Daina, primenanti sunkius okupacijos laikus, teismų nuosprendžiuose laikoma skatinančia tautinę neapykantą.
Likus savaitei iki Kovo 11-osios teismas Simoną Žeimį nuteisė už tautinės neapykantos kurstymą.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas konstatavo, kad S.Žeimys prieš metus, Kovo 11-ąją, eidamas nuo Sereikiškių parko per Gedimino prospektą iki Tauro kalno, kartu su kitais eitynių dalyviais viešais pareiškimais ir dainuodamas dainą „Viens su puse, du su puse, graži Lietuva be rusų“ tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą žmonių grupei dėl kitos tautybės, kalbos, kilmės.
S.Žeimys buvo kaltinamas ir tuo, kad skandavo ir dainavo tautinę nesantaiką propaguojančius šūkius „Žydai — lauk!“, „Lipo žydas kopėčiom“, tačiau išnagrinėti įrodymai šio kaltinimo nepatvirtino.
Vilniaus kolegijos studentas nubaustas laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 6 val. būti namie, išskyrus laiką, susijusį su darbu ir mokslais.
Tai — jau šeštasis nuosprendis už tautinės neapykantos kitataučiams kurstymą šiose lygiai prieš metus buvusiose eitynėse.
Tarp nuteistųjų — ir nusipelniusio lietuvių teatro, kino, televizijos aktoriaus bei režisieriaus Donato Banionio anūkė Ona Barbora Banionytė.
Tais pačiais nusikaltimais buvo kaltinamas ir dėl jų teisiamas Lietuvos karys savanoris Paulius Peciulevičius, tačiau pritrūkus įrodymų išteisintas.
S.Žeimys kaltės nepripažino, sakė tautinės neapykantos kurstyti nenorėjęs ir jos nekurstęs.
S.Žeimio advokatė abejojo, ar lietuvių liaudies daina „Viens su puse, du su puse, graži Lietuva be rusų“ yra rusus žeminanti daina. „Reikia įvertinti, ar daina „Viens su puse, du su puse, graži Lietuva be rusų“ yra žeminanti kitataučius“, — sakė ji.
Su trumpikėmis — prieš mokyklą
Kaip šiandien matau: mokyklos stadionas geltonas nuo ką tik pražydusių pienių. O mes, dešimtokės, sukritusios tose pienėse prieš fizinio lavinimo pamoką aistringai ginčijamės, kas iš tiesų įvyko Kaune, Muzikinio teatro sodelyje.
Ar Romas Kalanta tikrai susidegino dėl Lietuvos? Paskutinį žodį tarėme pašnibždomis. „Jūs — ką? Baikite!“— suspigo viena mūsų ir pasileido žydinčių pienių taku.
Po pertraukos nepraėjo nė dešimties minučių, kai mes vienomis trumpikėmis buvome išrikiuotos salės scenoje prieš visą mokyklą. Nuo to karto žinojome, kur ir ką galima tarti garsiai, o ko negalima net pašnibždomis.
Vienos mūsų klasės draugės mama, šiandien jau amžinatilsį, Žolinės, Marijos ėmimo į dangų, atlaidų proga kasmet ruošdavo pobūvį visai giminei. Sukviesdavo ir dukters drauges.
„Augo kieme klevelis,/ Augo kieme žaliasai/ Po tuo klevu, po žaliuoju/ Gul bernelis jaunasai/ Viens su puse, du su puse, graži Lietuva be rusų, kaip gėlelė žydi visada“, — tuomet traukdavome visu balsu.
Mano draugės mama tik baugščiai priverdavo langus — jie buvo Sibiro tremtiniai.
Sunkios praeities užuomina
Kokią reikšmę turi ši daina, paklausėme Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Kokia šios dainos žodžių „be rusų“ prasmė? Kaip juos reikėtų suprasti — tiesiogine prasme, kaip tautos pavadinimą, ar „rusai“, „prie rusų“ turi ir kitokią — su Rusijos valdymo režimu susijusią prasmę?
Štai ką mums atsakė vyriausiasis mokslo darbuotojas Kostas Aleksynas: „Daina „Augo kieme klevelis“ buvo sukurta dar gerokai prieš karą (savo šaknimis gali siekti net Pirmąjį pasaulinį karą). Ji greitai išpopuliarėjo visoje Lietuvoje, yra gyvybinga, dažnai prisimenama ir dabar (jos tekstų žr. Lietuvių liaudies dainynas, t. 18. Vilnius, 2004, p. 322—340, apie ją užsiminta p. 42).
Visiems mums žinomą priedainį „Viens, du, trys, laisva Lietuva kaip gėlelė žydi visada“ daina įgijo gerokai vėliau. Pokario metais kanonizavęsis jos variantas jau dainuotas su šiuo priedainiu.
