„Mano rašymas – tai pastanga grąžinti savo tautos kultūrą, žmones, kurie yra kažkur užsienyje arba kurie liko mano praeity, kurių nebėra gyvų – mano draugų ir bičiulių. Ir pačiai grįžti“, – sako rašytoja.
Lrytas.lt interviu - su rašytoja Aušra Marija Sluckaite-Jurašiene.
***
– „Egziliantės užrašais“ teigiate, kad esate žmogus be vietos?
– Taip, iš tikrųjų prarandi namus ir nežinai, kur tie tikrieji yra. Tuomet
lieka kalba – vienas iš pagrindinių dalykų, kurie arčiausiai laiko tave
prie savo tautos ir žemės. Visas gyvenimas – nuolatinis grįžimas. Grįžimas į
savo namus, į išeities tašką. Kiekvienas žmogus, net neišvykęs svetur,
gyvenimo antroje pusėje pradeda grįžti. Į savo jaunystę, gal prie savo tėvų.
Ir pradeda atsigręžti. Jaunas žmogus bėga ir žiūri tik į priekį, o kai
užlipa ant to kalniuko, ima atsigręžti ir prisiminti, kas buvo jo gyvenime
gero ir gražaus.
Bent aš norėjau matyti, kokius gražius ir įdomius žmones sutikau. Manau,
kad tai buvo mano gyvenimo, mano likimo dovana ir savotiškai – skausmas.
Išvykti iš namų nelengva, ypač, kai nesi jaunas.
Dabar daug kas išvažiuoja, tačiau dairytis po pasaulį jie išvyksta jauni –
tai jų avantiūra, pasaulio pažinimas. Manau, tai yra labai gerai ir įdomu.
Bet būtų dar geriau, jei pabuvę kiek laiko ir patyrę pasaulio platumą, kitas
kultūras, tie žmonės grįžtų ir parneštų kaip į avilį, ką jie yra surinkę.
Mano išvažiavimas buvo kiek kitoks. Ne savo noru išvažiavau iš Lietuvos. Tuomet, kai šį
tą jau buvau padariusi. Išvažiavau jau subrendęs žmogus, kuriam reikėjo pastangų prigyti kitoje kultūroje.
Mano rašymas – tai pastanga grąžinti savo tautos kultūrą, žmones, kurie yra
kažkur užsienyje arba kurie liko mano praeity, kurių nebėra gyvų – mano
draugų ir bičiulių. Ir pačiai grįžti.
Yra išmintingas liaudies posakis: platūs vartai išeiti, bet siauri sugrįžti. Tas grįžimas nėra lengvas. Galima prisiminti ir biblinį sūnaus palaidūno grįžimą, ir Odisėjo pastangas sugrįžti į namus. Iš dalies ta grįžimo tema per kitus žmones ir yra šioje knygoje svarbi.
– Per tuos žmones, kuriuos sutikote kelyje, liudijate savo gyvenimą?
– Liudiju, kad gyvenau. Nebūtinai savo gyvenimą, bet kad gyvenau, ir dalį jo
sudarė tie žmonės. Žmonės, su kuriais aš suradau sąlyčio taškų, arba
pažadinę manyje tokią viziją ar vaizdą, kurį norėjau atkurti. Gal ir labai
eskizinį, bet kad kažkieno atminty jis vėl atgimtų.
– Pirmieji atsiminimai knygoje – apie poetę Juditą Vaičiūnaitę? Įsimintiniausia?
– Norėjau, kad nuo jos prasidėtų knyga. Ji buvo labai brangus žmogus, nes
artimai draugavome daugiau nei 40 metų. Juditos netektis man asmeniškai yra
didelė, todėl nuo jos ir pradedu knygą. Kartu studijavome,
draugavome visą laiką, kol aš buvau Lietuvoje ir vėliau, man grįžus.
– Kokie vėjai jus nešiojo po visą pasaulį?
– Išvažiavau, nes mums čia nebuvo vietos dėl J.Jurašo atvirai paskelbto
protesto laiško. Tuo metu J.Jurašas buvo Kauno dramos teatro režisierius. Jo
spektakliai buvo smarkiai cenzūruojami, todėl jis ir parašė protesto laišką
prieš cenzūrą. Kitą dieną jis jau buvo išmestas iš teatro, kadangi nesutiko
rašyti jokių atsiprašymų ir statyti spektaklių pagal valdžios norą.
Situacija tirštėjo, ir mes atsidūrėme nepageidautinų asmenų sąraše. Dvejus
metus gyvenome pavojingai.
Tais metais buvo leista išvykti A.I.Solženycinui. Ir mes buvome išstumti –
Ačiū Dievui, į Vakarus, o ne į Rytus. Tada prasidėjo tas klajokliškas gyvenimas,
niekas mūsų tose vietose nelaukė. Prasidėjo darbas Miunchene, Niujorke, vėl
Miunchene...
– Jei ne J.Jurašo protestas, ar būtumėte išgyvenę Vilniuje?
– Sunku pasakyti. Nelengvai gyvenau, ir sovietų valdžia manęs nemėgo.
Natūraliai buvau „paraštėje“. Gal kartais ir pavykdavo išspausdinti kokį
laisviau parašytą tekstą, kaip apie Grušą arba Vaičiūną, tačiau išleisti
galėjau tik vieną knygą. Nebuvau tos oficialiosios visuomenės žmogus.
