Britų ir amerikiečių rūpesčiu iš lenkų karių, po SSRS įvykdyto Lenkijos
užpuolimo 1939 m. atsidūrusių J.Stalino lageriuose, sudaryta Anderso
armija vadavo Italiją, o mus vokiečiai atvežė į Italiją tam, kad
padėtume A.Hitleriui išlaikyti Italiją savo rankose.
Pirma naktis Veronoje. Miegas ant žvyro. Jokia mama nepatiesė
paklodės. Nori – miegi, nori – stovi arba klūpi. Po savaitės gavome
sunkvežimius, ir man teko vežti artilerijos sviedinius. Pilnas
sunkvežimis, prikrautas artilerijos sviedinių, o aš jį vairuoju
pontoniniu tiltu per Po upę.
Pamačiau, kaip karas atrodo! Buvai girdėjęs, kad šalia kažką
nušovė, kažką pakorė. Bet kad kas nors taikytų tiesiai į tave, – to dar
nebuvo. Tu čia – ant pontoninio tilto. Siaura, tik viena eilė, tas
tiltas plūduriuoja, siūbuoja, rieda virtinė sunkvežimių. Nei sustosi,
nei apsisuksi, nei aplenksi, nei pabėgsi. Vežu artilerijos sviedinių.
Jei bent vienas sprogtų – amen. O čia – pilnas sunvežimis. Tokie
pat rieda ir priekyje manęs, ir iš paskos.
Naktis. Staiga iš viršaus – aliantų lėktuvų paleistos, ore kabančios
šviesos. Krenta bombos! Tuomet dar nė viena bomba mūsų nekliudė, o jei
jie būtų užvarę su keliais naikintuvais, tai tikrai būtume sudirbti į
šipulius. Iš mūsų neliktų nė ženklo.
Matyt, aliantai nežinojo apie tą mūsų konvojų. Mus apšvietė tik
pavieniai lėktuvai. Jie matė, kad vyksta kažkoks judėjimas, bet rimčiau
bombarduoti tikrai nebuvo pasiruošę. Numetė tik vieną ten, kitą čia.
Karo metu aliantai taip dažnai darydavo netgi pastebėję civilių
gurguoles, kad tik įvarytų baimės apačioje.
Galiu pasakyti, kad mane, dar net nesulaukusį aštuonioliktojo
gimtadienio, jie tikrai demoralizavo. Nežinojau, kur dėtis. Važiavau
ir tiek. Aišku, vis turėjai žiūrėti ir saugotis, kad neįvaryčiau į
kitą, priešais važiuojantį sunkvežimį. Vien tas pontoninio tilto
siūbavimas – jau nemalonus dalykas. Galvą iškišęs turi žiūrėti, kad
ratas būtų arti krašto, kitaip su visa amunicija nuvarysi tiesiai į
vandenį. Jausmas nekoks.
Pagaliau pavyko laimingai persikelti per tą Po upę.
Pasiekęs krantą padidinau greitį – myniau, kiek eina, kad tik kuo greičiau ir
toliau nuo ten, kur sprogdina. Tamsu, kelias pilnas dulkių, o per jas
nelabai matosi sunkvežimiai, kurie nudažyti maskuojančiomis spalvomis.
Įsibėgėjęs nepastebėjau, kad vienas sunkvežimis stovi, o jo vairuotojas
klausinėja kelio krypties. Aš į tą sunkvežimį kaip tvojau kokių 40
kilometrų greičiu. Variklis palindo po sėdyne. Artilerijos sviedinys,
prakirtęs atlošą, įsirėžė į nugarą. Nesprogo. Tik guzas iškilo.
Galvoju, gerai – juk dabar nebebūtų, ką pasakoti.
Mano sunkvežimis nebevažiuoja, aš susižeidęs, priremtas artilerijos
sviedinio, skauda kaulus, bet šiaip taip šlubuodamas
išlipau. Vokiečiai mane keikia, bet nebaudžia. Visi nuo bombardavimo
bėga, o čia tas pusprotis sustojęs klausia, kur jam važiuot: į kairę ar
į dešinę, lyg būtų ekskursijoje.
