„Lituanicos“ žūtis apaugo naujomis versijomis

Tokias katastrofos versijas, Lietuvai minint skrydžio metines, įrodinėja žinomas Panevėžio aviatorius Vladas Kensgaila. Jis naujas teorijas iškėlė po eksperimentų virš Soldino miškų ir ištyręs legendinės „Lituanicos“ nuolaužas. Tačiau istorikai siūlo neskubėti tikėti naujomis išvadomis.

Panevėžietis iki šiol netiki istorikų peršamomis išvadomis, kad legendinių lakūnų žūtį galėjo lemti jų pačių klaida. Tyrinėdamas „Lituanicos“ tragediją jis iškėlė keletą naujų lakūnų žūties versijų.

„Mane visą laiką labai domino šis įvykis. Kai sugebėjau prieiti prie istorinio palikimo - lėktuvo nuolaužų - ir pasiklausyti pasakojimų, sudariau bent penkias žuvimo versijas.

Trumpai tariant, lakūnams galėjo neužtekti degalų, užklupti ligos arba apimti nuovargis“, - iškėlė prielaidą žinomas lakūnas ir lėktuvų konstruktorius V.Kensgaila.

Anksčiau kai kuriuose šaltiniuose buvo teigiama, kad lėktuvas galėjo praskristi virš slapto vokiečių karinio objekto, todėl buvo numuštas. Tačiau panevėžiečio tokia teorija neįtikino.

„Tiesą sakant, nežinau, kodėl žmonės pradėjo kalbėti, kad jeigu lakūnų nebūtų nušovę, jie būtų parskridę. Sakyčiau, kad tai truputį nerealu.

Daugelis istorikų laikosi tų versijų, kurios aprašytos tragedijos laikais. Aš pats turėjau galimybę patyrinėti lėktuvo nuolaužas ir, mano nuomone, avarijos priežasčių ieškota gana atmestinai, neištyrinėta iki galo, o aiškinimai labai prieštaringi“, - susidarė įspūdį V.Kensgaila.

Aviatoriui sukėlė įtarimų maišelis su laiškais, kuris buvo atvežtas į Kauną iš Soldino.

Šalia nuolaužų rasti laiškai šiuo metu eksponuojami Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Yra žinoma, kad „Lituanicos“ lakūnai gabeno laiškus iš JAV į Kauną.

„Pirmiausia apžvelkime laiškų išmetimo versiją - esą lakūnai juos išmetė. Tačiau paštą buvo galima išimti tik išlipus iš lėktuvo, nes įėjimas į bagažo skyrių pro liuką buvo lėktuvo apačioje.

Taigi lėktuvo dugną galėjo praplėšti nebent medžių viršūnės ir tik taip paštas galėjo iškristi“, - įsitikinęs V.Kensgaila.

Tuo tarpu kai kurie istorikai mano, kad laiškus lakūnai galėjo išmesti tyčia. Tai, beje, atsispindi ir 1983 metais sukurtame Raimondo Vabalo filme „Skrydis per Atlantą“. Šiam filmui „Lituanicos“ maketą sukonstravo tas pats V.Kensgaila.

Panevėžiečiui neįtikimos atrodo ir kitos plačiau žinomos katastrofos priežastys.

„Teigta, kad nukritus lėktuvui bakuose dar buvo rasta benzino, tačiau tokiu atveju, po šitokio smūgio, lėktuvas turėjo užsidegti. Tačiau taip neįvyko. Ir, tiesą sakant, tie bakai buvo taip sudraskyti, kad degalų ten nė lašo negalėjo būti likę“, - samprotavo V.Kensgaila.

Todėl, jo nuomone, lakūnams galėjo paprasčiausiai pasibaigti degalai.

Yra žinoma, kad lakūnai lėktuve buvo įmontavę įrenginį, kuris, jei skrendant virš vandenyno netyčia užgestų variklis, galėtų iš pagrindinių dviejų bakų išleisti degalus.

„Jie buvo įsirengę tokį mechanizmą: pasukus rankenėlę atsidaro dangtis, degalai išbėga, tada dangtis uždaromas ir bakai gali būti naudojami kaip plūdurai. Tačiau ši įranga, mano nuomone, negalėjo kelti pasitikėjimo: ji galėjo nuo vibracijos pradėti leisti benziną lauk. Taigi degalų galėjo pritrūkti ne dėl S.Dariaus ir S.Girėno kaltės,“- sakė V.Kensgaila.

Dar viena galima katastrofos priežastimi V.Kensgaila laiko lakūnų nuovargį. Be to, kaip sakė pašnekovas, didvyriai neturėjo radijo stoties ir meteorologinių duomenų apie atmosferos slėgį, pagal kurį matuojamas aukštis.

Todėl jie negalėjo sureguliuoti aukštimačio. Šis galėjo rodyti pakankamą aukštį, tačiau to galėjo ir nebūti.

