami pažvelgti visų pirma į savo, o ne svetimo pasąmonę, mūsiškiai gėrė pseudoreliginį, smetonišką nacionalromantizmo, stereotipinio vyro ir moters vaidmens bei komunistinio aseksualumo kupiną kokteilį. Tuo išvengdami kaktomušos su jau antra seksualine revoliucija ir jos pasekmėmis Vakarų visuomenėse.
Trumpai tariant, mes esame beveik infantilūs seksualiniuose santykiuose tarp vyro ir moters. Įklimpę iki juosmens į stereotipinius vaidmenų spąstus, nuo kurių kenčia abi pusės. Tai emocinė antikultūra, kuriai lemta nuolat suklupti lygioje vietoje.
– Ar todėl ir knygos pagrindinė mintis – erotikai reikia meilės ir drąsos – yra nuolat pabrėžiama?
– Erotika yra vilionės, aistros – tarp jau daugelį metų kartu gyvenančių – reanimacijos menas, aukštasis pilotažas, kūryba. O kūryba be laisvės neįmanoma.
Erotika nepakelia laisvės baimės. Erotika nepažįsta savicenzūros. Erotika netoleruoja egoizmo. Erotika nepakenčia standarto. Ten, kur įsigalioja standartai, erotika miršta lėta mirtimi. Ir ten, kur nėra meilės bei drąsos, visavertei erotikai nelieka vietos – ją pakeičia plikas seksas. Tokiam seksui vieno žmogaus nepakanka. Orgija būtų logiškas tęsinys.
Vienu žodžiu, ten, kur nėra meilės ir drąsos, erotikos mirtis į miegamojo duris tuoj pasibels. Atvirkščiai nei daug kas mano, erotika ir pornografija bei seksas – ne vienas ir tas pats. Vilionė gali vykti kelias dienas net neprisilietus. Tai žodžiai, žvilgsniai, erzinimas ir panašiai.
– Knygoje apstu humoro, farso, kaip miniatiūroje „Žalias vyro pavydas“, net grotesko, kaip, pavyzdžiui, „Karas šeimoje“. Skaitant peršasi mintis, kad erotika yra panacėja nuo visų šeimoje kylančių problemų.
– O, kad taip ir būtų! Pasuksiu atsakymą kiek nelauktu kampu. Žinote, ko dar reikia erotikai? Gero humoro jausmo.
Bet Lietuvoje taip viskas sureikšminama, kad, kaip sakė rašytojas Markas Zingeris knygos „Eroto glėbyje“ pristatyme, „mums trūksta angliško humoro, arkliško turime su kaupu“.
Noriu pasakyti, kad santykiuose erotika užima terapeuto vietą. Tai gerų santykių atkūrimo įrankis. O gerų santykių atkurti be nuoširdaus „atsiprašau“, be juoku, visų pirma iš savęs, šalin nubraukiamos sunkumo skraistės beveik neįmanoma. Ten, kur santykiai yra mirę, erotika nepadės.
Nors, kita vertus, atleiskite man, amžinam optimistui, pabandyti verta.