Tokia žinia pastarosiomis dienomis pasklido po šalį - ir tai pristatoma kaip reta naujovė. O pats šepetiškis ūkininkas šypsosi į ūsą: jo sodyboje ši naujovė jau gerą penkmetį – įprasta kasdienybė.
Idėja - iš Suomijos
Šypsosi ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kupiškio biuro konsultantai Vaclovas Girdvainis bei Gintas Jakštonis.
Būtent G.Jakštonio sumanymu originalaus būsto šildymo idėja iškilo į viešumą. „Prieš kelias savaites kilo mintis surengti lauko dieną augalininkystės tema. Kolegoms ir ūkininkams ši mintis pasirodė absurdiška – kokia lauko diena gali būti ant sniego, pakentėk, čia pat pavasaris, tada ir susirinksime kokia proga naujovių pasimokyti.
Pasakiau, kad tada seminaras jau bus pavėluotas, apie šildymą reikia kalbėtis žiemą ar rudenį. Taip sugalvojome temą - „Augalininkystės produkcijos panaudojimas patalpoms šildyti“. Prikalbinome apie savo patirtį papasakoti ūkininkus Antaną Dobrovolskį ir Joną Norvaišą. Pirmasis šildosi grūdais, antrasis turi įsirengęs geoterminį šildymą. Ūkininkai tokiu praktiniu seminaru liko patenkinti.“
Ginto kolega Vaclovas Girdvainis prisimena dar senesnes šios būsto šildymo naujovės ištakas.
Apie 1994 m. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba buvo užmezgusi dalykinę draugystę su Suomijos kolegomis. Jie tada Lietuvoje reklamavo vienos suomių firmos šildymo katilus, pritaikytus kūrenti medžio drožlėmis.
Tada buvo nuspręsta sudaryti specialią komisiją, kuri atrinko Kupiškio krašte du ūkininkus: A.Dobrovolskį Šepetoje ir Vytautą Stančiką Rūdikų kaime. Jiems buvo parūpinti šildymo katilai, medžio atliekų smulkinimo įrenginys, skiedrų džiovykla.
„Bet plačiau ši idėja nepasklido. Ūkininkams trūko ir informacijos, ir lėšų modernioms naujovėms pritaikyti. Tik vienas kitas ūkininkas savo iniciatyva pirko šildymo įrangą, pritaikė savo namuose“, - prisiminė V.Girdvainis, ilgametis konsultavimo tarnybos Kupiškio biuro vadovas.
Perteklius kūrybingumo neskatina
A.Dobrovolskis, vienas didžiausių rajone grūdų augintojų, drauge su šeima dirbantis per 1200 ha, sako, kad perteklius dažniausiai žmogaus protą stumia tinginystėn.
„Bėda, problema, vargas yra geriausia dirva perspektyvioms idėjoms atsirasti. Žinoma, reikia turėti ir pomėgį domėtis naujovėmis, bandyti pačiam išrasti mažus dalykus“, - sako pašnekovas.
Ši teorija tinka ir būsto šildymo grūdų atliekomis technologijai.
Šepetiškis ūkininkas prisipažįsta neketinęs krosnyse supleškinti savo javų derliaus, bet vis netyčia akys užkliūdavo už įvairių straipsnių spaudoje, pasakojančių apie Vakarų Europos šalių ūkininkų patirtį. Ten buvo kalbama ir apie grūdų atliekų deginimą.
„Iš vienos medžio apdirbimo įmonės gaudavau medžio atliekų. Paskui tai pasidarė problema, nusibodo kas kelias valandas vis kūrenti krosnį. Pradėjau sukti galvą, ką daryti.
Tais metais gerai užderėjo avižos, o supirkimo kaina buvo juokingai menka, gal 150 Lt/t. Dar priskaičiuok kelionę iki supirkėjo, degalus, transporto išlaidas – vieni nuostoliai. Tada ir pagalvojau, kad reikia pertvarkyti katilo valdymo programą, pritaikyti kūrenti grūdais. Pasikviečiau vieną meistrą, pasitariau, padariau. Ir supleškinome tų metų avižų derlių, vis tiek būtų be naudos prapuolęs. Vėliau pradėjau naudoti kitus grūdus, kviečius, miežius, netinkamus nei maistui, nei pašarui“, - prisiminė ūkininkas.