„Anuomet tarp valstybių irgi vyravo konkurencija, pavydas, vieni su kitais kovojo. Taigi kas galėtų paneigti, kad tabletės, kurias lakūnai skrisdami vartojo nuo nemigos, negalėjo būti pakeistos priešingą poveikį turinčiais vaistais - migdomaisiais?

Ir dar man įdomu - kur tos tabletės dingo, nors ilgą laiką jos buvo eksponuojamos karo muziejuje?

Kaip ir daugelis dokumentų, kuriuos galėtume dabar panagrinėti, keistai pradingo“, - svarstė lakūnas.

Pasak V.Kensgailos, tolimiems skrydžiams rengdavęsi pilotai miegodavo angaruose. „Nemanau, jog dėl to, kad neturėjo kur apsigyventi, žmonės tiesiog saugodavo savo lėktuvus, kad kas ko nesugadintų“, - pridūrė panevėžietis.

Panevėžietis ieškojo katastrofos priežasčių ir atlikdamas eksperimentus ore.

„Pats turėjau galimybę savo sukonstruota „Lituanicos“ kopija paskraidyti tragedijos zonoje.

Vieta ten, sakyčiau, keistoka: iš vienos pusės - labai aukštas šlaitas, tačiau žiūrint iš kitos pusės, šlaitas atrodo gerokai žemesnis ir apaugęs medžiais.

Bandydamas žemai praskristi ir imituodamas legendinės „Lituanicos“ situaciją, pats vos neužsikabinau už medžių viršūnių.

Galbūt tąnakt lakūnai pamatė spingsinčias kaimo šviesas ir mėgino leistis, tačiau neišlaikė pakankamo aukščio virš medžių“, - sakė V.Kensgaila.

***

Istorikas Gytis Ramoška siūlo atsargiau vertinti įvairias katastrofos prielaidas, kurias kaskart iškelia entuziastai.

„Įvairias žūties versijas vertinčiau kaip liaudies kūrybą. Žinote, žmonės net ir dainas kūrė apie S.Darių ir S.Girėną, nes šie juk buvo didvyriai. Apie šį įvykį kalbėta išties nemažai. Rimta ir garbinga mūsų aviatorių komisija tyrė šios avarijos priežastis, jas nustatė ir surašė aktą. O paskui prie viso to prisidėjo ir liaudies kūryba“, - sakė istorikas.

- O ar nustatytos tikrosios nenuginčijamos tragedijos priežastys?

- Be abejo. Tačiau į jas niekas nekreipė dėmesio, nes sovietiniais metais lakūnų pašovimo versija buvo labai naudinga mūsų okupantams. S.Darius ir S.Girėnas buvo sovietinei sistemai netinkami asmenys - jie liaudžiai priminė nepriklausomą Lietuvą ir viską, kas su ja susiję. O vokiečių - hitlerininkų pašovimo versija sovietams buvo tinkama, todėl labai greitai įsigalėjo. Tačiau vėliau avarija vis dėlto buvo ištirta.

- Kas paaiškėjo? Lėktuvas nukrito dėl gedimo?

- Lakūnai skrido Dancigo rajone (dabartinis Gdanskas), ten pateko į didžiulę audrą, per kurią saugiai perskristi buvo neįmanoma.

Tą pačią dieną aplink pasaulį skridęs amerikietis Wiley Postas iš anksto nusileido Berlyne ir laukė, kol ta audra praeis. O S.Darius su S.Girėnu žūtbūt norėjo pasiekti Kauną - tai buvo jų principas.

Skrydis be nutūpimo buvo jų tikslas ir jie visaip stengėsi per tą audrą prasmukti. Tačiau audros debesys lėktuvą taip blaško į šalis, kad gali sulaužyti. Todėl jiems laimingai perskristi audrą taip ir nepavyko.

Audrai supurčius lėktuvą, ant jo degalų bakų nusėdusios aliuminio dulkės sukilo ir pateko į karbiuratorius, kurie daro degimo mišinį. Todėl lėktuvo variklis pradėjo dirbti su pertrūkiais, nebeteikė galingumo.

Dėl to lakūnai, priešingai logikos dėsniams, ėmė skristi labai žemai. Normalus skridimo aukštis turėjo būti apie porą kilometrų, o jie ėmė sklęsti maždaug 400 metrų aukštyje. Tada apsisuko ir ėmė ieškoti vietos nusileisti, kad galėtų pataisyti gedimą.

Kadangi lakūnai skrido dideliu greičiu, jie nenukrito taip, lyg būtų pašautas lėktuvas, - vertikaliai žemyn. Lėktuvas, lekiantis 200 km/h greičiu, užkabino pušų viršūnes ir rėžėsi į mišką.

Jie būtų pastebėję tas viršūnes, tačiau viskas vyko pusę pirmos nakties, per audrą. Tokia yra oficiali lėktuvo avarijos versija.