Jie - tai pusantro tūkstančio šalies gyventojų, savyje nešiojančių širdies stimuliatorius. Ką tik jų gretose atsidūrė ir šalies prezidentas Valdas Adamkus.
„Ekstra“ pasidomėjo, kaip širdies stimuliatorius pakeičia žmonių kasdienybę ir kodėl daugėja tokių pacientų.
Ji galėjo bet kurią akimirką mirti. Graži. Garsi. Viešumoje dažnai regima 48 metų moteris. Bet tik ištraukusi pažadą neminėti nei jos vardo, nei pareigų, ji sutiko papasakoti apie savo išgyvenimus. „Nenoriu, kad sužinoję, kas man nutiko ir kaip gyvenu, žmonės imtų gailėti“. Tai buvo paprastas, bet stiprus pašnekovės anonimiškumą garantuojantis argumentas.
Taigi 2005-ųjų gegužę, po poros metų klajonių pas gydytojus, ji išgirdo nuosprendį: jokių vaistų nėra. Būtina implantuoti širdies stimuliatorių.
Moterį ištiko šokas. „Stimuliatorių? Kažkokį aparatą su styrančiais laidais? Kaip aš atrodysiu? Gyvensiu kaip neįgalioji?“ - baimės įvariusius visokius „kaip?“ vardijo moteris. Laimė, jos išgyvenimų kelyje pasitaikė trys gydytojai, prieš kuriuos buvusi jų pacientė ir dabar žemai lenkia galvą už tai, kad buvo išplėšta iš mirties nagų.
Laidžiosios sistemos ir širdies ritmo sutrikimas. Šią diagnozę moteris išgirdo anaiptol ne iš karto.
Prieš aštuonerius metus, kai moters širdis jau smarkokai klupinėjo, tarsi primiršdama, kad reikia plakti, ligos nepavyko aptikti net Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santariškių klinikų medikams: tuo metu tyrimai neišdavė moters negalios priežasties.
Bet širdis silpo. Ji suplakdavo vos 30-35 kartus per minutę - dvigubai rečiau, nei paprastai plaka sveiko žmogaus širdis. Dūžiai vis labiau retėjo, atrodė, kad jie tuoj tuoj visiškai dings. Galiausiai atėjo laikas, kai širdis pradėjo stoti daugybę kartų per parą.
„Mane apimdavo siaubas, kai širdis, garsiai suplakusi, imdavo vis lėtėti, ristis žemyn, kol visai nutildavo. Turėdavau priversti ją plakti. Būdavo, naktį pradedu snausti, o širdis ima ir sustoja. Pašoku iš miego, trinu rankas, kojas ir taip prisuku širdį lyg laikroduką. Maždaug porą metų taip ir budėjau prie savo širdies“, - pasakojo moteris.
Galima tik numanyti, kaip turėjo jaustis žmogus, kurio kraujospūdis vos pasiekdavo 80/40 milimetrų gyvsidabrio stulpelio. „Jaučiausi kaip mirtininkas, - šyptelėjo pašnekovė. - Kiti žmonės esant tokiam kraujospūdžiui krinta be sąmonės. O aš ateidavau į polikliniką ir dar sugebėdavau šypsotis“.
Medikams atrodė, kad tuo metu penktą dešimtį pradėjusi moteris rimtai ligai - per jauna. Mat paprastai širdies negalios moteris užklumpa gerokai vėliau, po menopauzės. Elektrokardiografas, fiksuojantis širdies darbą, nerodė jokių ritmo sutrikimų, nes per minutę, kai aparatas piešdavo kreives, širdis, apimta jaudulio, suplakdavo taip, kaip dera.
Žmogaus amžius šiuo atveju - niekuo dėtas. Laidžioji sistema, kuri, siųsdama elektros impulsą, paakina širdį ritmiškai susitraukti, iš rikiuotės gali išeiti ir vaikams. Kodėl tai nutinka, dažniausiai neįmanoma nustatyti.
„Laiko ratą atsukti atgal visada sunku, - tarstelėjo moteris. - Būta minčių: o gal erkė kada nors man buvo įsisiurbusi? Gal ji užnešė kokią ligą, kuri, nepastebėta ir negydyta, sugadino širdį? Bet tai juk nieko nekeičia“.
Aptikti laidžiosios sistemos darbo ydas įmanoma tik prijungus holterį - aparatą, visą parą užrašinėjantį širdies darbą.
