Taupymo keliai veda į provinciją

„Ekstros“ žurnalistės įkandin taupančių lietuvių patraukė ieškoti pigesnės mėsos į Uteną ir Suvalkus. Net apskaičiavus degalų išlaidas, eksperimentas pavyko — sutaupyta ne viena dešimtis litų, o mėsos šviežumas nekelia abejonių.

Parduotuvėse atšaldytos mėsos kainos šovė į aukštumas. Vartau fasuotą jautienos kumpio gabalėlį ir nejaučiu jokio noro jį pirkti. Ne dėl to, kad ant raumens prigludęs tamsiai geltonų riebalų sluoksnis perspėtų, kad paskerstas gyvulys ne pirmos jaunystės. Atgrasi kaina: 25 litai už kilogramą.

Kiaulienos kumpio kaina taip pat verčia suraukti kaktą: 17,5 lito už kilogramą? Tai juk vos ne trečdaliu daugiau nei būta iki Naujųjų! Tačiau penki šeimos nariai vis varsto šaldytuvo duris. Per savaitgalio pietus kepsniais paverstas kilogramas kiaulienos nugarinės, dabar kainuojančios apie 30 litų, ištirpsta akimirksniu. Kaip ir pinigai, skiriami šeimos maistui.

Reikėtų ieškoti išeities. Kur? Turguje? Vilniaus Kalvarijų ir Halės turgavietėse kainos taip pat žengtelėjo į priekį, be to, ne visiems patinka lenkiškos ar vokiškos kiaulienos skonis.

Apsipirkti į Utenos turgų, tiksliau, centrinę miesto turgavietę, ne kartą užsukdavau vasarą, o paskui — ir rudenį. Kartą nusprendžiau ten nusipirkti avienos. Prieš porą metų keistai atrodė ir jos kaina: 17 litų už kilogramą kumpio su kaulu. Ar tokią kainą yra matę žmonės, nuolat varstantys prekybos centrų duris? Juk ten aviena visada buvo bene dvigubai brangesnė.

O tąkart pirkta Utenos turguje buvo skani. Jei pirmasis pirkinys pavyko, kodėl tuomet nenusipirkus ir kiaulienos? Ši taip pat buvo skanesnė nei ta, kuria prekiaujama parduotuvėse. Kaip pasakytų kiaulių žviegimo dar nepamiršę ūkininkai: be šuto ir be kuilio kvapo.

Prieš gerą savaitę į Uteną išsirengiau persekiojama nerimo: o ką rasiu turguje? Gal ir jame mėsos produktai, kaip ir sostinės prekybos centruose, pabrango maždaug trečdaliu? Tuomet išlaidos degalams bus nuostolingos.

Laimė, Utenos turgus atsilaikė prieš mėsos kainų šuolį. Tačiau kaip?

„Mažute, — pardavėja nuraudusiais skruostais atrėmė mano klausimą, — iš kurgi Utenos turguje bus lenkiškos mėsos? Čia juk kaimas: apyvarta maža. Nėra jos ko lyginti nei su Vilniumi, nei su Kaunu. Neverta tiekėjams nei lenkiškos, nei vokiškos mėsos čia gabenti, nes niekas neišpirktų“.

Ši moteris prekiauja Anykščių bendrovės „Jara“ auginamų kiaulių mėsa. „Pirmadienį kiaulės skerdžiamos, antradienį skerdiena jau prekiaujama. Trečiadienį — skerdžiamos, ketvirtadienį — jau prekiaujama. Mėsa čia nuolat šviežia“, — patikino pardavėja.

Į Utenos turgų vertėtų išsirengti kuo anksčiau rytą. Geriausia čia apsilankyti penktadienį, nes šeštadienį paviljone, kuriame prekiaujama atšaldyta mėsa bei rūkytais mėsos gaminiais, po 12 valandos beveik tuščia. Mėsos pasirinkimas būna gerokai sumažėjęs, ypač didesnę paklausą turinčios jautienos ir avienos.

Žvilgtelėjusi į mėsos kainas, lengviau atsikvėpiau: atšaldyta jautiena šiemet tik pora litų brangesnė nei pernai rudenį. Kilogramas jos kumpio ar nugarinės dabar kainuoja apie 20 litų.

Avienos kaina išliko tokia pat: už 1 kilogramą šonkaulių prašoma 17 litų, avienos kumpio — 25.

