JAV lietuvio kūną naikinanti reta liga nepalaužė vilties (nuotraukos)

„Kai po keturių mėnesių, praleistų ligoninėje, grįžau namo, atrodė, kad atvykau į svetimą vietą. Per tą laiką namais buvo tapusi ligoninės palata“, – pasakoja Arvydas Puidokas. Tolimame Čikagos priemiestyje Plainfilde gyvenantis vos trisdešimtmetį perkopęs lietuvis serga sunkia autoimunine jungiamojo audinio liga – skleroderma morfėja.

Per tuos ligoninėje praleistus mėnesius A.Puidokui teko iškęsti chemoterapijos seansus, kelis kartus stipresnius nei taikomi vėžiu sergantiems pacientams, kamieninių ląstelių persodinimą ir reakcijos į vaistus sukeltas haliucinacijas.

Kartą nuo reakcijos į vaistus prasidėję kojų traukuliai buvo tokie stiprūs, kad vyrui teko išgulėti visą naktį įspraudus kojas į tarpą tarp metalinių lovos konstrukcijų.

A.Puidoką pakirtusi skleroderma užklumpa tik vieną iš šešių milijonų pasaulio gyventojų. Ligos priežastys iki šiol nėra aiškios, o Jungtinių Valstijų gydytojai tik 1980 m. nustatė apytikrius kriterijus, kuriais remiantis diagnozuojamas šis susirgimas.

Vaistų nuo sklerodermos nėra, kiekvienam ligoniui taikoma individuali ligos simptomų slopinimo programa. Visa kita paliekama organizmo imuniteto ir vilties sričiai: galbūt netikėtai visą kūną išvagojusios sunkaus nudegimo pasekmes primenančios žaizdos išnyks taip pat netikėtai, kaip ir atsirado.

A.Puidoko kovą su sunkia liga jau nuo praėjusios žiemos atidžiai seka ir jam padeda šimtai JAV lietuvių, apie jį ne kartą rašyta vietinėje lietuviškoje spaudoje. Jo istorija nesunkiai rado atgarsį tautiečių, gyvenančių už Atlanto, širdyse, nes gyvenimas iki ligos priminė daugelio į JAV imigravusių lietuvių nueitą kelią.

Į JAV atvykęs jaunas vyras iš pradžių dirbo įvairius darbus. Vėliau ėmėsi krovinių pervežimo, vairavo vilkiką. Darbštus vyras sako niekuomet nekeikęs gyvenimo Lietuvoje, tačiau vos atvykusiam Amerika jam patiko. „Važiavau su mintimi čia apsistoti“, – neslėpė A.Puidokas.

Netrukus jis įsigijo nuosavą namą, vedė. Žmona Svetlana susilaukė pirmosios dukrelės Veronikos. Jaunas aktyvus tėtis spėdavo visur. Nuvesdavo dukrelę į parką pasivažinėti dviračiu, pabėgiodavo, pažaisdavo krepšinį, susitikdavo su netoliese gyvenančiais draugais.

Vieną dieną, remontuodamas vilkiką, į jo dureles susitrenkė ranką. Tuo metu suskaudo, tačiau dėmesio į sutrenkimą A.Puidokas nekreipė. Po kelių dienų sutrenkta ranka per riešą sutino. Dar po kurio laiko ištino ir ėmė skaudėti kitą ranką, po to – kojas. Vyras nenoromis susiruošė pas gydytojus.

Prireikė kelių medikų apžiūros ir ilgų tyrimų, kol buvo patvirtinta diagnozė – tuo metu nei Arvydui, nei žmonai Svetlanai negirdėta skleroderma morfėja.

Iki šiol A.Puidoką gydantis reumatologas, vadovaujantis dideliam Nortvesterno ligoninės, įsikūrusios pačiame Čikagos centre, skyriui, be lietuvio nėra savo praktikoje susidūręs nė su vienu sklerodermos atveju. Niekas tiksliai negali pasakyti, ar tas nelemtas sutrenkimas susijęs su siaubingos ligos pradžia. Galbūt jis pažadino organizme slypėjusią ligą, o galbūt – tai tik sutapimas.

„Viltis išlieka visuomet, viltimi gyvenu tiek aš, tiek mano gydytojas“, – paklaustas, kaip greitai tikisi pasveikti, sako A.Puidokas.

Jam begulint ligoninėje, susipažinti su jo atveju buvo atėję sklerodermai skirtame suvažiavime dalyvavę gydytojai iš Šiaurės ir Pietų Amerikos. Jo ligos atvejį bei vystymąsi tyrinėjo medikai iš kitų JAV valstijų, Brazilijos ir Argentinos.