Kam iš gydytojų atėjo į galvą tai padaryti? Pasak pašnekovės, pirmiausia sostinės Centro poliklinikos gydytojai endokrinologei Linai Zabulienei. Neradusi vis prastėjančios moters sveikatos priežasties, ji prasitarė: „Jums yra kažkas, ko aš neišmanau“. Ir išrašė siuntimą konsultuotis pas VUL Santariškių klinikų kardiologę Mildą Kovaitę.
Pastaroji, išgirdusi moters skundą („Jaučiuosi taip, tarsi mano širdyje trūkinėtų kontaktai“), prijungė holterį.
Sprendimą implantuoti stimuliatorių ši medikė priėmė iškart, vos žvilgtelėjusi į holterio duomenų išklotinę. Tai buvo 2005-ųjų gegužės pabaiga. Po poros mėnesių, sulaukus, kol Valstybinė ligonių kasa užbaigs centralizuoto stimuliatorių pirkimo konkursą ir jie pasieks ligoninę, moteris trumpam buvo paguldyta į Santariškių klinikas. Taigi maždaug prieš trejus metus liepą šios moters širdį ėmė skatinti gydytojo Audriaus Aidiečio implantuotas stimuliatorius.
Pasak pašnekovės, pusę metų po operacijos jos savijauta buvo prasta. „Gal todėl, - svarstė pašnekovė, - kad apskritai esu jautrus žmogus. Bet stiprios nervų sistemos žmonėms ir širdies operacijų neprireikia“.
Gyventi su stimuliatoriumi ji mokėsi maždaug metus.
Iš pradžių pjūvio vietą skaudėjo, o kairės rankos judesiai buvo suvaržyti: rengiantis tai neišvengiamai keldavo sunkumų. Be to, ilgai neatstojo ir baimė, kad, staigiau kilstelėjus ranką, gali atitrūkti į širdį įvesti stimuliatoriaus laidai.
Be to, po operacijos dar nebuvo praėjęs mėnuo, kai moteris, eidama į vaistinę, įkliuvo metalo detektoriui. „Tarp stimuliatoriaus ir metalo detektoriaus atsirado kontaktas, ir aš vos nepraradau sąmonės. Tai - ypač pavojinga situacija, nes magnetas gali sutrikdyti stimuliatoriaus, kartu ir širdies, darbą“, - sakė moteris.
Saugodama save ji vengia ne tik metalo detektorių, bet ir stengiasi laikytis kuo atokiau nuo magnetinį lauką sukeliančios elektros įrangos, net garso kolonėlių.
Išsirengdama į kelionę moteris pasiima ir stimuliatoriaus pasą - dokumentą, kurį reikia parodyti tuomet, jei neišvengiamai tenka pereiti metalo detektorių, pavyzdžiui, oro uoste.
Šiai moteriai sveikatos neprideda ir mobilusis telefonas: juo kalbant netrunka apimti silpnumas. Apskritai pirmomis dienomis po stimuliatoriaus implantavimo net parašyti SMS žinutę jai būdavo sunku: pasidarydavo silpna, apimdavo jausmas, tarsi imtų stoti širdis.
„Tačiau labiau už bet kokį magnetinį lauką aparato palaikomai širdžiai kenkia įtampa ir stresas, - patikino moteris. - Neseniai teko išgyventi artimo žmogaus netektį, o visas sielvartas, atrodo, susitelkė širdyje. Ir dusau, ir vos nenualpau - labai sunku buvo visa tai pakelti. Jei tik įmanoma, stengiuosi išvengti situacijų, didinančių įtampą“.
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų širdies aritmijų ir rentgenochirurgijos skyriaus vedėjas, elektrokardiologas aritmologas med. dr., prof. Audrius Aidietis - vienas medikų, suteikusių pagalbą ūmios širdies negalios ištiktam prezidentui V.Adamkui. Pokalbis su juo - apie širdies stimuliatoriaus ypatybes ir gyvenimą su juo.
- Širdies stimuliatorius priverčia širdį plakti. Kas nutinka širdžiai, kad jai prireikia šiokios tokios prievartos?
- Ne taip seniai stimuliatorius buvo implantuojamas tik tiems ligoniams, kurie be jo apskritai neišgyventų - esant sunkiems širdies ritmo sutrikimams.
Šiuo metu stimuliatoriai implantuojami ne tik tuomet, kai širdis pati nebeišgali plakti, bet ir tuomet, kai reikia užkirsti kelią vienai jos negalių - prieširdžių virpėjimui.
