Didesnė nei ekonomikos krizė pakando lietuvio širdį ir protą

Jeigu tik norisi, galima tuo tikėti. Belaukiant naujųjų, aklinai užsimerkti ir laukti pasaulio pabaigos, kurios pradžia sutaps su kur nors užstrigusiu kasos aparatu, nepajėgusiu išmušti čekio su nauju pridėtinės vertės mokesčio skaičiumi.

Kol baimė ir isterija galutinai dar nesukaustė, norėtųsi paklausti: kas toks yra lietuvis, jeigu pasaulio pabaiga jam ateina tada, kai iškyla poreikis pasidalyti nekviesto ir nelaukto, bet valstybei iškilusio vargo našta.

Pasidalyti su tais, kam dar sunkiau. Su senais, mažais ir bedarbiais. Su tais, kas nesugebės išlikti sunkmetį patiriančios rinkos skersapūtėje.

Pasidalyti turės stipriausi. Tie, kam likimas nusišypsos vos truputį daugiau, bet to pakaks.

Atriekti savo duonos kriaukšlę tam, kad visi kartu vėl atsistotų ant kojų ne po penkmečio. Gal jau po metų.

Juk tokia ir yra to beveik prakeikto antikrizinio plano esmė. Išėjo jis ir šleivas, ir apipešiotas, bet mintis liko ta pati.

Kai kam ta našta tikrai per didelė ir pernelyg greitai užauginta. Atsikvošėjusi po bemiegių darbo naktų valdžia turėtų tai suvokti.

Bet garsiausiai šaukia ne labiausiai prispausti.

Kol įniršis dar nesukaustė smegenų, galbūt įmanoma prisiminti, kaip lietuviai kadaise vertino tuos, kurie paslapčia nuo alkanų akių vienumoje susrėbdavo riebesnę putrą.

Viešojoje erdvėje tvyranti vienų isterija, kitų abejingumas tiek ir tereiškia: norinčių nusitempti savo lašinį į atokų kampą yra daugiau, nei atrodė.

Tikroji Lietuvos nelaimė yra ne naujai išrinkta valdžia, nepaisant jos keistenybių ir kone liguisto polinkio kariauti su savo atvaizdu laikraščiuose.

Ji bent turėjo valios priimti politikams savižudiškus sprendimus. Jeigu tokia valia būtų pramušusi politinės savisaugos luobą anksčiau, šiandien nei rašytojams, nei artojams nereikėtų aukoti tiek daug.

Tikroji Lietuvos nelaimė - įsisenėjusi impotencija. Negebėjimas matyti toliau savo bato ir savo tvoros.

Tik todėl tada, kai Lietuva buvo vadinama akyse augančiu Baltijos tigru, jo nešamas pelnas buvo paverstas laikinu palėbavimu. Tos dienos džiaugsmu.

Vieniems tai patiko, todėl kiti taip ir darė, kad aniems patiktų.

Per gerovės septynmetį taip ir neatsirado galinčių pažvelgti truputį toliau ir prisiminti - kiekviena šventė kažkada baigiasi.

Dėl to atsirado išrinktųjų ar kitokia, geresne tvarka apdovanotųjų kastos, vis dar negalinčios patikėti, kad kažkas drįso nepaisyti jų įtakos ir pasikėsino į privilegijas.

Tik dėl politiką graužusios ilgalaikės impotencijos Lietuva neturi euro. Jeigu turėtų, galėtų sau skatinti vartojimą kaip kokia Didžioji Britanija ar JAV.

Būtent dėl to iki šiol nežinome, kas aprūpins elektra du tūkstančiai dešimtaisiais metais, po galutinio Ignalinos uždarymo.

Jeigu kam nors vis dar atrodo, kad dabar jau ateina pasaulio pabaiga, tegu pabando įsivaizduoti kitų naujųjų išvakares, galinčias sutapti su tikrąja balanos gadyne.

Šiandienos bėdos po metų gali priminti tik lengvą antikrizinį apšilimą.

Judėjimo būta daug: į Briuselį pirmyn atgal judėjo misteris Ignalinas. Rezultatas - misteriui suteiktas diplomatinis rangas, tvirtai saugantis nuo gyvenimo nepastovumo.

Trigalvis energetikos slibinas transformavosi į mielą LEO LT. Bet kažkodėl tas liūtas neužsiaugino žadėtų nagų ir nešokinėja per ugnį, kad greičiau rastųsi elektros tiltai į Vakarus ir nauja atominė elektrinė.

Jei ne dėl Lietuvos, tai bent jau kritikų, netikėjusių LEO nė dienos, pykčiui pasistengtų. Gavo, ko siekė, ir prisnūdo?

Kitąmet sulaukę naujųjų galime turėti ne vieną, o dvi krizes. Ekonomikos ir energetikos. Bet sunkiausia ir baisiausia yra trečioji. Ne vakar, o, atrodo, jau seniai pakandusi lietuvio širdį ir protą.

Jos neįveikę turėsime pakelti rankas ir prieš visas kitas.

***