Vilkiko vairuotoja iš JAV: ,,Esu lyg išrautas Lietuvos gabalas“ (nuotraukos)

Jei reikėtų išrinkti emigracijos veidą, Čikagoje gyvenanti Oksana Sosoniuk taptų rimta pretendente. Visuomet norėjusi gyventi tik Lietuvoje, niekuomet neplanavusi iškeisti gimtinės į užsienius 27 metų moteris gimtajame Vilniuje jau ketverius metus – tik svečias.

„Labai pasiilgstu Lietuvos… Vilnius ir Pilies gatvė, Trakai ir kibinai – apie tai pagalvojusi, kaskart pradedu verkti. Vilniuje gimiau, šis miestas – pusė manęs. Norėčiau ten sugrįžti, bet negaliu. Gyvendama Lietuvoje aš nesugebėsiu „ištempti“ šeimos“, - priežastį, kodėl ji paliko Lietuvą, paprastai įvardijo O.Sosoniuk.

Lietuvoje liko mylimas vyras, sesuo, mama ir giminės. Jungtinėse Valstijose – darbai, kurie maitina ne tik Oksaną, bet ir tėvynėje likusius giminaičius, bažnyčia ir viltis, kad vieną dieną viskas pasikeis.

„Labai noriu vaikų, noriu šeimos. Mano gyvenimas yra kaip ratas – bėgu, bėgu, ir negaliu sustoti. Jaučiuosi kaip kruvinas faršo gabalas. Praradau sveikatą, nuslinko plaukai“, - pasakojo gležna moteris, vienu metu dirbusi penkiose darbovietėse ir svėrusi 47 kilogramus.  Nenoromis emigrante tapusiai Lietuvos pilietei neseniai sužibo viltis pagaliau užsidirbti šiek tiek daugiau pinigų ir atsistoti ant kojų. O.Sosoniuk sėkmingai pavyko išlaikyti egzaminus ir įgyti vilkiko vairuotojo pažymėjimą. Tradiciškai vyrišku laikomo darbo moteris imasi su džiaugsmu.

„Iš draugų sužinojau, kad už tai moka neblogus pinigus. Dirbdama bet kur kitur tiek negaučiau. Žinoma, tai – vienišo žmogaus darbas. Nuolat nebūni namuose, nuolat – kelyje. Apsvarsčiusi visas galimybes, pasėdėjau ant sofos, įkvėpiau oro, nusikeikiau ir nutariau: „Reikia“, - ryžtingai kalbėjo milžinišką tolimųjų reisų vilkiką dėl šeimos gerovės pasiryžusi vairuoti smulkutė moteris.

Ji sakė negalvojanti nei apie galimus pavojus kelyje, nei apie tai, ar pavyks susidoroti su fiziškai ir emociškai nelengvu darbu. „Apie tai negalvoju. Galvoju apie artimuosius Lietuvoje. Paklausiau sesers, kiek šiuo metu ji turi pinigų. Ji neatsakė, tik parašė, kad stengiasi mažiau būti namuose – išeinanti pasisvečiuoti pas draugus, pasivaikščioti. Taip ji taupo: kai nieko nėra namie, nereikia naudoti elektros energijos, vandens“, - apie sudėtingą Lietuvoje likusios šeimos kasdienybę lrytas.lt pasakojo maitintoja tapusi emigrantė. 

2008 m. rugsėjį kuklios ceremonijos metu ištekėjusi už mylimo žmogaus, kurį pažįsta nuo septyniolikos metų, moteris sako negalinti gyventi su juo kartu. Jeigu ji visam laikui grįžtų į Lietuvą pas vyrą, be duonos liktų ne tik sutuoktiniai, bet ir Oksanos remiami giminaičiai. „Iš veterinarijos felčerės atlyginimo aš geriausiu atveju išlaikyčiau save vieną“, - liūdnai konstatuoja jau seniai pagrindine maitintoja tapusi moteris.

O.Sosoniuk teigia nesuprantanti tų žmonių, kurie mano, kad išlaikyti šeimą – vyro darbas. Ji atmeta bet kokius sutuoktiniui metamus priekaištus. „Visi esame žmonės. Mano nuomone, jeigu vyras puikiai gamina, o žmona – nemoka, tai tegul jis ir verda šeimai. Ir atvirkščiai. Jeigu man sekasi išlaikyti šeimą geriau, negu jam, tai taip ir turi būti“, - kaip kirviu nukerta ji. 

Moteris tik karčiai nusijuokia priminusi, kad visuomet atsiras tokių, kurie ją kaltins, esą emigruodama ji išdavė savo kraštą.