Iš 27 mūsų sunkvežimių nė į vieną nepataikė jokia bomba, bet apie pusė
jų ir taip išėjo iš rikiuotės.
Nežinau, kur tą mano sunkvežimį su visa amunicija jie padėjo, bet man
davė kitą sunkvežimį, ir patraukėme toliau į Modeną.
Ten pasikrovėme netikėtą krovinį – tabako. Supakuoto tokiais, kaip
šienas, spudulais. Pasikrovę apsistojome prie Modenos, tarp medžių, nes turėjome pasislėpti nuo
aliantų lėktuvų.
Miegame sunkvežimiuose, o italai netrukus užuodė, kad turime geros
mantos. Pabudęs žiūriu, kaip man prieš akis seniokas mosikuoja lyromis
ir sako: „Penki tūkstančiai, še, duok vieną“.
Apsidairau, vokiečių nesimato, o italų pilna. Sakau: „Imk“. Taip
pardaviau gal dešimt tų spudulų. Vienam už tris, kitam už du, o kas
davė ir penkis tūkstančius. Nežinojau nei lirų vertės, nei tabako
kainos. Man italai tik kiša pinigą, ima ir bėgdami nešasi. Aišku,
netrukus vokiečiai pastebėjo, kas čia darosi.
Staiga tik atlėkė vokietis, išsitraukė pistoletą, ir atstatė jį į mane:
„Ką, tu leidi vogti?“ Man pasidarė nesmagu. Tikrai nesmagu, kai tau
pistoletą į pilvą atstato. Bet nenušovė. Matyt, nepastebėjo mano
prekybos, tik įtarė, kad aplink kažkas vyksta ne pagal vokiečio tvarką.
Vokiškai pramokau dar gimnazijos suole. Bet transporto dalinyje su
vokiečiais tos kalbos daug ir nereikėjo. Reikėjo šiek tiek suprasti,
susigaudyti, kad galėtum išlaikyti egzaminus. Bet asmeniškai rūpimais
klausimais su vokiečiais šnekučiuotis neteko. Dažniausiai iš jų
girdėdavai tik tai, kad ko nors negalima „verboten“ (uždrausta). Dar
visiems gerai žinomas reikalas – „verfluckte“ (prakeiktas).
„Verfluckte Donner Wetter“ – tą tai žinojo visi. Reiškė, reikalai
nekokie.
Teko nugirsti vokiečių tarpusavio pokalbį apie mus, svetimtaučius.
Sako: „Kai jiems ką nors bandai paaiškinti, tai jie vaizduoja, kad
nieko nesupranta. O kai tik pasakai, kad jau laikas eiti į valgyklą,
tai dingsta iš akių per sekundę“. Jie to nesuprato. O mums tai buvo
visiškai aišku.
Kuo ilgiau buvau vokiškoje aplinkoje, tuo daugiau supratau jų kalbą ir
juos pačius, bet mes, kitataučiai, vistiek žinojome, kad jiems esame tik
„Schmutzige Auslander“ – nešvarūs svetimšaliai. Taip galvojo ir sakė ne
visi vokiečiai, bet būdavo tokių, kurie kitaip net ir negalvojo.
Išsisukęs nuo vokiečio kulkos prisiminiau lyras. Pirmą kartą buvau gavęs
tokią krūvą pinigų. Nusiaviau batus ir viską ten sukišau. Nežinojau
tikros tų lyrų vertės, bet jaučiau, kad jų turiu daug. Taip pat turėjau
ir daug laiko, nes vis dar tebestovėjome Modenoje.
Vieną dieną su keliais kitataučiais vairuotojais nuėjome į miesto
restoraną. Tik vėliau, gyvendamas Amerikoje, sužinojau, kad iš Modenos
yra kilęs Luciano Pavarotti, pasaulinė operos žvaigždė. Dabar malonu
prisiminti, kad ir man toje vietoje teko lankytis, valgyti restorane ir
už tą skanų maistą susimokėti itališkomis lyromis. Net seilės varvėjo.
Kirtome tiek, kiek lindo.
Grįžome į kareivines Ghedi miestelyje, Lombardijos provincijoje, netoli
Breščia. Kiek žinau, ten ligšiol tebėra nemaža NATO arba JAV
karinė aviacijos bazė. Jautėme, kad vokiečiai karą jau pralaimi.