Atšaldytos kiaulienos (nugarinės, kumpio, faršo) kainos irgi išliko bemaž nepakitusios: vos vienu kitu litu didesnės nei būta lapkritį. Taigi nugarinė su riebalų sluoksniu ar be jo kainuoja atitinkamai 17,5—20 litų. Lašiniai apskritai nepabrangę. Jų kilogramas kainuoja kiek ir anksčiau — 18 litų.

Visa tai pamačius, apetitas išaugo: magėjo mėsos prisipirkti tiek, kad užtektų ilgam, o pirkiniai padengtų degalų išlaidas. Ir ne tik jos, bet ir šaltai rūkytų mėsos gaminių.

Utenos turguje savo prekystalius turi ir uždaroji akcinė bendrovė Šiaudinių mėsinė: įmonė, priklausanti Aukštaitijos regiono kulinarinio paveldo tinklui. Ji gaminiams naudoja tik Lietuvoje užaugintų gyvulių žaliavą. Ir aukščiausios rūšies šaltai rūkytų dešrų, kurių kilogramas kainuoja 24—29 litus, skonis atremia bet kokios didelės mėsos perdirbimo įmonės gaminių skonį.

Turguje prisikraunu krepšius obuolių: už kilogramą ‘Auksis‘ ir ‘Lobo‘ prašoma 1,50 lito. Didesni ir saldesni ‘Champion‘ šiek tiek, puse lito, brangesni.

Medaus kaina čia irgi gana patraukli: 1 kilogramas kainuoja 14 litų.

Kas šeštadienį eilės turgavietės paviljone nutįsta ir prie kulinarijos gaminių, atgabentų iš Ukmergės. Įvairių keksų, meduolių, sausainių su įdaru ar be jo kilogramas kainuoja maždaug 8—12,5 lito.

Tiesa, pieno produktų pasiūla menka: jais prekiauja vos viena ūkininkė. Pusės litro naminės grietinės indelis, kaip ir pusė kilogramo varškės, kainuoja 5 litus.

Taigi ar verta nuvažiuoti beveik 100 kilometrų kelią iš sostinės į Uteną vien todėl, kad prisipirktum maisto produktų?

Kiek tuomet vertėtų į krepšius prisikrauti mėsos, kad per degalų išlaidas nepatirčiau nuostolio?

Automobilis dyzeliniu 2 l darbo tūrio varikliu 100 kilometrų žiemą sunaudoja apie 6—7 litrus degalų. Šeštadienį, sausio 17-ąją, litras dyzelino kainavo apie 3 litus. Vadinasi, kelionei į Uteną ir atgal automobilis sudegintų apie 42 litus.

Žinant sostinės prekybos centrų ir Utenos turgavietės mėsos kainas, degalų išlaidas padengtų maždaug 4 kilogramai kiaulienos nugarinės ar jautienos kumpio.

Automobilis, kuriuo važiavau į Uteną, užmiestyje sunaudoja 9 l benzino. Tad per kelionę pirmyn ir atgal vidutiniškai „sudegė“ 62 litai. Vadinasi, mėsos kainų skirtumui padengti mėsos turėjau pirkti pora kilogramų daugiau. O visi kiti pigesni nei Vilniuje pirkiniai — kelionėje uždirbtas pelnas.

Tačiau yra ir visokių „bet“: kelionė greičiau atsipirktų, jei ji būtų vertinama, tarkime, avienos kainomis. Būtų dar pigiau, jei į kelionę prisiviliotum kaimynų ar draugų, pasiryžusių padengti dalį išlaidų.

Žinoma, neabejotinai labiausiai išlošia tie, kuriems darbdaviai apmoka transporto išlaidas.

Dabar prisipažinti, kad radai pigesnių produktų — privalumas. O kad apsipirkai kaimyninėje Lenkijoje esančiuose Suvalkuose — savotiškas sumanumo įrodymas.

„Kas man iš tų „Gucci“ batelių ar „Versace“ rankinės, jei neturėsiu vaikams iš ko valgyti padaryti?“ — ūkiškai rėžė viena pažįstama lazdijietė, bent dukart per mėnesį važiuojanti į Suvalkus pirkti maisto produktų. Ten jie beveik visuomet buvo gerokai pigesni negu Lietuvoje, o nuo šių metų pradžios kainų skirtumas tapo dar akivaizdesnis.

Apsipirkti į Lenkiją, dažniausiai į netoli sienos esančius Suvalkus, lietuviai važinėja jau seniai.