Šilumos netaupo
Ar racionalu būtų šildytis grūdais būstą žmogui, kuris neturi savo tokio kuro?
A.Dobrovolskis pripažįsta, kad reikėtų labai pasverti įvairias galimybes.
Dabar jam kuras nekainuoja. Per parą šaltu laikotarpiu sudegina apie 100 kg grūdų. 600 kg talpos katilo užtenka visai savaitei. Puikiai apšildomas 220 kv. m gyvenamasis namas ir garažas po namu.
Sodybos šeimininkas sako tiksliai neskaičiavęs grūdų poreikio, bet per sezoną galbūt sudega iki 2 t įvairių grūdų atliekų. Apšildomos namo grindys, šilta visuose dviaukščio namo kampeliuose.
Sudegus grūdams, susikaupia nemažai pelenų, daugiau nei sudegus medienai. Pelenus ūkininkas išbarsto sode, darže.
Esant lauke pliusinei temperatūrai, užtektų ir menkesnio šildymo, bet jaukių namų šeimininkas pripažįsta, kad vis pristinga laiko pataisyti katilo veikimo programą.
Kas gi kliudo ūkininkui žiemą krapštinėtis apie namus?
Antanas juokiasi: „Dabar žiema ūkininkui jau yra darbymetis. Nespėjame į visus seminarus, kur esame kviečiami, dar ir pas ūkininkus užsienin norisi „nušokti“. Dar paskaityti reikia, paieškoti naujienų internete. Trūksta viskam laiko.“
Patinka išradinėti
Kilęs iš Kauno regiono, A.Dobrovolskis Kupiškio rajone apsistojo bene prieš tris dešimtis metų. Čionykščiai seniai žino, kad šis vyras turi gerą galvą ir darbščias rankas.
Vadovavo priemiestiniam tarybiniam ūkiui, vėliau – kolūkiui, subūrė gerų žemės ūkio specialistų komandą, garsėjo bitynu, puikiai sutvarkytomis mechaninėmis dirbtuvėmis. Turėdamas inžinieriaus energetiko išsilavinimą, dar tarybiniais laikais užsiimdavo įvairiais įrangos ir ir technologijų tobulinimais, racionalizacijomis. Už racionalizacinius siūlymus yra pelnęs diplomų ir prizų.
„Nuo jaunystės esu įpratęs ką naujo sužinojęs ar išmokęs pakeisti, pridėti ką nors savo. Toks neramus būdas, visada norisi bandyti savaip padaryti, rizikuoti“, - pripažįsta pašnekovas.
Tas rizikos pomėgis A.Dobrovolskiui visada garantavo neramų gyvenimą.
Anksčiau laikė kiaules, sugalvojo užsiimti veisline kiaulininkyste. Išbandė įvairias sausų pašarų naudojimo metodikas. Turėjo įrengęs pasėlių bandymų sklypelius.
„Dabar kiaulių nebelaikome, tik įvairius grūdus auginame - grikius, avižas, miežius, kviečius, kvietrugius, žirnius. Pernai pasėjome ir rugių. Ūkininkauti padeda dvi dukros, žentai, darbymečiu samdome traktorininkų“, - apie kasdienius darbus pasakojo ūkininkas.
Ir prasitarė, kad per savo netrumpą žemdirbio gyvenimą – pernai atšventė 60-metį – yra turėjęs be galo sunkių laikotarpių ir išgyvenimų.
„Galėjau bankrutuoti, ypač sunkus laikas buvo 1999-2004 metais. Nesėkmės, skolos, gamtos kataklizmai, nusivylimas. Tada pagalbos ranką ištiesė agrokoncernas, Česlovo Karbauskio firma. Sunkmečiai patikrina, kas yra rimti partneriai ir bendradarbiai. Šis laikas irgi nelengvas, bet ne toks slegiantis. Beje, ar žinote, kad sociologiniai tyrimai rodo, jog Lietuvoje visuomenė turi išankstinį neigiamą požiūrį į žemdirbius... Esą kaimiečiai tingi dirbti, išgyvena iš išmokų ir dar reikalauja įvairių lengvatų. Jeigu taip mąsto visuomenė, vadinasi, taip galvoja ir valdžia. Galbūt dėl to kaimui dabarties laikais taip nelengva gyventi?“
Su tokiu neatsakytu klausimu-pasvarstymu ūkininkas išlydėjo pro savo jaukių namų duris...