Jų propaganda vis kartodavo: „Padėtis kritiška, bet ne katastrofiška“.
Šį pasakymą jau buvau skaitęs dar Kaune lietuviškai parašytoje nacių
spaudoje, po to teko tą patį girdėti ir skaityti Austrijoje,
Vokietijoje. Dabar man vėl tą kartojo valdžios ruporai Italijoje.
Mums, vadinamiesiems „Smutzige Auslanders“, buvo daugiau negu aišku, kad
čia jau viskas baigta, tik laiko klausimas, kada ir kaip viskas
pasibaigs. Tad pagrindinė mintis buvo, kaip čia kuo greičiau
išsinešdinti, kad tik kartu su vokiečiais nepakliūtume į nagus rusams?
Visą šaltą žiemą nuobodžiai stovėjome Ghedi miestelyje. Vokiečių
transportas jau beveik nebevažiavo – trūko benzino. Kuro likdavo tik
tankams ir šiek tiek aviacijai.
Gyvenome troboje, viename kambaryje, gal 20 ar daugiau žmonių – šešių ar
septynių tautybių: keturi rusai, keturi lietuviai, vienas kitas
bulgaras, lenkas, ukrainietis ir t.t.
Ten pramokau rusiškai, nes kasdien girdėjau, kaip jie keikiasi. Tarp
mūsų, lietuvių, buvo ir tokių, kuriems buvo tekę pakovoti Rytų
fronte. Jie taip pat gerai mokėjo rusiškai – dėl to, kad jiems kurį
laiką kartu su vokiečiais teko pabūti Rusijos okupantais.
Ghedi miestelyje buvau sutikęs ir italą, kuris sugrįžęs iš Rytų fronto
visai neblogai kalbėjo rusiškai. Tuo metu man su juo buvo lengviau
susišnekėti būtent rusiškai. Mes, kaip svetimtaučių mišinys, visi
gyvenome atskirai nuo vokiečių, o mūsų viršininkai buvo vokiečių
aviacijos dalinio kariai.
Su tais kitataučiais ne visada sugyvenome. Ypač su rusais. Vokiečiai
ir mes švenčiame Kalėdas. Kūčių vakarą gavome šiek tiek geresnio
maisto. Pakiliai nusiteikę, sėdime prie šventinio stalo. Staiga į
valgyklą įžengia vienas rusas, garsiai nusikeikia ir
pareiškia: „Kažkokias Kūčias valgote?“
„Aha, jeigu tu šitaip, davaj, pasmotrim!“ Visi nuo stalo ir į lauką.
Šalia manęs stovėjęs lietuvis, kuris jau buvo pakariavęs Rusijoje, kažką
rusiškai pasakė ir iškart tvojo jam tiesiai į smakrą. Tas virsdamas
sukosi manęs link. Aš jam irgi iš dešinės tuoj pat į akį – ta akis užsimerkė. Tuo metu nuo fizinių darbų buvau užtektinai stiprus
ir turėjau gerą ranką.
Iškart sušoko visi rusai. Kokias penkias minutes kapojomės su jais kaip
reikalas. Nežinia, kuo viskas būtų baigęsi, bet atlėkė pistoletą
išsitraukęs aviacijos kuopos vadas ir, kad mus apramintų, iššaudė visą
apkabą į orą. Mūsų, lietuvių, nebaudė. Pamanėme, kad gal dėl to, jog
vokiečiai tada irgi kariavo su rusais.
Tuo tarpu Ghedi miestelyje saugojome mašinas. Žiema, šalta, langas
išdaužtas, miegi su tais pačiais drabužiais, kojinių nėra – autai,
maudytis – tik kartą per mėnesį, kartais rečiau, o šiaip – visada
pasmirdęs.
Utėlės. Ką ten utėlės, blakės. Nusirengęs matai visą zoologijos sodą.
Bandai išbūti vonioje kiek įmanoma ir krapštyti, kaip beždžionė, po
vieną. Išvietė lauke, tarp kitko.