Ne vienas Druskininkų savivaldybės, Lazdijų, Alytaus, Marijampolės rajonų gyventojas į tokius apsipirkimus išsiruošia bent 1—2 kartus per mėnesį.

Jau ne vienus metus maisto produktų į Lenkiją pirkti važinėjanti druskininkiečių sutuoktinių pora apskaičiavo, kad net įvertinus kelionės išlaidas, dukart per mėnesį važiuoti pirkinių į kaimyninę šalį jiems atsieina pigiau nei perkant kurorto parduotuvėse.

Lenkijoje į suvažiavusių lietuvių automobilių bagažines gula šviežia mėsa, rūkyti jos gaminiai, cukrus, aliejus, pieno produktai, vaisiai ir daržovės.

Mažiau pas kaimynus kainuoja ir namų apyvokos prekės, avalynė, drabužiai.

„Draugė nupirko puikiausius odinius batus vaikams po 80 litų, man stilingi aulinukai kainavo apie 150 litų — kainos ten ir taip geros, o dabar dar prasidėjo išpardavimai, tai viskas — piguma: megztiniai kostiumėliai, striukės“, — prieš porą savaičių džiūgavo iš Suvalkų grįžusi mano pažįstama lazdijietė.

Todėl „Ekstra“ nusekė jų pėdomis. Išsiruošti į Suvalkus reikia anksti, jei nori turguje rasti didesnį šviežios mėsos, o prekybos bazėje — rūkytų ir kitaip paruoštų jos gaminių pasirinkimą.

Bet važiuoti šeštadienį — blogas sprendimas. Sumanesni pirkėjai į Suvalkus ištrūksta vidury savaitės: tuomet ir žmonių mažiau, ir kainos kiek žemesnės.

Prieš aštuntą ryto atvažiavus į Suvalkų turgų daugelis mėsos prekystalių jau buvo tušti. Anksti pasirodžiusių vietos pirkėjų dar neišpirktą kiaulieną ir paukštieną tokiu metu jau rinkosi beveik vien lietuviai.

Labiau patyrę noriai patarinėjo naujokams, ką verta pirkti, ir gyrė viską iš eilės. Visi sutarė, kad čia kainos zlotais mažesnės nei Alytaus ar Marijampolės turguose, o įvertinus lito ir zloto santykį, viskas tampa dar pigiau. Tądien litus lenkai pirko po 1,2 zloto.

Lietuvių pirkėjų antplūdžiu patenkinti lenkų mėsininkai kalakutienos kumpį siūlė (zlotus perskaičiavus litais) po 8,50, vištos krūtinėlių filė — 11,50, kiaulienos išpjovas — 12, nugarinę su kaulu — 11, maltą mėsą — po 8 litus už kilogramą.

Žinantys pasakojo, kad panašiai tiek Lenkijoje kainuoja ir kilogramas kiaulių liežuvių. Tačiau tądien jų nematėme.

Kai darkytu rusų, lenkų, lietuvių kalbų mišiniu pasiteiravau apie juos pardavėjos, ji viską suprato, bet atlaidžiai nusišypsojo: „Liežuvių reikia anksčiau atvažiuoti“.

Nebuvo turguje ir jautienos. Ar jos taip pat reikėtų ieškoti anksčiau? Sunkiai įstengdama lenkiškai bendrauti daugiau klausinėti nesiryžau.

Rūkytus mėsos gaminius lietuviai Suvalkų turguje pirko negausiai — po kilogramą kitą.

Tokių dalykų daugelis skubėjo rinktis į prekybos bazę, iš kurios retas išeina nešinas krepšiu ar dviem. Rūkyti kumpiai, dešros, dešrelės, vyniotiniai ir žlėgtainiai iš čia velkami dėžėmis.

„Per kiek laiko žmogus šitiek maisto gali suvalgyti, o gal čia visi parduoti perka?“ — provokavau pokalbį su kitais pirkėjais. Lietuviai, laukdami už sausakimšos bazės durų, nesileido į svarstymus pirkinių tema.

„Perpardavinėtojai šeštadieniais čia nevažiuoja. O atvažiavęs žmogus nebildės namo su pora kilogramų kumpio: reikia prisipirkti ilgam, juk kelias kainuoja“, — beveik piktai paaiškino arčiausiai stovinti moteriškė.

Norint, kad degalų sąnaudos būtų mažesnės, jų irgi pravartu prisipilti Lenkijoje: litras 95 markės benzino čia kainuoja 2,82 lito. Lietuvoje — daugiau kaip tris litus.