Nepaisant gydytojų pastangų, atletiško sudėjimo juodaplaukis aukštas vyras nyko antros dukrelės susilaukusios žmonos Svetlanos akyse. Žaizdos pradėjo plisti ant viso kūno, oda kietėjo ir luposi. Pradžioje išretėjo, o vėliau ir visai nuslinko plaukai, net antakiai. Skauduliai atsirado ant pėdų ir riešų, rankas ir kojas ligonis tegalėjo sulenkti tik iki tam tikros ribos. Norint sužinoti apie ligos progresą, iš šlaunies raumenų paimtas audinio mėginys buvo nusiųstas į laboratoriją.

Netrukus atėjo atsakymas, kuris, medicininį žargoną išvertus į kasdienę kalbą, buvo maždaug toks: „Raumenų audinyje nebėra raumenų“.

Liko paskutinė viltis – kamieninių ląstelių persodinimas. A.Puidokui buvo planuojamas stiprus chemoterapijos kursas. Specialiai sunaikinus visą imuninę ligonio sistemą, buvo tikimasi sustabdyti visų – ir gerų, ir blogų kamieninių ląstelių dauginimąsi. Po to – ruošiamasi prieš tai užšaldytas jo paties kamienines ląsteles transplantuoti atgal į jo kūną.

Kaip aiškino A.Puidokas, manyta, kad šios nepažeistos ląstelės padės atkurti imuninę sistemą, o kartu ir visą organizmą, iš naujo.

Lietuvis, kuriam prieš tai du kartus buvo operuotas apendicitas, turėjo sveikatos draudimą. Tačiau draudimas neapmokėjo visų vaistų arba tekdavo už kai kurias medicinines paslaugos pradžioje sumokėti iš savo pinigų, o vėliau bent dalį sumos draudimas grąžindavo. Pats vyras jau seniai nebegalėjo dirbti, Svetlana darbavosi priešokiais, visą likusį laiką praleisdama rūpinantis dukrelėmis ir sergančiu vyru. Pinigų katastrofiškai trūko.

Praėjusi1 kovo 15 d. A.Puidoko draugai – jauniausioji imigrantų karta – suorganizavo bene sėkmingiausią tokio pobūdžio labdaros vakarą, kai vienam sergančiam ir JAV gyvenančiam lietuviui per trumpą laiką buvo surinkta apie trisdešimt tūkstančių dolerių. Jaunai šeimai padėjo visi – ir jauni, ir vyresni, ir lietuviai, ir rusai, lenkai, amerikiečiai.

Net iki šiol paštu į Puidokų namus atklysta nepažįstamų žmonių jiems išrašytų čekių ar tiesiog nepasiduoti skatinančių laiškų. Svetlana saugo kiekvieną iš jų.

Praėjus penkioms dienoms po labdaros vakaro, A.Puidokui buvo atlikta kamieninių ląstelių transplantacija. Tą dieną vyras vadina antrąja gimimo diena. „Iš šios procedūros tikėjausi dar daugiau, bet vis dėlto žaizdos pamažu traukiasi“, – savo namuose, aplink lakstant vyresniajai dukrelei Veronikai kalbėjo A.Puidokas.

Nei dabar, nei sunkiausiomis minutėmis prieš operaciją nuo A.Puidoko veido beveik nedingsta šypsena. Akimirkai susigraudinęs – ne dėl savęs, bet dėl kitų žmonių jam parodyto gerumo ar susirūpinęs dėl žmonos ir dukrelių ateities – lietuvis ir vėl pralinksmėja. Paklaustas, ar visuomet buvo toks optimistas, jis neslepia: „Taip, visuomet“.

Lygiai taip pat ramiai jis atsako į klausimą, ar nebijojo, kad ištiktą sunkios ligos jį galėjo palikti jauna daili žmona. „Kol kas apie tai nieko negirdėjau“, – ir vėl šypsosi ligonis. Jis sako labiausiai išgyvenęs prieš gimstant antrajai dukrelei Soniai – kas, jeigu nepagydomą ligą paveldėtų jo atžala? Tačiau medikai tėvus nuramino, kad tokios tikimybės beveik nėra.

Abi A.Puidoko dukros auga sveikos, o šešerių metukų Veronika, kai mama išvažiuoja į darbą, vienam likusiam tėčiui ne tik atneša valgyti, bet ir padeda pakeisti jaunesniajai sesutei sauskelnes. Tuo metu tėtis, kai tik jaučiasi kiek geriau, automobiliu nuveža dukterį į netoliese esančią mokyklą: „Tik dviračiu važinėtis su Veronika jau nebegaliu – mėginau, nieko neišeina“ .

* * *

30 dienų, praleistų ligoninėje po kamieninių ląstelių transplantacijos, kainavo per 300 tūkst. dolerių. Reta liga sergančio A.Puidoko dar laukia ilgas ir neprognozuojamas reabilitacijos procesas, pareikalausiantis ne tik jėgų ir užsispyrimo, bet ir dar daugiau finansinių išlaidų.

Padėti jaunai šeimai galima pervedant aukas į sąskaitą Nr. 7876717508 TCF banke. JAV gyvenantys žmonės gali siųsti čekius Puidokų namų adresu: 1703 Lake Pointe Ct., Plainfield, IL, 60586.