Pradėjus virpėti prieširdžiams, žmogus pasijunta blogai. Jam svaigsta galva, jis jaučia širdies plakimą, silpnumą. Ritmui atsikūrus, jis gali trumpam netekti sąmonės. Implantavus stimuliatorių, prieširdžių virpėjimas išnyksta arba kartojasi labai retai.
Stimuliatorius implantuojamas ir kai kuriems ligoniams, sergantiems širdies nepakankamumu, sukeltu laidžiosios sistemos pokyčių.
Tokiais atvejais aparato į tam tikras širdies sritis siunčiami elektros impulsai atkuria kairiojo skilvelio susitraukimo nuoseklumą ir sustiprina raumens susitraukimą.
Žmonės, kurie dėl ypač didelio širdies nepakankamumo dūsta net būdami ramybės būsenos, įstačius tam tikros rūšies stimuliatorių gali ir vaikščioti, prireikus - ir palypėti laiptais. Mat stimuliatorius priverčia širdies skilvelius susitraukti sinchroniškai, taip padėdamas ligos pažeistai širdžiai dirbti. Tokios pagalbos prireikia ligoniams, laukiantiems širdies transplantavimo.
- Ar stimuliatoriaus implantavimas - sudėtinga procedūra?
- Dažniausiai operuojama atlikus vietinę nejautrą, bet jei žmogus pageidauja, jam taikoma bendroji nejautra, vaikams - taip pat.
Operacija trunka maždaug valandą: padaromas pjūvis, kraujagyslėmis stimuliatoriaus laidai nuvedami ir įsriegiami į tam tikrą prieširdžių ir skilvelių vietą. Visa tai užima daugiausia operacijos laiko.
Prireikus stimuliatorius gali būti pakeistas nauju, bet paliekami tie patys laidai. Todėl per pirmąją operaciją turi būti parinkta kuo tinkamesnė vieta elektrodo kontaktui su širdies audiniais. Kuo šis kontaktas geresnis, tuo mažiau energijos sunaudoja širdžiai stimuliuoti, tuo ilgiau veikia stimuliatorius.
- Ligonių kasų duomenimis, kasmet širdies stimuliatorių nuperkama vis daugiau. Vadinasi, jų daugiau ir implantuojama. Ar tai reiškia, kad širdies ligos plinta?
- Manau, kad ligonių daugėja ne dėl labiau plintančių širdies ligų, bet dėl geresnės diagnostikos. Šeimos gydytojai ir rajonuose dirbantys kardiologai gauna vis daugiau žinių apie naujausius širdies ritmo sutrikimų (aritmijos) gydymo būdus. Jie sugeba teisingai diagnozuoti ligas ir laiku ligonius nusiųsti į aritmijų gydymo centrus.
- Planinių operacijų ligoniams paprastai tenka palūkėti. Ar tenka eilėje laukti ir stimuliatoriaus implantavimo procedūros?
- Be jokių išlygų būtinoji pagalba atkuriant širdies ritmą suteikiama iškart. O planinės operacijos pacientams paprastai tenka palaukti maždaug pusantro du mėnesius. Ir ne dėl to, jog trūktų stimuliatorių, bet todėl, kad pacientų srautas labai didelis, o pajėgumų jiems pagelbėti - maža.
Santariškių klinikose, mūsų skyriuje, kuriame gydomos širdies aritmijos, tėra dešimt lovų. Kasdien į skyrių paguldoma ir iš jo išrašoma po 3-4 ligonius - pacientų kaita ypač didelė. Bet operacinės - tik dvi ir jos nuolat užimtos.
Šie metai, laimė, pirmi, kai stimuliatorių, atrodo, ligonių kasos nupirko pakankamai. Pernai, dar ankstesniais metais jų pristigdavome: ligoniams tekdavo laukti, kol jų, paskelbus konkursus, vėl bus nupirkta. Tačiau nėra buvę, kad kritiniais atvejais neturėtume stimuliatoriaus, kuris išgelbėtų ligoniui gyvybę.
- Ar žmogus, kuriam implantuotas stimuliatorius, gali imtis fizinės veiklos?
- Manęs pacientai dažnai klausia, kokių darbų jie po procedūros galės imtis. Bet stimuliatorius juk niekada neimplantuojamas be reikalo: tam yra rimtų priežasčių. Vadinasi, tai, ką žmogus galėjo nudirbti iki operacijos, po jos galės dar greičiau įveikti. Bet ligoniams nederėtų pamiršti ir savo metų - pulti prie darbų, kurie pagal jėgas tik jauniems žmonėms.
Širdies sinusinis mazgas - tarsi visaregė akis: jis reaguoja į emocijas, fizinį krūvį ir parenka reikiamą širdies susitraukimų dažnį.