„Aš neturėjau kito pasirinkimo. Mūsų namuose nebuvo, ko valgyti. Atidarius šaldytuvą, ten dažnai tik musės skraidydavo“, - kaltinimus atrėmė O.Sosoniuk.

Oksanos motina, perkopusi penktą dešimtį, išėjo dirbti į statybas. Jokio kito darbo Vilniuje jai nepavyksta rasti. Tačiau prasidėjus ekonomikos krizei, statybos sustojo. Šešeriais metais jaunesnė sesuo studijuoja, tačiau nuolat baiminasi, kad mokslus gali tekti mesti. Studijos – mokamos, o pinigų ir taip vos užtenka maistui.

Sergejui medikai neseniai aptiko stuburo išvaržą. Dirbdamas gamykloje vyras nuolat kenčia skausmus. „Kaip medicinos ragavęs žmogus, aš žinau, kad tai – pavojinga. Toje vietoje, kur yra jo išvarža, jam gali užspausti nervą ir paralyžiuoti apatinę kūno dalį. Jeigu jis nelauks ir pasirinks operaciją, po to teks praeiti sunkią reabilitaciją; po jos reikės iš naujo mokytis vaikščioti“, - dėl vyro sveikatos nerimavo Oksana. 

Jaunai moteriai ramybės nedavė ne tik finansiniai, bet ir emociniai sunkumai. Iki praėjusį rudenį įvykusių vestuvių moteris sako išgyvenusi ketverių metų košmarą. Jai išvykus į JAV, pašlijo santykiai su Sergejumi. Pastarasis ėmė įtarinėti, kad jo mylimoji Amerikoje užmezgė romaną.

„Prasidėjo susirašinėjimas, telefono skambučiai. Vienas kitam tebejautėme gilius jausmus, bet pyktis pastojo kelią. Sergejus pamelavo, kad jis turi kitą. Tuo metu neturėjau pinigų lėktuvo bilietui į Lietuvą, todėl negalėjau parskristi, išsiaiškinti“, - siaubingus pirmuosius metus JAV prisiminė O.Sosoniuk.

Pasak jos, sunkiausia buvo tai, kad ji pasijuto išduota. „Viską mečiau, važiavau iš Lietuvos dėl mūsų šeimos, dėl bendros ateities. Jis nesuprato. Viskas, dėl ko kentėjau, žlugo“, - tuometę savo savijautą apibūdino moteris. Ji atrado bažnyčią. „Pasidariau labai tikintis žmogus“, - pripažįsta gyvenimo iššūkių nepalaužta emigrantė. Jai ypač padėjo vienas stačiatikių dvasininkas, su kuriuo ji artimai bendrauja iki šiol. Būtent jis Sergejų ir Oksaną sutuokė Vilniuje. Penktuoju vaiku imigrantę iš Lietuvos vadinantis rusų kilmės JAV gyventojas dėl jos vestuvių skrido į Vilnių. 

„Šiam žmogui esu be galo dėkinga. Būdama 25-erių sužinojau, ką reiškia, kai eini miegoti, o tėvas prieina, tave pabučiuoja ir pasako „labanakt“. To neteko patirti vaikystėje“, - susigraudinusi pasakojo O.Sosoniuk.

Ji daug laiko praleidžia bažnyčioje, padeda organizuoti renginius. Su grupe maldininkų daug gyvenimo smūgių patyrusi moteris lankėsi Izraelyje. „Tikėjimas man padeda neišprotėti“, - tiesiai sako Oksana.

Tiesiai iš Izraelio O.Sosoniuk išvyko į Lietuvą. Sergejus sutiko pasikalbėti, tačiau jo pyktis nebuvo atslūgęs. Situaciją pablogino pavydžios draugės, už akių prikalbėjusios nebūtų dalykų ir pačios slapta siekusios Sergejaus dėmesio.

„Žiūriu į jį ir matau – stovi piktas žmogus. Liesas, akys įdubusios, išsikankinęs - po ilgo nesimatymo įvykusį susitikimą iki šiol vaizdžiai prisimena Oksana. – Jis mane palydėjo namo. Įlipo į liftą ir ištarė: „Nieko daugiau iš tavęs nebenoriu. Čia – pabaiga“. Paspaudė mygtuką ir liftas nuvažiavo“.

Per ašaras nematydama kelio Oksana parėjo namo. Kitą dieną ji kelias valandas praleido bažnyčioje. Vos išėjusi iš maldos namų, sulaukė Sergejaus skambučio. „Negaliu be tavęs gyventi“, - prisipažino vaikinas. Laiko iki tol, kol Oksanai reikėjo grįžti į JAV, buvo likusios dvi savaitės. Paskutines dienas pora praleido prie Baltijos jūros, džiaugdamiesi kiekviena kartu praleista minute. Atrodė, kad sunkumai – jau praeityje. 