Stengiausi padėti tokiems kaip ir aš – nepripažintiems arba atsidūrusiems „paraštėje“.
– Kuris miestas jums davė daugiausia?
– Niujorkas. Jame ilgiausiai gyvenau, ir jis davė daugiausia. Žinoma, po
Vilniaus, kuris yra mano širdies dalis.
– Nenorėjote ir toliau gyventi Niujorke?
– Niujorke nėra lengva gyventi. Didelis tempas, reikia daug energijos. Tai
ir labai brangus miestas.
– Ar bendravote su Niujorko lietuvių bendruomene?
– Taip, bet ne taip glaudžiai, kaip laikėsi antroji emigrantų banga. Jie
vienas kitam padėjo ir kūrė lietuviškas bendruomenes, centrus Čikagoje, Niujorke už
upės, Brukline ir Kvinse. O mes buvome tokie pavieniai žmonės, gyvenome
Manhetene. Dirbau radijuje. Per upę bendrauti su žmonėmis, kurie čia buvo
atvykę 40 metų prieš mus, neišėjo ir nelabai buvo kada. Bičiuliavomės
daugiau su atskirais žmonėmis.
– O šiuo metu kur gyvenate?
– Gyvenu prie Meksikos įlankos, regiono kultūriniame centre – Sarasotoje.
Kažkada ten buvo įsikūręs ir žiemodavo garsiausias Amerikos Rimblingų
cirkas.
– Ir čia rašote?
– Dabar čia esu laisva. Radijas uždarytas, ir galiu daryti, ką noriu.
– Planuojate parašyti daugiau knygų?
– Galbūt. Daugiausia šios knygos yra parašyta per pastaruosius septynerius
metus, nors gabalėliai yra iš įvairių mano gyvenimo laikotarpių. Specialiai
jos tokios nedariau. Ji pati augo augo, kaip lapas prie lapo ant medžio
šakos.
– Ar svarstėte, kas skaitys jūsų knygą – amžininkai, kurie norės prisiminti
tuos laikus ir asmenybes, ar jaunesnė karta?
– Specialiai netaikiau. Neįmanoma rašyti norint įtikti visuomenei. Rašiau,
kaip man išėjo. O kas skaitys, nežinau. Ne man spręsti.
– O Amerikos lietuviams nuvešite?
– Knygos herojams, kurie dar ten tebegyvena, išsiųsiu – į Naująją Meksiką, į
Vašingtoną, į Niujorką. Kažkiek nusivešiu, bet per vandenyną nelengva tempti
knygas.
– Pakeitėte tiek daug vietų. Kur rasdavote užuovėją nuo klajonių vėjų?
– Esu kultūros žmogus, visą laiką gyvenantis tarp meno kūrinių, vienokių ar
kitokių meno reiškinių. Gyvenant užsienyje, teatrai bei muziejai ir teikdavo
didžiausią pasitenkinimą. Daug džiaugsmo patirta žiūrint į tuos
nesenstančius meno kūrinius.
Grįžusi į Lietuvą estetinio pasitenkinimo blyksnių atrandu vienoje vietoje –
Dzūkijoje, kai žiūriu į tas upes, saulėlydžius, miškus, į besikeičiančias
spalvas. Visa tai atrodo kaip gyvi paveikslai.
– Ko nerastumėte Amerikoje?
– Rasčiau daug gražaus ir ten. Bet čia viskas artimiau širdžiai, genuose yra.
– O koks jums dabar atrodo Vilnius?
– Labai gražėja, daug kur kosmetiškai. Iš kitos pusės, praranda tai, kas
mūsų jaunystėje buvo. Tokia dvasia buvo, kai už kiekvieno kampo galėjai
pamatyti šiltas savo bičiulių akis. Buvo daug šito miesto
pajautimo, gilinimosi į istoriją. Dabar daugiau paviršutiniškumo jaučiu.
Žmonės skuba gyventi, kitoje upės pusėje statyti aukštus dangoraižius,
kurie truputį trikdo Vilniaus siluetą. Bet šiaip, miestas atstatomas, gražėja.
– Ar dingo kokia nors jums ypač artima vieta? Gal kavinė?
– Mėgstamų kavinių buvo. „Neringa“ jau nebe ta – nebesirenka menininkai, ir
aš ten nebeužeinu. Buvo tokia ledainė prie Černiachovskio aikštės (dabar
V.Kudirkos – aut.). Nežinau, ar ji pavadinimą turėjo, kartais ją „Rotunda“
vadindavo. Mažytė vieta, kurioje rinkdavosi tokie neoficialūs poetai ir
egzistencialistai. Buvo vietų.
– Gal grįšite į Vilnių?
– Kasmet grįžtame. Sakau, tas grįžimas toks lėtas ir sudėtingas. Gal ir
grįšime galų gale. Kiekvienais metais vis ilgiau būname. Išvažiavau su
literatūriniu bagažu, kitur ir nepakrypau. Ir gyvenau su lietuvių kalba,
lietuvių literatūra. Tuo atžvilgiu aš visiškai neįsiliejau į Amerikos ar
kitą kultūrą. Amerikos kultūra ir davė platų horizontą, bet praradau vertikalę,
pastovumo jausmą. Matyt, tai visų išeivių problema.