Šiuolaikiniai stimuliatoriai užprogramuoti taip, kad stebėtų širdies darbą. Žmogui smarkiau einant ar net sportuojant aparatas paspartina širdies plakimą - automatiškai įjungiama prisitaikymo prie fizinio krūvio sistema. Esant ramybės būsenos tokia stimuliavimo programa išsijungia. Apskritai stimuliatorius stebi širdies darbą ir, jei nereikia, jos nestimuliuoja.
- Implantavus stimuliatorių pacientams dar tenka lankytis pas kardiologus?
- Nors šiuolaikiniai stimuliatoriai ypač patikimi, kartą per metus kardiologo konsultacija būtina.
Specialia įranga medikai nuskaito stimuliatoriaus mikroschemoje sukauptus duomenis ir pagal juos sprendžia apie žmogaus sveikatos, o kartu - ir stimuliatoriaus būklę.
Duomenys rodo, kiek kartų buvo stimuliuota širdis, ar būta prieširdžių virpėjimo ir kt. Įvertinami ir paties stimuliatoriaus parametrai: ar jo dar nereikia keisti kitu arba perprogramuoti.
Šiuolaikiniai stimuliatoriai pajėgūs dirbti 10-12 metų. Ankstesniųjų galiojimo laikas buvo net per pusę trumpesnis.
- Kokių suvaržymų tenka paisyti žmogui, kurio širdį plakti verčia aparatas?
- Manau, kad daugiausia keblumų kyla išsirengiantiems į kelionę lėktuvu.
Stimuliatoriaus korpusas gaminamas iš titano, todėl oro uoste (kaip ir bet kur kitur) pereinant metalo detektorių jis visada cypia. Tokiais atvejais reikia nešiotis vadinamąjį stimuliatoriaus pasą. Jį pateikus žmogus apieškomas kitokiais būdais.
Be to, stimuliatorius taip sukonstruotas, kad per patikrą priglaudus magnetą, jis širdį priverčia plakti maždaug 100 kartų per minutę dažniu.
Vadinasi, aparatas į magnetą reaguoja ir kitur: jo siunčiami impulsai padažnėja, širdis ima plakti daug greičiau, ir tai žmogui gali sukelti nemalonių pojūčių. Todėl savo pacientams patariame niekur - nei vaistinėje, nei parduotuvėje, nei knygyne - nestoviniuoti prie metalo detektorių, kuo greičiau pro juos praeiti.
Stimuliatorius gali ir kitaip sureaguoti į elektros prietaisą (pavyzdžiui, suvirinimo aparatą), sukeliantį stiprius elektromagnetinius trukdžius. Tokiais atvejais žmogus apskritai pasijunta blogai: jam gali apsvaigti galva arba jis gali netekti sąmonės.
Širdies stimuliatorių poreikis
Metai 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007
Nupirkta stimuliatorių 1034 1031 1243 1275 1450 1557 1586
Šaltinis: Valstybinė ligonių kasa
Su stimuliatoriumi - į padanges
"Oro uoste ties saugumo metalo detektoriumi dirbantys apsauginiai žino, kaip elgtis su tokiais žmonėmis kaip mes - širdies stimuliatoriaus turėtojais. Parodžius stimuliatoriaus pasą, patikra paprastai atliekama rankomis. Galima būtų paskubomis pereiti ir metalo detektorių, bet jis šiek tiek kenkia stimuliatoriui", - pasakojo buvęs lakūnas, vidaus tarnybos pulkininkas 70 metų Raimundas Zaloba.
Magnetiniai metalo detektoriaus impulsai gali pakeisti nustatytą stimuliatoriaus dažnį - jį padidinti, todėl žmogui, kuriam jis implantuotas, gali pradėti svaigti galva arba smarkiai plakti širdis.
Buvęs lakūnas, tuometės VRM Atskirosios aviacijos tarnybos štabo viršininkas R.Zaloba pasakojo, kad jo sveikata visąlaik buvusi lyg geležinė - jis nejuto jokių širdies negalavimų. Kol vienąkart, išsirengęs į tarnybą, krito be sąmonės ir atsidūrė ligoninėje.
Ištikus ūmiai širdies negaliai - staiga sutrikus širdies ritmui, stimuliatorių Santariškių klinikų kardiologai R.Zalobai implantavo 1994 metais. 2003-iaisiais senasis stimuliatorius buvo pakeistas nauju.