Valgydavome dažniausiai makaronus. Gamino italės. Maistas buvo ne toks
jau blogas, bet tik kad labai mažai, porcijos nedidelės.
Vieną dieną pasijutau, kad nesveikuoju. Nuėjau skųstis. Vokietis sako:
„Še knygą, eik pas daktarą“. Davė medicinos knygą, kad gydytojas
įrašytų, kuo sergi. Gali eiti ir pėsčias. Jeigu nenueisi, tai gal
atvažiuos paiimti kūną nuo kelio. Žodžiu, eini. Aštuoni kilometrai.
Sergančiam žmogui su 40 laipsnių temperatūra nelabai smagu eiti.
Atėjau. Karininkas vokietis, gydytojas, aviacijos kapitonas, mane
apžiūrėjo labai mandagiai. Gerklėje rado dėmių. Sako: „Turi
užkrėtimą, difteritas. Duosime mašiną, kad tave nuvežtų“. Davė
„Volkswagen“ su kryžiumi. Nuvežė atgal į dalinį pasiimti daiktų, kurių
praktiškai jau nebeturėjau. Lietuviški lagaminai dingo dar Vokietijoje.
Kai ką teko iškeisti į maistą, parduoti, pinigus pavogė, kai ką atėmė.
Mama buvo įdavusi tokią didelę piniginę, į kurią susidėjau keletą
fotografijų. Tėvai, išlydėdami mane, suprato, kad teks išsiskirti nežinia
kuriam laikui. Vyresnysis mano brolis buvo miręs, kitas – dar visai
vaikas. Visa šeima nusifotografavome tris mėnesius prieš man išvykstant
iš Lietuvos.
Toje piniginėje ir išlaikiau tą nuotrauką, taip pat savo bendražygio
Anatolijaus Underio fotografiją, dar ir Kauno didžiojo teatro
pažymėjimą, kad 1942– 1943 m. dirbau statistu, taip pat Danutės
Nasvytytės vadovaujamos Ritminės gimnastikos ir laisvojo šokio studijos
pažymėjimą, išduotą Švietimo vadybos. Visa tai, kaip relikvijas,
laimingai išnešiojau per karą ir tebeturiu dabar, po daugiau nei
šiašiasdešimties metų.
***
Čikagoje gyvenantis garsaus netolimoje praeityje JAV ieties metiko Tomo
Pukščio tėvas Romas Pukštys jau perkopė 9-tąjį dešimtmetį. Nors
didžiąją savo gyvenimo dalį – nuo 1949 m. – Romas ramiai nugyveno JAV, jo
istorija – verta romano.
1944 m. vasarą, eidamas tik 17-uosius, Romas atsidūrė toli nuo Lietuvos.
Pabėgęs iš vokiškosios transporto tarnybos R.Pukštys prisijungė prie
partizanų „Fiamme Verdi“ būrio, kuris kovojo su naciais.
Pats Romas sako, kad jo istorija – netipinė emigranto istorija, nes
dauguma lietuvių į JAV buvo atvykę iš Vokietijos DP (Displaces Persons)
stovyklų, o jį 17–18 metų jaunuolį grūdino ginkluota kova Italijoje, kur
išlikti gyvam padėjo lietuviškas kaimo berno auklėjimas. Būdamas
septyniolikos lemiamus sprendimus jis turėjo priimti be šeimos ar
lietuviškų organizacijų patarimo.
Artimieji R.Pukštį seniai skatino užrašyti prisiminimus. Bet parašyti
savo istoriją Romą įtikino sūnaus Tomo, JAV ieties metimo čempiono, kuris dalyvavo ir
Barselonos olimpiadoje (1992 m.), žmonos tėvai iš Teksaso.
„Nežinau, kodėl, bet tiems teksasiečiams didžiausią įspūdį paliko tai,
kad savo ausimis esu girdėjęs A.Hitlerio, J.Stalino ir B.Mussollinio
kalbas, ir jas visas galėjau suprasti be vertėjų“, – šypsosi Romas
Pukštys, ir dabar neprarandantis gyvenimo džiaugsmo.
lrytas.lt pateikiame R.Pukščio gyvenimo istoriją, kurią padėjo užrašyti
jo bičiulis Arvydas Reneckis.