Moters pastaba apie du kilogramus privertė susimąstyti: dėžėmis pirkti kumpių ir dešrų neketinau, tad ar verta šalti lauke, o paskui dar stovėti ilgoje eilėje prie kasos su keliomis pakuotėmis mėsos, niekingai atrodant tarp dėžes prisikrovusių pirkėjų?

Nusprendžiau pasidairyti Suvalkų pakraštyje esančioje ūkininko Andrzejaus mėsinėje. Čia nebuvo jokios eilės, o pardavėjos būtinai siūlė paragauti karštai rūkytos karkos be kaulo (kilogramas — 8 litai), „Frankfurto“ dešrelių (1 kg — 10,40 lito), tiek pat kainuojančios tradicinės rūkytos lenkiškos dešros ir karštai rūkytos šoninės. Rūkyti kumpeliai — pora litų brangesni.

Šviežia kiaulienos filė ūkininko parduotuvėje kainavo 14,40 lito, kumpis be kaulo — 11,20 lito, šoninė — 8 litus. Tiesiog nuodėmė būtų nepirkti.

Mažų kainų vilionės nesibaigė ir užsukus į bene didžiausią Suvalkuose prekybos centrą „Kaufland“. Vienintelė blogybė — abejonė: ar tai, ką nusipirksi, bus skanu?

Bet iš smalsumo rinkausi visko po truputį: pieno produktų, silkės, aliejaus, prieskonių, įsimečiau net duonos. Kol kas dar niekuo, ką suspėjau paragauti, nusivilti neteko, o viskas kainavo tikrai pigiau nei Lietuvoje.

Lenkiško alaus „Zywiec“ skardinė atsiėjo 2 litus, puikaus sūrio su mėlynuoju pelėsiu kilogramas kainavo 23 litus, 150 gramų grūdėtosios varškės indelis — 1,19 lito, 400 gramų jautienos guliašui — 9,5 lito.

Tik alkoholiniai gėrimai — kiek brangesni nei Lietuvoje. Bet ir tai ne visi: čilietiško vyno, kuriam tądien buvo akcija, butelis kainavo 8 litus, o pusė litro lenkiškos degtinės, kuriai irgi tądien taikyta nuolaida, — 10,40 lito.

Pastarasis produktas į mano pirkinių sąrašą nepateko, bet jį papildė keli kilogramai bananų (2,95 Lt/kg), turguje pirkti obuoliai (1,2 Lt/kg), kriaušės (2,2 Lt/kg), fasuoti kiviai (3,2 Lt/kg). Tiek užteko dviem šeimoms apsirūpinti maisto produktais ilgam laikui.

Kita apsipirkimo dalis — sielai. Nuolaidomis viliojančiose parduotuvėse megztinių kainos svyravo nuo 30 iki 45 litų, maždaug už tiek buvo galima įsigyti ir striukę ar džinsus.

Vyrišką paltą su kašmyru galėjai išsirinkti už 380 litų, ne ką prastesnis moteriškas kainavo kiek mažiau nei 600 litų — be nuolaidų.

Vyriški odiniai bateliai be jokios nuolaidos — 150 litų, o išparduodamų moteriškų batelių kaina — nuo 23 litų.

Nepasiduoti pirkimo manijai, žinoma, protinga, bet juk ne visada tai pavyksta, mąsčiau važiuodama namo su pilna bagažine pirkinių.

Iki Suvalkų ir atgal teko nuvažiuoti 204 kilometrus. Sunaudota apie 20 litrų degalų. Dalį jų pyliausi Lietuvoje, kitą — Lenkijoje, tad vidutiniškai litras atsiėjo 3 litus. 60 litų atrodė visiški juokai palyginti, kiek tie patys pirkiniai būtų kainavę Lietuvoje.

Žinoma, daugelis gali atrėžti, kad lietuviški produktai — ne lenkiški. Bet ne paslaptis, kad Lietuvoje daugiausia prekiaujama atvežtine kiauliena, kartais ir paukštiena. Tačiau iš Lenkijos pargabentas, pamarinuotas ir iškeptas kalakutienos kumpis buvo ne ką prastesnis nei pirktas Alytaus turguje, garantuojant, kad jį užaugino Lietuvos ūkininkas.

„Krizė, ir nėra čia ko pūstis“, — nusprendėme su šeima šveisdami lenkišką kalakutieną.