"Širdies stimuliatorius mano gyvenimo nepakeitė: jaučiausi puikiai ir gyvenau visavertį gyvenimą. Man ir toliau buvo leidžiama skraidyti sportiniais lėktuvais, kurių valdymas - dubliuotas. Dėl saugumo kartu su manimi į orą turėjo kilti ir antras pilotas arba instruktorius. Tokios taisyklės: jei staiga ištiktų širdies priepuolis, antrasis lakūnas turėtų perimti valdymą. Laimė, niekada taip nenutiko", - pasakojo R.Zaloba.
Iš vidaus reikalų sistemos jis pasitraukė 2000-aisiais, joje atitarnavęs 40 metų. Ir ne dėl prastos sveikatos, bet dėl amžiaus.
Reikia būti atsargiems
- Implantavus stimuliatorių pacientams patariama nors pirmą savaitę vengti staigių rankos judesių ir nedaryti nieko, kas sukelia skausmą. Tai laikas, per kurį turi sugyti žaizda.
- Žmogus implantavus stimuliatorių paprastai stengiasi nejudinti kairės rankos ir nejučia alkūnę nuolat spaudžia prie šono. Toks sąstingis kenkia peties sąnariui, todėl, operacijos žaizdai sugijus, ranką reikėtų pamažu išmankštinti.
- Stimuliatoriaus darbą metalo detektoriai trikdo, todėl medikai pacientams pataria ties jais nestoviniuoti - praeiti kuo skubiau.
- Kalbant mobiliuoju telefonu patariama naudotis laisvųjų rankų įranga arba aparatą glausti prie dešinės ausies. Net ir išjungtą telefoną derėtų laikyti kuo toliau nuo stimuliatoriaus.
- Pacientams, kuriems implantuotas stimuliatorius, negali būti atliekami tyrimai magnetiniu rezonansu.
- Šiems žmonėms netaikomos fizioterapijos procedūros, kurios atliekamos naudojant elektros srovę.
Prezidentas trykšta iniciatyvomis
"Po poros dienų, praleistų gražių ir gailestingų seserų aplinkoje, galima dar geriau jaustis. Tad, vyručiai, kurie jaučiate, kad reikia baterijas pasikrauti, kviečiu porai dienų į Santariškes", - prieš savaitę, iš ligoninės grįžęs į darbą, šmaikštavo prezidentas Valdas Adamkus.
Gegužės 28 dieną V.Adamkus, užklupus ūmiam širdies negalavimui, buvo paguldytas į Vilniaus universiteto ligoninę Santariškių klinikas. Jam diagnozuotas širdies ritmo sutrikimas - vadinamasis prieširdžių virpėjimas ir atlikta gydomoji procedūra: kateteriu panaikintas aritmijos židinys.
Gegužės 30-ąją intervenciniai kardiologai prezidentui implantavo širdies stimuliatorių, užkertantį kelią ritmo sutrikimams. Birželio 1-ąją besišypsantis V.Adamkus per koncertą Vilniaus Kongresų rūmuose jau plojo "Dainų dainelės" laureatams.
Prezidentui, kaip ir kiekvienam žmogui, kuriam implantuotas širdies stimuliatorius, tektų saugotis didžiausių širdies priešų - įtampos ir streso. O kartu - aplenkti, kur tik įmanoma, stiprų magnetinį lauką sukeliančius prietaisus. V.Adamkus tai ir daro. Jis tik išskirtiniais atvejais eina per metalo detektorių, ir tai tik tuomet, kai nutaria pėsčiomis pasiekti Simono Daukanto aikštėje esančią Prezidentūrą.
Pėsčiomis, lydimas apsaugos, V.Adamkus išsirengia ir į netoliese vykstančius renginius: praėjusio trečiadienio rytą, išaušus vos penktai dienai po operacijos, jis jau žingsniavo į Katedros aikštėje įrengtą Lietuvos radijo palapinę, iš kurios vyko "Ryto garsų" transliacija, skirta Sąjūdžio 20-mečiui.
Einant į darbą V.Adamkui metalo detektoriai kelio nepastoja. Prezidentas su apsaugos kortežu įvažiuoja į Prezidentūros kiemą, iš kurio žengiant į rūmus metalo detektorių nėra.
Tuo tarpu prezidentui artimoje aplinkoje kalbama, kad pastaruoju metu sunkumų kyla ne V.Adamkui, bet Prezidentūros darbuotojams. Mat iš ligoninės į darbą grįžęs prezidentas tapo toks gyvybingas ir pilnas iniciatyvų, kad visi kiti paskui jį vos spėja.