„Siaubingai nenorėjau grįžti į Ameriką. Išmokau anglų kalbą, dirbau įvairius darbus, bet iki šiol man šis kraštas – svetimas. Nesvarbu, kad čia daug patogumų. Nepripratau“, - kalbėjo moteris.

Su skausmu širdyje, nors ir susitaikiusi su mylimuoju, ji sugrįžo į Čikagą. Nei tuomet, nei po vėliau įvykusių vestuvių, O.Sosoniuk nepavyko su savimi bent laikinai į JAV atsivežti vyro. Kadangi jis anksčiau buvo kreipęsis dėl JAV vizos ir gavęs neigiamą atsakymą, įvažiuoti į šią šalį pagal bevizio režimo programą jis neturi teisės. Galimybė atvykti gyventi kartu su žmona atsirastų tuomet, kai Oksana taptų JAV piliete. Tam moteriai reikia Amerikoje pragyventi dar metus. 

O.Sosoniuk gyvenimas apvirto aukštyn kojomis tuo metu, kai išsiskyrė jos tėvai. Motina augino ją ir šešeriais metais jaunesnę seserį. Tėvas girtavo. Būdavo, kad namuose trūkdavo maisto, o apsirengti paauglė teturėjo dvi poras džinsų ir sportines kelnes.

„Klasės draugai mane ignoravo. Dėl to buvo labai sunku. Vienu metu net buvau nustojusi lankyti mokyklą, bet labai greitai mama apie mano išdaigas sužinojo. Susigėdusi grįžau į mokyklą“, - sunkią vaikystę prisiminė ji.

Oksana sakė nuo mažens žinojusi, kad nori tapti gyvūnų chirurge. Įstojus į kolegiją Vilniuje, būsimiesiems medicinos felčeriams buvo žadama, kad po trejų metų jie lengvai galės pervažiuoti mokslų tęsti į Kauno veterinarijos akademiją. Bet po trejų metų studijų Oksana sužinojo, kad jos mokslai Kaune užskaityti nebus. Jai buvo pasiūlyta viską pradėti iš pradžių. Svajonės tapti veterinarijos gydytoja žlugo. 

Be darbo ir perspektyvų, O.Sosoniuk nutarė pamėginti laimę Švedijoje. Jauna mergina įsidarbino aukle gausioje šeimoje. Jai teko prižiūrėti keturis vaikus.

„Šeimininkė vėl laukėsi. Jai buvo sunku. Stengiausi padėti, kiek galėdama. Ji mane išnaudojo, dirbdavau daugiau valandų, nei buvo tartasi. Vieną dieną pasakė, kad mano paslaugų nebereikia, nors turėjau metų kontraktą“, - karčią emigranto patirtį prisiminė O.Sosoniuk.

Švedijoje uždirbtų pinigų pakako tik skoloms grąžinti. Kurį laiką dirbusi pagal specialybę, moteris pamatė, kad sudurti galą su galu – beveik neįmanoma. Todėl išlošusi „žalią kortelę“ Oksana nedvejojo. Ji susikrovė daiktus ir, JAV turėdama vos vieną pažįstamą žmogų, išskrido už Atlanto.

Vos atvykusi į Ameriką O.Sosoniuk sau prižadėjo neisianti valyti biurų ar prižiūrėti pagyvenusių žmonių. „Ne tam mokiausi, ne tam dirbau su arkliais, karvėmis ir kitais galvijais. Gydyti 600 kg arklį – tai ne užsiūti žaizdą naminiam gyvūnėliui“, - savo pasirinkimą aiškino moteris.

Amerikoje Oksanai pavyko įsidarbinti gyvūnų poliklinikoje. Ji pripažįsta, kad nors darbas buvo sunkus, ji labai daug išmoko. Tačiau finansinei situacijai Lietuvoje negerėjant, ji buvo priversta mėgstamą darbą mesti, kad galėtų solidžiau paremti Vilniuje likusius gimines.

„Vis dar svajoju baigti mokslus. Matyt, dar ne šiemet ir ne kitąmet. Pikta, kai valdininkai sako, jog Lietuvoje galima pragyventi iš 1000 litų algos. Jeigu tai tiesa, tai kodėl iš mano klasės draugų tik du gyvena Lietuvoje. Visi kiti – Anglijoje, Airijoje ar kur kitur. Sugrįžtu į gimtąjį Vilnių ir stebiuosi: kur tie lietuviai, kur tas jaunimas?“ - liūdnai kalbėjo išrautu Lietuvos gabalu save vadinanti moteris.