Na, ir kaip dažnas populiarus panašaus pobūdžio poetinis tekstas šis „įsibrovėlis“ sulaukė perfrazavimų su aliuzijomis į esamą nepavydėtiną tikrovę (pavyzdžiui, paskutinė eilutė — „Kaip prie tvarto pririštas šuva“). „Viens su puse, du su puse, graži Lietuva be rusų...“ — vienas jų.
Čia turimi omenyje ne tie rusai, kurie gyvena, anot tų laikų dainos, „nuo Kamčiatkos lig Vladivostoko“, o tie, kurie Lietuvoje atsidūrė su kraštui Maskvos primestomis valdžios, karinėmis ir kitokiomis struktūromis ir per kuriuos turėjome gyventi, kasdienės kalbos žodžiais tariant, „prie rusų“.
Lietuvių literatūros ir tautosakos specialistas įvertino ir šiandien dainuojamos šios dainos prasmę: „Dabar išgirstą aptariamąją perifrazę galima suprasti kaip didžiavimosi, kad Lietuva gyvena atsikračiusi svetimos priespaudos, išraišką.
Kas be ko, vieną kitą Lietuvos rusą ji gal ir kiek žeistų, bet jei bus perprasta, kas krašte buvo „prie rusų“ patirta, tam neturėtų likti pamato. Malonu prisiminti, kaip kitados vilniškių studentų grupelė, troleibuso gale važiuodama į Saulėtekį, ją patyliukais užtraukia, o tikrasis priedainis yra neatskiriamai pritapęs prie dainos“.
„Beje, „prie ruso“ turi vienintelę neutralią reikšmę — „valdant rusams“. Kaip ir „prie vokiečio“, „prie caro Mikalojaus“, „prie Smetonos“... Nesvarbu, ar tai būtų demokratija, ar režimas...“ — dar pridūrė K.Aleksynas.
Policija pražiopsojo
Taigi, anot Lietuvių literatūros ir tautosakos specialisto, gera prisiminti, kaip šią dainą dainuodavome patyliukais, privengdami KGB ausų, gera prisiminti, kaip ją traukėme visu balsu 1991-aisiais prie televizijos bokšto ar Seimo rūmų.
Kaip norisi, kad ją, tarsi kartodami tautos istoriją, dainuotų ir mūsų vaikai. Sunku suprasti, kad už šią dainą jie gali būti nuteisti šiandien, kai jau gyvename nebe „prie rusų“.
Teismai, nuteisdami jaunuolius už šią dainą, tarsi išniekino ją, iškreipė jos tikrąją prasmę. Jeigu eitynių dalyvius reikėjo teisti, tai ne už žodžius „graži Lietuva be rusų“.
Minėtose eitynėse pernai dalyvavo apie 200 skustagalvių jaunuolių. Jų rankose plevėsavo ne tik Lietuvos trispalvė, bet ir vėliava, išpiešta svastikomis ir kaukolėmis.
Fašizmą Lietuvoje draudžia įstatymas. Už nacistinės simbolikos viešą demonstravimą, nacistinės svastikos pagrindu sudarytų ženklų ir simbolių demonstravimą Lietuvoje baudžiama pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą. Už tautinę nesantaiką — pagal Baudžiamąjį kodeksą.
Ar šie fašistuojantys jaunuoliai tikrai nešėsi nacistų vėliavą, ar tie kryžiai tikrai buvo padaryti nacistų simbolikos pagrindu, atsižvelgdamas į kontekstą ir aplinkybes, turėjo spręsti teismas.
Tam reikėjo daiktinių įrodymų — vėliavos ir policijos protokolo, kuriame būtų užfiksuotas galimas pažeidimas.
Tačiau policininkai tik stovėjo ir žiopsojo į jiems po nosimi plevėsuojančią fašistų vėliavą. Kodėl nesulaikė jos nešėjų?
Susizgribta po laiko. Kaltininkų tarsi pernykščio sniego imta ieškota iš vaizdo įrašų, kuriuos užfiksavo Gedimino prospekte įrengtos vaizdo kameros. Buvo žiūrima ne kokias vėliavas nešėsi jaunuoliai (neturint jų, ekspertizė negalima, tad kaltinti dėl jų tapo nebeįmanoma), o kas ką skandavo, kas ką dainavo.
Prieita iki absurdo: skustagalviai nuteisti ne už fašistavimą, o už patriotines daug kam sentimentų keliančias lietuvių liaudies dainas.
Šįmet Kovo 11-ąją, kaip po 1972 metų susideginus R.Kalantai, prie kiekvieno medžio stovėjo po policininką. Nuo jų liemenių geltonavo Sereikiškių parkas, Šv.Onos bažnyčios prieigos, Katedros aikštė.
Radikalieji demonstrantai praėjo tylėdami, kai kurie jų lipnia juosta buvo užsiklijavę burną.